„Čia pradėjau mylėti – man pradėjo patikti tai, ką darau“, - taip gydytojas rezidentas Mantas Žibas kalba apie savo darbą ir Biržus. Apie mažą miestą, į kurio ligoninę sako vykęs norėdamas pailsėti nuo Kauno ir šiame krašte radęs paprastais dalykais mokančius džiaugtis žmones.

Pasikalbėjimas su gydytoju rezidentu Mantu - susitikimas su žmogumi, kurį būtų galima pavadinti „neformatu“, o gal greičiau - „nestandartu“. Tad ir pokalbis su juo išėjo „neįrėmintas“, netvarkingas - prasidėjęs nuo plunksnakočių, sukęsis apie paprastų dalykų grožį, gydytojų darbo džiugesį ir liūdesį, šviesulius ir tunelius bei „muiline“ fotografuojamus žvaigždynus.

Plunksnakočių kolekcija

„Gyvas galas čia jų“, - savo rašymo priemones su plunksnomis beria ant stalo gydytojas, išvydęs žurnalistės tušinukus. Tie plunksnakočiai (ar parkeriai) – įvairių šalių gamintojų, spalvų, tipų (su rašalo kapsulėmis arba su rašalo įsiurbtukais), skirtingų dydžių ir skirtingai popieriumi slystančiomis plunksnomis. Rašymas jais – tikras malonumas. „Bet aš ieškau to vienintelio, nepakartojamo, kad ir po 50 metų sakyčiau – o, tai buvo plunksnakotis“, - šypsosi gydytojas, kuriam tuoj bus trisdešimt.

Lietuvos sveikatos medicinos universiteto absolventas Mantas Žibas mokėsi Kaune, įgijo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją. Dabar studijuoja rezidentūroje, siekia vidaus ligų gydytojo profesinės kvalifikacijos, dirba Biržų ligoninės Vidaus ligų, budi ligoninės Priėmimo bei poliklinikos Greitosios medicinos pagalbos skyriuose.

Mokykla ir studijos

Manto Žibo gimtinė – Klaipėda. Pats miesto centras. Šeima, kurioje augo vienturtis sūnus, anot jo, paprasti žmonės – vairuotojas tėtis ir paštininkė mama. Būsimam gydytojui vaikystėje tekdavę keltis paryčiais ir padėti mamai išnešioti laikraščius. Mantas lankė ne vieną Klaipėdos mokyklą. Jas keitė ieškodamas tokios, kurioje galėtų jaustis laisvas ir mokytis jam tinkamiausiu būdu. „Mane linksniuodavo ir prie tų, kurie nelanko pamokų, iš jų bėga, ir prie tų, kurie laimi olimpiadas“, - su šypsena pasakoja gydytojas.

„Pabėgęs iš pamokų pasiimdavau knygų, keltu keldavausi į Smiltynę ir ten skaitydavau. Po dviejų mėnesių manęs pasigedo – paskambino iš mokyklos“, - prisimena Mantas. Iš tikrai prestižinės mokyklos, kurioje mokėsi turtingų tėvų atžalos, Mantas išėjo savo noru. Ieškodamas kitos jis apėjęs aplinkines mokyklas ir vieną išsirinkęs. Anot pašnekovo, tai buvo labai paprasta mokykla, kurioje išsakęs: „Jūs mane priimate, aš jums laimiu olimpiadas“. Išdėstęs ir norą mokytis taip, kaip jis nori ir kada nori. „Socialinė darbuotoja suabejojo, ar nereikėtų pasitarti su psichologu, pažiūrėti, ar aš nedurnas.

Juk kai ateina dešimtokas ir taip šneka, visko gali būt... Tačiau man leido lankyti pamokas laisvu grafiku, o aš savo pažadą pildžiau - sėkmingai dalyvaudavau chemijos, biologijos, fizikos olimpiadose“, - linksmai kalba buvęs „nestandartinis“ mokinys. Studijuoti jis norėjęs chemiją arba mediciną. Nugalėjusi pastaroji, nes perspektyva, anot pašnekovo, būti „vienos reakcijos specialistu“ pasirodžiusi labai neįdomi. Nors ir medicinos mokslai, kurie esantys „labai standartizuoti“, ne sykį vertę abejoti, ar pasirinkimas studijuoti mediciną nėra klaida.

Kelias į Biržus

Rezidentūros praktikos vietą Mantas norėjęs atlikti nedidelio miesto ligoninėje. Biržus pasirinkęs visiškai atsitiktinai, net nežinojęs, kur jie yra. „Žinojau, kad miestas ir ligoninė bus nedideli, kad žmonės ten gyvens kitais dalykais“, - kalba gydytojas, norėjęs, anot jo, pailsėti nuo Kauno.

„Tu čia jautiesi reikalingas“, - kalba apie dabartinį gyvenimą bei darbą ir pirmiausiai pasako, kad medikui itin svarbus bendravimas su žmonėmis. Anot gydytojo, didžiausia kylančių konfliktų priežastis – nesusišnekėjimas su pacientu ar jo artimaisiais.

Kelionėn į Biržus M. Žibas leidosi 2017 – ųjų žiemą. „Sausio 13 ar 14 dieną sėdau į autobusą ir atvažiavau. Pėdinu per tuos Biržus į ligoninę, gerą ratą apsukau, kol radau, pro kur įeiti. Patekau į Vaikų skyrių, klausiau, kur rasti vyriausiąjį gydytoją. Iš karto jo neradau. Po kurio laiko daktaras ateina, pasiūlo arbatos. Taip kalbėdamiesi ir susitariam dėl darbo. Tada pats, net GPS dar neturėjęs (juokiasi – aut.), susirandu, kur gyventi, ir po kelių dienų su savo „čemodanu“ vėl atvažiuoju į Biržus, pradedu dirbti“, - pasakoja. Ligoninėje sutikti gydytojai ir kiti darbuotojai pasirodę labai paprasti, linkę bendrauti, paaiškinti.

Talentas rašyti ligos istorijas

Gydytojo rezidento vadovu paskirta Vidaus ligų skyriaus vedėja gydytoja Vida Gasiūnienė. Iš jos labai, pasak Manto, daug ko galima pasimokyti.

„Pavyzdžiui, tvarkos. Tai, kaip ji rašo ligos istorijas, prilygsta kone meno kūriniui. Tos istorijos yra individualios. Gydytoja sako, kad ligos istorijas rašyti reikia taip, kad paskaitęs šitą dokumentą ir įėjęs į žmonių pilną palatą tą pacientą iš karto atpažintum. Jai (gydytojai V. Gasiūnienei aut.) taip rašyti išeina. Pas mane - nieko panašaus. Tačiau stengiuosi, gal kada nors ir pasieksiu lygį, bet kol kas – nelabai“, - sako gydytojas, kuriam „popierių pildymas“ – labai ne prie širdies. Kalbamės ligoninėje sekmadienį, nors gydytojui ir ne budėjimo diena. Jis į darbą atėjo pildyti ligos istorijų.

- Knygas skaitančiam žmogui, koks esate jūs, neturėtų būti sunku ir ligos istorijas surašyti vaizdingai, ne tik skaičiais ar kodais.

- Knygas skaitau, tačiau daugiausia gilinuosi į tas pačias, naujų dažnai nebeieškau. Galvoju, kad gera knyga suteikia daugiau malonumo negu tos paieškos.

- Tarp jūsų mėgstamiausių knygų yra...

- J. L. Borgeso kūriniai - „Smėlio knyga“ ir kitos. Taip pat Džordžo Orvelo „1984 - ieji“. Patinka ir fantastika, apokaliptiniai kūriniai. Ką tik važiuodamas į ekskursiją skaičiau apokaliptinės mokslinės fikcijos knygą Dmitrijaus Gluchovskio „Metro“. Yra ir „Metro 2033“, „Metro 2034“, „Metro 2035“. Dabar naudojuosi ir elektronine skaitykle, tad 100 šios knygos puslapių perskaičiau elektroninėje erdvėje anglų kalba.

- Jeigu jums tektų rašyti apokaliptinę knygą „Biržai 2033“…

- Jau žinau, kas būtų tos knygos viršelyje. (Pašnekovas verčia savo darytų nuotraukų galeriją, sako, kad ji negausi, nes fotografuoti „bet ką“ gydytojas nelinkęs. Tačiau nuotraukos verčia aiktelėti. Iš netikėtumo.).

Tai yra Biržų ligoninės tunelis į buvusį infekcinių ligų, dabar – slaugos skyrių. Eiti tuneliu galima, tačiau durys tunelio gale į skyrių užrakintos. Matote kitą nuotrauką? Tai dar vienas mažytis tunelis, kuris yra po tuo didžiuoju.

(Iš gydytojo Manto nuotraukų galerijos žvelgia lėlė, rasta, anot fotografo, prie buvusio „morgo“. „Negalėjau nenufotografuoti“, - sako gydytojas. Kitoje nuotraukoje – vienintelė didelė akis. Ji yra slaugytojos, kurios net vardo gydytojas nesako. Jis nesistengiantis įsiminti nei vardų, nei pavardžių. Tik tas, susijusias su liūdniausiomis akimirkomis, prisimenantis nuolat. Dar gydytojas rodo netikėtus ligoninės tvenkinių, upės užtvankų vaizdus, prie ligoninės augančių medžių nuotraukas).

Iki absurdo gražu. Degantis medis. Tai pro galinį ligoninės laiptinės langą matomas klevas. Jį man rudenį parodė buvęs vyriausiasis gydytojas Nikolajus. Mačiau, kaip ligoniai, vienas kitam į parankes įsikibę, ėjo žiūrėti. Dar yra neįtikėtino baltumo beržai žiemą Jie irgi matosi pro laiptinės langą. (Gydytojas rodo, anot jo, „muilinę“, mažytį fotoaparatą „Canon“. Juo bando fotografuoti ir žvaigždyną).

- Kokias pramogas rinktumėtės, jei turėtumėt tam neribotą galimybę?

- Man labai gražus vieno gydytojo odontologo, kurį ruošiau chemijos egzaminui, primintas pasakymas. Anot jo, jei turėtum milijoną, tai pritrūktų fantazijos, ką su juo veikti. Dažniausiai pritrūksta fantazijos, o ne pinigų. Kas tos pramogos, net nežinau. Gal knygos, kurias įsigyti troškau studijų laikais iš studentiško biudžeto? Gyvenau iš studijų paskolos. Užteko, pragyvenau, nes neturėjau mašinos, taigi ir su ja susijusių išlaidų. Rūbams teikiau minimalų dėmesį. Iki šiol man rūbas – tik tam tikrai funkcijai atlikti. Studijų laiku yra buvę komiškų atvejų. Ėjau namo, labai norėjau dviejų dalykų – duonos ir šokolado, o teturėjau 50 centų. O parduotuvėje paaiškėjo, kad ir tų centų nebeturiu – palūkanas už paskolą nurašė. Tragikomiška.

Matote šitas pomidorų, arbūzų, agurkų nuotraukas? Tai mano paties išaugintos daržovės. Man buvo leidę „išsinuomoti“ bendrabučio rūkomojo patalpas ketvirtajame aukšte. Auginau daržoves ant palangių, vazonėliuose, kefyro indeliuose. Išaugo net 5 arbūzai, 3 kilogramai agurkų. Ribotą biudžetą turinčiam studentui tai visai neblogai (šypsosi – aut.).

- Ką galėtumėt pasakyti apie biržiečius medikus ir ligoninės darbą?

- Aš – antrų metų rezidentas. Ligoninėje esu kol kas svečiuose, o svečias neturėtų vertinti.

- O ką manote apie jaunas koleges iš Greitosios pagalbos skyriaus?

- Jos vis dar negalvoja, kad žino viską. Ir tai yra gerai.

- Kuo ypatingi jums atrodo Biržų gyventojai?

- Neišskirtinumu, nesusireikšminimu. Tas jų neišskirtinumas, mokėjimas džiaugtis įprastais dalykais (ne kokiomis nors atvykėliams įdomiomis smegduobėmis, o savo namais, ežeru, tiltu, pilimi, gamta, alumi), kurie tikrai nėra išskirtiniai, yra ir gražus, ir rodo meilę savo kraštui. Tik pabandyk blogai atsiliepti apie biržietišką alų (juokiasi - aut.). Ir dar – tai labai darbščių žemdirbių kraštas. Tai matyti palyginus dirbamų laukų vaizdą su tuo, kas regėta Latvijoje.

- Kokius žmones galėtumėt pavadinti jei ne žvaigždėmis, tai bent šviesuliais?

- Yra žmonių, kurie tam tikru momentu padarė gerų darbų. Bet niekuomet negalima sakyti, kad visa jų veikla yra šviesi. Tarkim, šviesi intencija – buvusio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio, siūliusio atnaujinti sistemą siunčiant gydytojus rezidentus padirbėti į provinciją.

- Jūs, gydytojas rezidentas, dalyvavote protesto akcijoje „Palydėk mus į aerouostą?“

- Nevažiavau. Turėjau darbo Biržuose. Manau, kad visi rezidentai turi galimybių užsidirbti.

- Kaip manote, ar daug metų mokęsis gydytojas jau savaime yra inteligentas?

- Inteligenciją lemia ne profesija, o asmeninės savybės. Kas toji inteligencija? Gal stovėjimas už principą ir netgi to stovėjimo laikysena? Galvoju, kad tai jau apokaliptinė rūšis. Inteligencija išugdoma. Nei jos, nei asocialaus gyvenimo būdo į šį pasaulį neatsinešame su genais - šitie dalykai išauginami. Todėl keiktis prie vaikų negalima (juokiasi – aut.).

- O ką blogiausia matote vaikuose?

- Tie, kas gyvena, dirba skruzdėlyne, žino, kas tai yra, ir mato to skruzdėlyno ateitį. Jie didžiuojasi ta vieta (šalimi), kurioje gyvena. O pas mus to trūksta. Jauni žmonės nuolat girdi apie tai, kas blogai. Buvo ir yra. Mes netgi nepriimame praeities, kurios nebegalime pakeisti. Turi priimti, kas jau buvo, o mes tai trinam, dažnai netgi iš nesupratimo, kas ir kodėl įvyko. Ir knygų skaitoma vis mažiau, įsigali influencerių (nuomonės formuotojų) kultūra, kuri kartais yra labai abejotina.

- Jūsų mintys apie sveikatos apsaugos sistemos ir ligoninių reformą?

- Aiškinama, kad yra ligoninių, negalinčių teikti pakankamai paslaugų. Bet šitas ligonines uždarius paslaugų iš viso neliks. Tai kurioje vietoje čia yra problemos sprendimas? Dar apie žodžio kultūrą. Šiais laikais vis įdomiau bendraujama. Labai daug žodžių pradės išnykti iš žodyno. Nėra tokių žodžių kaip „ligoninių uždarymas“, bet yra „paslaugų spektro mažinimas“...

- Tačiau yra ir labai aršiai ginančių bei uoliai vykdančių bet kokias valdžios nuostatas.

- Tas uolus vykdymas, kaip ir kūrybiškumas, ne visada būna geras. Yra toks dokumentinis faktas apie 1983 metais Sovietų Sąjungos raketų bazėje įvykusį incidentą. Trečiojo pasaulinio karo išvengta tik todėl, kad prie pulto budėjęs kariškis raketas paleidžiančio mygtuko nenuspaudė įvertinęs, kad oro erdvės pažeidimą prietaisai galimai fiksavo ne dėl priešų išpuolio, o dėl debesų judėjimo. Karininkas, aišku, neteko darbo, tačiau karo išvengta. Visuomet yra dvi medalio pusės.

- Galima pajuokauti, kad, ko gero, kaip ir kuriant šeimą. Iki šiol esate niekam neįsipareigojęs?

- Viskas yra procese (juokiasi – aut.)

- Rezidentūra Biržuose baigsis. Ar norėtumėt likti šiame krašte, rajono ligoninėje? Ar jau galite sakyti, kad medicina yra jūsų kelias ir kad mylite gydytojo darbą?

- Čia pradėjau mylėti. Man pradėjo patikti tai, ką darau. Būna ir negerų dienų, ir liūdesio, tačiau šito darbo jau nenorėčiau keisti. Biržuose dirbti norėčiau.

- Galite įvardyti sunkiausią akimirką?

- Baisiausias momentas, kai kas mėnesį dėl studijų reikia grįžti į Kauną.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai