LRT koliažas

Paralyžius, invalidumas, mirtis. Tai gali ištikti tiesiog sumanius ramiai pasivaikščioti gamtoje. Lietuvos ar aplinkinių šalių gamtoje, kur klesti ne tik erkės, bet ir jų platinamos ligos. Net jeigu iš ligos patalo išsikapanoti pavyksta palyginti lengvai, erkę kažkada pasigavęs žmogus negali būti ramus, kad ateityje ji vienais ar kitais simptomais neprimins apie save.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) skelbia, kad, preliminariais duomenimis, Lietuvoje per pirmąjį šių metų pusmetį erkiniu encefalitu susirgo virš 90 asmenų, pernai per pirmąjį pusmetį – 61. Antradienį pranešta ir apie pirmąją auką – Šiauliuose mirė vyras (pernai liga pasiglemžė dvi gyvybes).

Geresnės naujienos kalbant apie Laimo ligą – sergamumas ja sumažėjo (šiemet – 245 atvejai, o tai yra 122 atvejais mažiau nei pernai).

Laimo liga gydoma antibiotikais, o štai nuo erkinio encefalito vaistų nėra. Vienintelis būdas nuo šios ligos apsisaugoti – vakcina. Ir nors encefalitu suserga palyginti mažai žmonių, susirgusiems sveikti labai sudėtinga, ryškūs liekamieji reiškiniai.

Didžiausias erkinio encefalito viruso paplitimas yra būtent Baltijos šalyse, Čekijoje, Slovakijoje, Suomijoje, rytinėje Švedijos pakrantėje, Pietų Vokietijoje. Tiesa, šia liga užsikrėsti galima ir vartojant termiškai neapdorotą pieną ar jo produktus.

Jauniausias pacientas – kūdikis

Encefalitas pažeidžia galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prof. habil. dr. Vytautas Usonis pabrėžia, kad erkinis encefalitas yra sunki liga, turinti skirtingas formas. Kartais gali paralyžiuoti galūnes, grėsti invalidumas ar mirtis, bet net ir persirgus palyginti lengvai vėliau gali būti neurologinių sutrikimų.

Profesorius patvirtina, kad vaikai erkiniu encefalitu perserga lengviau nei suaugusieji, bet, pasak jo, tai nėra argumentas jų neskiepyti.

„Kodėl mes lyginame sergančius vaikus su sergančiais suaugusiaisiais? Palyginkime sergančius vaikus su sveikais vaikais“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ pabrėžė jis. Liga persirgusiems vaikams, pasak mediko, gali būti sudėtingiau mokytis, įsisavinti informaciją. V. Usonio žiniomis, jauniausias vaikas, sirgęs erkiniu encefalitu, buvo dar kūdikis.

Taip pat skaitykite: Erkiniu encefalitu susirgęs LRT prodiuseris: iš 82 km įveikusio vyro virtau 15 m nenueinančiu klipata

Kadangi vaistų nuo encefalito nėra, gydomi pasireiškiantys simptomai: jei skauda galvą – geri vaistus nuo skausmo, jei muša karštis – geri vaistus nuo karščiavimo ir t. t. „Faktiškai yra tik vadinamosios simptominės gydymo priemonės – palengvinti tuo metu esančius simptomus, pastiprinti organizmą“, – aiškina profesorius.

Gydymas ilgas, bet viskas aišku po 3 savaičių

Ligos simptomai gali būti panašūs į gripo, tik maždaug 80 proc. užsikrėtusiųjų patiria dvi simptomų bangas – kartą esą jau pasveiksta ir po kurio laiko (nuo dienos iki maždaug mėnesio) savijauta vėl pablogėja.

Ir nors persirgęs liga žmogus visam gyvenimui įgyja imunitetą, kaip skelbia ULAC, maždaug trečdalis jų ligą prisimena, nes toliau vargina negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai.

Atstatomasis gydymas vėliau tęsiasi ilgomis savaitėmis ar mėnesiais. „Sakoma, kad per pirmas 2–3 savaites atsistato 80 proc. to, kas apskritai atsistatys“, – aiškina jis.

Laimo liga išgydoma antibiotikais, bet gali kartotis

Susirgus Laimo liga aplink vietą, kur buvo įsisiurbusi erkė, atsiranda paraudimas, jis plečiasi. Paraudimas išryškėti gali praėjus nuo savaitės iki kelių mėnesių po įsisiurbimo.

Vėliau pasirodo tokių simptomų: ryškėja galūnių odos patinimai, ji vietomis mėlsta ar rausta, vystosi lėtinis radikulomielitas, gali pasireikšti lėtinio skausmo sindromas, raumenų silpnumas, nerangūs judesiai, pusiausvyros išlaikymo sunkumai, atminties susilpnėjimas, pažeidžiami kelių, pečių, alkūnių, net ir smulkūs sąnariai.

Taip pat skaitykite: M. Čepulis. Kodėl reikia gerbti erkes (komentaras)

Persirgus imunitetas neįgaunamas, vakcinos nuo šios ligos nėra, tad vienintelis būdas išvengti – saugotis, kad erkė neįsisiurbtų.

Žmogus-erkių magnetas

Kodėl erkės vienus mėgsta, o kitų – ne? Lengviausia atsakymą rasti pasiklausus pačių erkių, juokauja gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Bet surimtėjęs svarsto – galbūt kvapas ir skleidžiama šiluma.

„Visi mes prakaituojame ir skleidžiame kvapus. Gal ir atrodo, kad esame labai bekvapiai, bet erkės reaguoja kitaip. Taip pat jos greičiausiai reaguoja ir į šilumą“, – kalba gamtininkas.

Maisto, t. y. gyvūno ar žmogaus kraujo, erkės laukia įsitaisiusios ant aukštos žolės. Vos tik potencialus maisto šaltinis pradeda artėti, jos iš toli užuodžia (kitų juslių, pasak gamtininko, kaip ir neturi).

„Tiek vabzdžių, tiek kitų bestuburių gebėjimas pajausti kvapus yra stulbinantis. Feromonus, kuriuos skleidžia vabzdžiai, sakykime, kokio nors drugio patelė, patinas gali pajausti, pavyzdžiui, už 5–6 kilometrų“, – aiškina S. Paltanavičius.

Šiltakraujui prisiartinus prie erkės, ji krenta ir, kadangi voragyvio galūnės labai kibios, o pats gyvūnas plokščias, tarsi prisiklijuoja prie drabužių ar kailio. O tada jau ropoja ten, kur patogiau.

„Pats pažįstu tokių žmonių, kuriems vasarą gyvenimas – tik mieste. Jie negali išeiti į mišką, nes nors ir atrodo, kad erkių ten nėra, jos greitai atsiranda ant to žmogaus rūbų“, – teigia gamtininkas. Pats jis sako per vasarą ant savo kūno pagaunantis maždaug 2–3 tokius voragyvius.

Kai kurių erkių tiesiog nepastebėsite

Gamtininkas paneigia dar vieną mitą – erkei visiškai nesvarbu, kokia spalva esate apsirengęs. Bet šviesios spalvos gali pagelbėti – ant tokių apdarų paprasčiausiai lengviau erkę pastebėti. Tiesa, tai pavyks ne visada – kai kurios siurbiasi dar būdamos dvigubai mažesnės už degtuko galvutę. Pastebėti tokią – užduotis ne iš lengvųjų.

Šuninė (miškinė), pievinė ir taiginė – tokias erkių rūšis vardija S. Paltanavičius. Ir patikina, kad visos jos gali įsisiurbti tiek žmogui, tiek, pavyzdžiui, miške šmirinėjančiam ežiukui. Ir šuninė pramis nebūtinai tik šuns krauju – puikiai tiks ir šeimininko.

Komentuodamas, kodėl tarp žmonių gajus mitas, jog kai kurios erkės siurbiasi tik gyvūnams, S. Paltanavičius mąstė, kad galbūt tai – dėl itin skirtingų erkių dydžių: kadangi erkės yra voragyviai, jų būna pačių įvairiausių – nuo milimetrinių, pasiekusių nimfos stadiją, iki suaugusių ir pripampusių piršto nago dydžio padarų.

Jei tokia pripampėlė pati iškris ir nebus brutaliai ištraukta, ji, tikina S. Paltanavičius, įsisiurbti galės ir dar kartą. O jei tai nepavyks greitai – nieko tokio, nes erkės laisvai gali badauti kad ir metus.

Svarbiausia – ne tai, kad įsisiurbė, o tai, kuo pasidalijo

Įprasčiausia Lietuvai yra šuninė erkė, pievinė po visą Lietuvą išplito per pastaruosius kelis dešimtmečius, o taiginė dabar aptinkama daugiausia Šiaurės Lietuvoje.

Jeigu jums buvo įsisiurbusi erkė, tai greičiausiai buvo šuninė. Taiginė Lietuvoje, palyginti, dar reta, o pievinė dėl savo išvaizdos lengvai pastebima, šiek tiek didesnė ir, kaip apibūdina S. Paltanavičius, lėtesnė.

Gamtininkas sutinka, kad erkių populiacija pastaruoju metu Lietuvoje pagausėjo. Ar erkių dabar yra labai daug? Priklauso nuo to, su kuo lyginsi, šypteli jis.

„Teko būti ekspedicijoje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Jeigu eini valandą per mišką (ne takeliu, aišku, o ten būdinga aukšta žoline augalija), ant savo rūbų randi, pavyzdžiui, 100 erkių“, – prisimena jis.

Tačiau svarbu teisingai sudėlioti akcentus – ne įsisiurbimo faktas svarbiausias, o tai, kuo erkė gali pasidalyti įsisiurbdama: Laimo liga arba erkinio encefalito virusas.

 

Ineta Nedveckė