Depresija nėra liga, kurią sukelia nemalonūs išgyvenimai, ir jos neišgydo malonus patyrimas. Tai liga, kurią reikia gydyti.“

Rudenį, pasibaigus atostogų ir šiltų dienų sezonui, dažną apima liūdesys, bloga nuotaika, nenoras ryte keltis iš lovos. Paklausti, kaip jaučiamės, dažnai numojame ranka ir atsakome: „Man depresija“. Ar tikrai tą rudeninę apatiją galime priskirti depresijai? Kas iš tiesų yra toji depresija ir su kokiomis problemomis susiduria sergantieji?

Žmogaus prigimtis

„Prastesnė nuotaika, kai po atostogų tenka grįžti į darbą, tikrai nereiškia ligos. Greičiau rodo sveiką žmogaus prigimtį, kuri linkusi pataupyti jėgas ir mėgsta gyventi gerai. Prisitaikymas prie bet kokių pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, kokios jos bebūtų – malonios ar nemalonios, iš žmogaus pareikalauja šiek tiek daugiau pastangų nei įprasta kasdienybė. Dėl to galime greičiau pavargti, tapti irzlesni, kiek nusiminę. Nebūtina kiekvieną nemalonų pojūtį priskirti kokiai nors diagnozei ir kuo skubiau imtis jo šalinti. Daugybė net ir pačių nemaloniausių jausmų, išgyvenimų ir pojūčių – įprasto gyvenimo dalis. Nenoras keltis iš lovos gali būti tiesiog todėl, kad trūksta miego ir poilsio. Kartais ir po puikių atostogų“, – paaiškina VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ vadovė gydytoja psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun.

Nijolė Goštautaitė-Midttun

Nijolė Goštautaitė-Midttun

Specialistė apgailestauja, kad depresija tapo tarsi bendriniu žodžiu, beveik buitine sąvoka. „Ir tai klaidina. Tikroji depresijos reikšmė – tai psichikos sutrikimas, kuris net ir lengvos formos atveju gali labai trukdyti gyventi. Tą tikrąją depresiją padėti atskirti gali tik gydytojas. Įtarti, kad žmogui ne šiaip liūdna ir trūksta energijos, bet galimai yra liga, reikėtų, kai šie simptomai užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, trunka beveik nuolatos arba didesnę dienos dalį ir reikšmingai sutrikdo žmogaus gebėjimą gyventi įprastą gyvenimą. Nebepavyksta atlikti kasdieninių dalykų, įvykdyti įprastų darbo užduočių, kyla konfliktų su aplinkiniais ir artimaisiais, nesinori daryti to, kas anksčiau buvo malonu, užsisklendžiama ir vengiama bendrauti su kitais. Dažnai šiuos savijautos pokyčius lydi stiprūs gėdos, nepasitenkinimo savimi ir beviltiškumo jausmai,“ – kaip atskirti liūdesį nuo depresijos, aiškina N.Goštautaitė-Midttun.

Ar pasikliauti statistika?

Higienos instituto duomenimis, sergančių psichikos ligomis asmenų šalyje nuolat daugėja – nuo 100 119 atvejų (3 279,8/100 000 gyventojų) 2010 m. iki 114 855 atvejų (3 797,2/100 000 gyventojų) 2018 m. Vien per praėjusius metus Lietuvoje užregistruoti 45 006 depresijos atvejai (16,6/1 000 gyventojų).

„Sunku pasakyti, ar depresijos atvejų išties daugėja. Štai statistikoje stebimas gana ryškus standartizuoto sergamumo depresija rodiklio padidėjimas 2017 m., palyginti su prieš tai buvusia mažėjimo tendencija. Tai naujai nustatomi ligos atvejai. Tačiau ligotumo – sergančiųjų šia liga – metų gale rodiklis šiek tiek mažėja“, – komentuoja gydytoja psichiatrė.

Anot jos, statistiką veikti gali labai daug veiksnių – pasikeitusi receptinių vaistų, pavyzdžiui, benzodiazepinų, išrašymo ir kompensavimo tvarka ir dėl to atsiradęs poreikis keisti vaistą, o kartais ir diagnozę. Paplitimo augimą gali lemti ir pasikeitęs paslaugos prieinamumas, ligos stigmos mažėjimas.

„Taigi nustatytų atvejų skaičiaus didėjimas nebūtinai rodo, kad sergančiųjų išties daugėja. Gali būti, kad susirgus dažniau kreipiamasi į gydytojus. O tai yra gerai: laiku diagnozavus ir tinkamai gydant depresiją galima išsaugoti gyvybę, pasveikti, išlaikyti arba net pagerinti gyvenimo kokybę“, – sako N.Goštautaitė-Midttun.

Rizikos veiksniai

„Depresijos rizikos veiksnių yra daug – tai ir paveldimumas, galvos traumos, somatinės ligos, alkoholio ir narkotikų vartojimas, rūkymas, netinkamas dienos režimas, itin neigiami gyvenimo patyrimai, patiriamas smurtas“, – teigia psichiatrė.

Daugelio rizikos veiksnių, pasak jos, paplitimas mūsų visuomenėje mažėja: mažiau smurto, mažiau alkoholio, mažėja rūkymo paplitimas, gyvename turtingiau ir šiek tiek sveikiau. Todėl galima tikėtis, kad ir psichikos sutrikimų skaičius laikui bėgant mažės.

Nebijoti antidepresantų

Daugelis žmonių, kurie išgyvena į depresiją panašius simptomus, baiminasi kreiptis į gydytojus, taip pat, prisiklausę istorijų apie antidepresantų šalutinį poveikį, atsisako juos vartoti. Ar įmanoma depresiją išgydyti be vaistų?

„Taip, daliai žmonių, kuriems nustatyta depresija, galima padėti ir jų būseną pagerinti be vaistų. Deja, kol kas neturime jokių instrumentų, kurie galėtų padėti tiksliai įvertinti, kuriam žmogui taip įvyks, o kuriam ne. Tai, kad vienas žmogus jaučiasi geriau pakeitęs dietą arba bėgiodamas maratonus, dar nereiškia, kad tai depresiją palengvins kitam“, – atsako N.Goštautaitė-Midttun.

Ji pabrėžia, kad antidepresantų veiksmingumas yra įrodytas, todėl nereikėtų vengti arba delsti pradėti veiksmingą gydymą.

„Pradėtas medikamentinis gydymas būklę gerina net ir miegant, tuo tarpu dirbti psichoterapijos užsiėmimuose reikia jėgų, kurių esant sunkiai depresijai žmogui gali ir pritrūkti. Veiksmingiausia derinti gydymą vaistais ir kognityvinę psichoterapiją. Taigi šiaip psichoterapinio pokalbio su gydytoju ar psichologu nepakaks, taikoma specifinė ir tikslinga psichoterapija. Ir, beje, trumpalaikė – ne mažiau veiksminga nei ilgalaikė“, – paaiškina psichiatrė.

Ji pataria, jeigu antidepresanto šalutiniai reiškiniai labai nemalonūs, nieko nelaukiant tartis su gydytoju ir keisti vaistą. Kartais tinkamiausias vaistas pritaikomas ne iškart. „Svarbu suprasti, kad depresija nėra liga, kurią sukelia nemalonūs išgyvenimai, ir jos neišgydo malonus patyrimas. Tai liga, kurią reikia gydyti“, – priduria gydytoja.

Gėda ir baimė

Kreiptis į gydytojus psichiatrus, anot N.Goštautaitės-Midttun, žmonėms trukdo įvairios baimės, kartais gėda. „Kai kurios baimės pagrįstos, nes vis dar yra įvairių apribojimų dirbti, tapti globėju net ir dėl depresijos diagnozės. Tai ypač svarbu policininkams, teisininkams, kariškiams, saugumo tarnybų darbuotojams, gaisrininkams“. Kartu ji pripažįsta, kad jaunesni žmonės vis rečiau drovisi kreiptis pagalbos, supranta gydymo vertę ir renkasi mokslo įrodymais pagrįstą gydymą.

Ką daryti, kad žmonės nesibaimintų depresijos diagnozės? „Būtų šaunu, jeigu žiniasklaidoje pavyktų išvengti nerealistiškų depresijos prilyginimų nelaimingumui, supaprastintų paaiškinimų apie psichologines depresijos priežastis (jos tėra rizikos veiksnys ir depresijos nesukelia), ir neteisingų pažadų, kad nusišypsojus prieš veidrodį, vakarais bėgiojant, pakeitus dietą arba radus draugą pavyks pasveikti“, – sako pokalbininkė.

Jos nuomone, pirmiausia reikėtų persvarstyti ir keisti įvairių ministrų įsakymus, specialius sąrašus, nustatančius žmonėms apribojimus dirbti, eiti tam tikras pareigas, įsivaikinti, būti ar nebūti donorais sergant viena ar kita psichikos liga. Diagnozė, anot jos, neturėtų būti nuosprendis. Gerokai svarbesniais kriterijais turėtų tapti tai, ar žmogus gydosi, ar liga kontroliuojama ir būklė stabili, kokie yra realūs funkciniai ligos arba gydymo sukelti apribojimai. Teisinė sistema turi skatinti gydytis, būti sveikesniems, o ne slėpti savo ligas ir žalingus įpročius.

Visuomenės svarba

Taip pat, teigia psichiatrė, reikėtų mažinti psichikos sutrikimų ir jų gydymo stigmą, skatinti žmones kuo anksčiau kreiptis ir nebijoti gydymo. Tai daroma jau penktus metus, vykdant Atviros psichiatrijos mėnesį Lietuvoje. Šiais metais psichikos sveikatos specialistai ir visuomenė kartu žiūrėjo meninius lietuviškus filmus „Išgyventi vasarą“ ir „Šventasis“, o po jų atvirai kalbėjosi – apie sergančiojo psichikos liga išgyvenimus, apie paciento savižudybę patyrusius specialistus ir artimuosius, apie gydymą ir gyvenimą.

„Labiausiai ligų gydymą lengvina supratinga visuomenė, tinkama teisinė aplinka, gydymo prieinamumas ir nauji mokslo pasiekimai“, – sako psichiatrė.

Klasikiniai depresijos požymiai:

  • prislėgta, liūdna nuotaika;
  • energijos ir jėgų veikti stoka, išsekimo pojūtis;
  • anhedonija – malonumo pojūčio praradimas, nenoras nieko veikti.

Papildomi požymiai:

  • apetito stoka, valgymo sutrikimai;
  • sulėtėjęs mąstymas, judesiai;
  • neaiškios kilmės skausmai ir nemalonūs pojūčiai kūne;
  • nemiga;
  • neviltis;
  • sunku susikaupti, dirbti;
  • nebedžiugina jokia veikla;
  • vargina kaltės, gėdos jausmai, savigrauža;
  • žema savivertė;
  • beviltiškumo ir beprasmybės pojūtis;
  • nerimas dėl ateities, nepagrįsti būgštavimai;
  • mintys apie savižudybę.

Birutė Litvinaitė