Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Įsikalbėtos“ ligos – perdėto rūpesčio sveikata rezultatas

Vienas kitą keičiantys įvairūs negalavimai, gausios vaistų atsargos namuose, perdėtas rūpinimasis savo sveikata, nesibaigiantis gydytojų kabinetų durų varstymas ir piktinimasis, kad jie neranda ligos – tai požymiai, iš kurių atpažinsite žmogų, kurį kamuoja hipochondrija. Toks „nepagydomas pacientas“ kelia nemažai rūpesčių ne tik savo artimiesiems ar kolegoms – dėl šio sutrikimo jis pats gyvena nuolatinėje baimėje. Į „Valstiečių laikraščio“ klausimus apie hipochondrijos priežastis ir kaip padėti nuo jos kenčiančiam žmogui atsako psichologė Rasa Aukštinaitytė.

R.Aukštinaitytė

Kas yra hipochondrija ir kokiems žmonėms ji pasireiškia?

R.Aukštinaitytė. Hipochondrija yra psichosomatinis sutrikimas, kai fiziškai sveikiems žmonėms gilūs dvasiniai konfliktai ir įsišaknijusi baimė pasireiškia įkyrių minčių apie ligas forma. Kitaip tariant, tai yra perdėtas susirūpinimas savo sveikata. Žmogų apninka įkyrios mintys ir neapleidžia baimė, kad jis sunkiai serga ar tuoj susirgs, nepriklausomai nuo to, kad gydytojai teigia priešingai, o daugybė tyrimų tai irgi patvirtina. Žmogų ima persekioti ne ligos, bet mirties baimė.

Hipochondrija yra labiau auklėjimo ir požiūrio į save bei į savo kūną sutrikimas. Pavyzdžiui, dėmesio ir saugumo stokojantis vaikas užaugęs gali būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Dėmesio trūkumą jis kompensuoja savo „ypatinga“ liga, dėl kurios sulaukia gydytojų ir šeimos dėmesio. Perdėtai globojami vaikai, kurie žino, kad dėl menkiausio sunegalavimo tuoj pat sulauks išskirtinio dėmesio, užaugę elgsis pagal tą patį išmoktą modelį. Žmogus gali nerimauti dėl konkrečių ligų (vėžio, infarkto, šizofrenijos, Alzheimerio, kt.), tačiau nerimas gali ir nebūti susijęs su specifine problema, tiesiog imama galvoti, kad „kažkas ne taip“.

Į hipochondriją labiau linkę jautrūs, į save susitelkę žmonės, dažnai nesugebantys kontroliuoti savo gyvenimo, slopinantys tikrąsias emocijas ir pasižymintys žema saviverte.

Ar hipochondriją sunku diagnozuoti?

R.Aukštinaitytė. Rūpintis sveikata būtina, o jeigu kas nors kelia susirūpinimą, reikia atlikti tyrimus. Vienas apsilankymas pas gydytoją nereiškia, kad žmogus tapo hipochondriku, tačiau jeigu tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad visi sveikatos rodikliai yra geri, bet gydytojo išvada žmogaus netenkina ir jis vis varsto medikų kabinetų duris, galima įtarti hipochondriją. Kad žmogų kamuoja būtent šis negalavimas, galima manyti tada, kai jis netiki tyrimų rezultatais, gydytojų išvadomis, ir kaskart ateidamas į apžiūrą atsineša vis naujos informacijos apie tai, „kas man gali būti“.

Paprastai tokiam pacientui specialistas paaiškina, kad tai gali būti psichologinio pobūdžio sukelta būsena ir pasiūlo kreiptis pagalbos į psichologą, kad jis padėtų įveikti žmogų kamuojantį nerimą. Geriausia būtų taktiškai jau pačioje bendravimo su tokiu pacientu pradžioje pasiūlyti jam psichologo ar psichiatro konsultaciją. Bet bėda ta, kad šie žmonės dažnai įsižeidžia išgirdę rekomendaciją apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistą ir pasiūlymą atmeta.

Dėl ko žmogų gali pradėti kamuoti hipochondrija? Koks jo elgesys tai išduoda?

R.Aukštinaitytė. Į hipochondriją gali pastūmėti stiprus stresas, nerimas ar užsitęsusi depresija. Tokius išgyvenimus patiriantys žmonės būna gausiai „apsiginklavę“ su sveikata susijusia informacija, nes nuolat ieško savo „ligos“ patvirtinimo įvairiuose viešosios informacijos šaltiniuose. Bendravimas su jais neretai vargina, nes pokalbis dažniausiai tampa monologu apie tai, kaip niekas neranda jų ligos.

Pacientai pateikia nuolatinių skundų dėl savo sveikatos, reiškia begalinį susirūpinimą ja. Normalūs ir įprasti dalykai traktuojami kaip liguisti ir keliantys susirūpinimą, dėmesys paprastai sutelkiamas į vieną organą ar organų sistemą. Dažnai žmogus gali įvardyti, kokia liga, jo manymu, jis serga. Kartu neretai būna ryški depresija ar nerimas.

Kas lemia hipochondrijos paūmėjimus ir atoslūgius?

 R.Aukštinaitytė. Bent kartą gyvenime kiekvieną iš mūsų aplanko hipochondrinės mintys. Pavyzdžiui, sužinoję, kad kurį nors giminaitį ištiko širdies smūgis, keletą dienų galite jausti, kad „turite širdį“. Tiesiog pasąmonė labiau fiksuoja širdies plakimo ritmą, nors to paprastai nedarote. Tačiau šios mintys jūsų „neapsėda“ ir po kurio laiko dingsta. Tuo tarpu hipochondrikas nieko nelaukdamas žygiuoja tiesiai į gydymo įstaigą, nes mintis veja mintį, o baimė, kad jis serga ar tuoj tuoj susirgs, nebeapleidžia nei dieną, nei naktį. Neramios mintys išprovokuoja tam tikras organizmo reakcijas, žmogus labai stipriai susitelkia į savo organizmo pojūčius, pasidaro jautrus aplinkai.

Pavyzdžiui, jeigu matė ką nors sergant sunkia ir progresuojančia liga, gali jaustis bejėgiu ir susiformuos įsitikinimas, kad liga reiškia „nieko negalima padaryti“. Svarbų vaidmenį čia atlieka ir asmeninė patirtis. Susidūrę su sveikatos problemomis galime tapti labiau jautrūs kūno pojūčiams. Be to, nerimui jautrūs žmonės yra labai paveikūs negatyviai informacijai, o šiuolaikinės technologijos leidžia jiems tuoj pat susirasti pačios įvairiausios su sveikata susijusios informacijos.

Žiniasklaidoje pateikiamos istorijos apie retomis nepagydomomis ligomis sergančius žmones dažnai pritraukia žiūrovų dėmesį. Tačiau perdėtai dėl savo sveikatos susirūpinusiam žmogui tokia informacija gali paskatinti abejones medicinos priežiūros kokybe ir savo kūno pojūčius jis stebės dar atidžiau.

Dažnai liaudyje hipochondrija vadinama „įsikalbėtomis ligomis“. Ar hipochondrikas iš tiesų jaučia negalavimus, ar tik įtikina save, kad juos jaučia?

R.Aukštinaitytė. Hipochondriją medikai vadina „liga be priežasties“ – dėl priklausomybės nuo kitų žmonių atsiradęs pernelyg didelis privilegijų ir dėmesio poreikis. Tokie pacientai reikalauja nuodugniausių tyrimų. Jie priskiria sau visus tyčia ar netyčia straipsniuose perskaitytų ar pokalbio metu nugirstų ligų simptomus ir mina gydytojų kabinetų slenksčius, ieškodami ligos. Kai kurie šventai tiki, kad serga konkrečia liga. Net turėdami šūsnis rezultatų, rodančių, kad susirgimo nėra, jie lieka nepatenkinti gydytoju ir eina pas kitą.

Hipochondrikams gydytojų konsultacija ir įvairūs papildomi sveikatos tyrimai reikalingi kaip oras. Jie tarsi mėgaujasi tuo, o laukdami tyrimų rezultatų pasąmoningai atlieka sunkiai gydomo ligonio vaidmenį – ligonio, su kuriuo nevalia elgtis taip, kaip su kitais, „paprastais“, ligoniais. Pasitaiko, kad hipochondrinės idėjos būna kryptingos. Pavyzdžiui, moteris, kuri bijo likti nevaisinga, gali skųstis skausmais apatinėje pilvo srityje ar net justi nėštumo požymius. Hipochondrikas iš tiesų kenčia, tačiau užuot susidūręs akis į akį su savo kančios priežastimis, jis linkęs jas perkelti į kūną, todėl varsto fizinės medicinos specialistų duris ir atkakliai bando juos priversti patikėti savo baimėmis. Pačiam žmogui taip pat sunku, dažnu atveju jam tenka atsisakyti, pavyzdžiui, atostogų kitoje šalyje, nes: „o jeigu mano sveikata sušlubuos ir šalia nebus gydytojo?“ Taigi, kenčia jis, kenčia jos šeima.

Kaip galima padėti nuo šio sutrikimo kenčiančiam žmogui?

R.Aukštinaitytė. Su tokiu pacientu sunku. Prireikia nemažai kantrybės ir gydytojams, ir jo artimiesiems, nes jie įsitikinę, kad liga, kurios niekas neranda, daro juos ypatingais. O juk su ligoniais, ir „dar tokiais“ – ir namuose, ir darbe visi privalo elgtis atitinkamai, visų pirma atleisti nuo atsakomybės.

Paprastai be psichologo pagalbos išsiversti sunku, nes neužtenka neleisti skaityti medicininės literatūros ar pasakyti: „neišsigalvok, ko nėra“. Jiems reikia padėti keisti mąstymą, mokytis dėmesio nukreipimo technikų. Labai svarbus vaidmuo tenka psichoedukacijai apie nerimą ir jį paleidžiančius bei palaikančius organizmo veiksnius.

Visų pirma, patarčiau vengti savarankiškai diagnozuoti sau bet kokią ligą ir ieškoti informacijos apie jos simptomus internete ar leidiniuose. Supraskite, kad ieškodami informacijos apie simptomus, ieškote ne sveikatos įrodymų, o ligos patvirtinimo. Tada įsijungia emocijos, tiksliau – baimė.

Tačiau jeigu tyrimų rezultatai geri, kuo remdamiesi tvirtinate, kad sergate? Kuo dažniau įjungiamas protas, tuo mažiau vietos lieka emocijoms. Kai žmogus suvokia, kad mintys veikia kūną, o sveikatai nėra jokios grėsmės – nerimas silpsta. Taip pat rekomenduojami jogos ir meditacijos užsiėmimai, padedantys atsipalaiduoti, stiprinti psichologinę pusiausvyrą ir bręsti psichologiškai.

Ir, žinoma, nėra geresnio būdo abejonėms išsklaidyti, kaip gydytojo patvirtinimas, kad nesergate. Todėl reikia klausyti, ką jis sako, tikėti jo žodžiais ir tyrimų rezultatais.

 

Kalbėjosi Viktorija Mitkutė

Rekomenduojami video