LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dar rugpjūtį, kai dangumi ilgesingai klykaudami į pietus traukia gervių trikampiai, dažnam iš mūsų širdį perveria tas nenusakomas prarasties, bėgančio laiko jausmas. O kai medžiai pasipuošia rudens auksu ir purpuru, kol galiausiai tampa nuogi, jautresnių žmonių sielą apima šviesus rudeninis liūdesys. Anot poetų,nuo rugsėjo pradžios mus pagauna visatos trauka. Tuo metu psichoterapeutai teigia, kad rudeninis liūdesys yra naudingas – jis yra lyg treniruotė, parengianti mūsų psichiką rimtesniems išbandymams. Tačiau jeigu jis užsitęsia per daug ilgai ir trukdo mums gyventi – sukluskite, nes taip prasideda ir rimta liga – depresija.
Liūdėkime į sveikatą
Rudenį keičiasi gamtos ciklas, ji pamažu apmiršta, mažėja šviesos ir šilumos. Esame gamtos dalis, todėl rudeninis virsmas veikia ir mūsų fizinę bei psichologinę būseną. Po vasaros, atostogų meto, turime gyventi kitokiu ritmu, susikaupti naujiems darbams. Išgyventi šį laikotarpį ne vienam tampa iššūkiu, tad visai nekeista, kad pradedame kitaip jaustis.
Klaidinga manyti, kad rudens melancholija, lengvas nerimas, neveiklumas ir liūdesys – tai beprasidedanti depresija. Rudeninis slogutis nėra liga ir jo nereikėtų baimintis, atvirkščiai – sezoniniai nuotaikos svyravimai padeda parengti psichiką rimtesniems išbandymams, nuo kurių niekas neapsaugotas. Rudens melancholija ir mokėjimas su ja susidoroti yra mūsų pilkųjų ląstelių treniruotė! Mieguistumas rytais, tingumas, suglebimas – visai ne ligos požymiai, o priešingai – nesąmoningas siekis taupyti energiją prieš ilgą žiemą. Tuo metu mūsų smegenyse vyksta didelis susikaupusios informacijos rūšiavimo darbas – apmąstomos problemos, jos „sudėliojamos į stalčiukus“. Taigi, liūdesys, praradimo jausmas dėl sparčiai nykstančio rudens grožio mums padeda suprasti, ar gyvenime reikėtų ką nors keisti, atsinaujinti.
Apsimesti laimingais – nesveika
Tačiau liūdnų nuotaikų, rudeninio nerimo ar liūdesio nereikia slėpti. Tiek liūdesys, tiek ir džiaugsmas yra natūralūs žmogaus išgyvenimai. Reikia paliūdėti, paverkti, kai to norisi, ir pasidžiaugti, kai yra dėl ko. Neturime vengti liūdesio ar kitų „negerų“ jausmų. Jų nereikia slėpti ar užgniaužti nei vienumoje, nei kitų žmonių akivaizdoje. Psichologai vienareikšmiškai teigia: užsidėti linksmuolio kaukę ir vaidinti, kad tau viskas gerai, atrodyti geros nuotaikos ir nuolatos šypsotis, kai siela klykia kaip tos gervės, – labai žalinga sveikatai. Ir ne tik rudenį, o visais metų laikais. Priverstinis optimizmas mūsų visuomenėje įprastas aptarnavimo sferoje, darbo kolektyvuose ar versle. Žmogus turi turėti teisę pasijusti blogai, būti liūdnas. Pabrėžtinai optimistinis elgesys gali sukelti ilgalaikį stresą, o galiausiai – ir tikrą depresiją, ypač tuomet, kai žmogus neturi galimybės išsikalbėti, atverti savo sielos skaudulių. Jeigu norisi liūdėti – netramdykite emocijų. Žmonės, galintys išspausti ašarą kalbėdami su draugais ar socialiniuose tinkluose skaitydami už širdies griebiančias svetimų žmonių istorijas, tamsų rudens vakarą apsižliumbti skaitydami knygą ar žiūrėdami filmą, kritinėse situacijose būna atsparesni ir tvirtesni už tuos, kurie gyvena laikydamiesi principo „stiprūs neverkia“. Nesugebėjimą pravirkti, kai sieloje skauda, psichologai vertina kaip emocinį sutrikimą, kurį reikia gydyti. Gydytojai juos priskiria prie šizofrenijos ir onkologinių ligų rizikos grupės, mat ašarų gamyba stimuliuoja medžiagų apykaitos procesus ląstelėse ir neleidžia joms virsti piktybinėmis.
Roberto Patronaičio nuotr.
Taigi nebijokime rudeninio liūdesio – tai natūralus ir normalus pasitraukimo į save, apmąstymų, rezultatų įvertinimo ir planų ateičiai kūrimo metas. Jam būdingas savitas, pasyvesnis produktyvumas – nuveiktų darbų įvertinimas, klaidų apgalvojimas, bandymas jas taisyti ateityje, pasvarstymas, ko mes norime iš savęs ir savo gyvenimo artimiausiu ir tolimesniu laiku
Liūdėkite, bet ne ilgai
Rudeninė melancholija – sielą apvalanti ir praskaidrinanti būsena. Daugelis menininkų – dailininkų, rašytojų, kompozitorių – geriausius savo kūrinius sukūrė būtent rudenį. Nebijokime to liūdesio. Žmogui būtina adekvačiai stebėti visas savo būsenas, priimti jas. Įsiklausant į save galima kur kas lengviau suvokti, kas mums neduoda ramybės, ir ieškoti tų problemų sprendimo. Tik mylėdamas save žmogus galės priimti ir jį supančią aplinką.
Tačiau jeigu šviesus rudeninis liūdesys užsitęsia per ilgai ir tampa įkyriu, trukdančiu gyventi, atlikti kasdienius darbus, pasistenkite iš jo išbristi.
Dabar gamta – pati spalvingiausia, bet spalį, lapkritį prasideda įkyrūs lietūs, trūksta saulės, šviesos, todėl pasistenkime šį trūkumą kompensuoti rengdamiesi ryškesniais drabužiais. Nebijote ir radikalių permainų, tarkim, persidažykite namų sienas saulėta geltona spalva.
Daugelis žmonių negali pakęsti vėlyvo rudens – paties nykiausio laiko, kai visas rudens apdaras virsta purvu. Veiksmingiausiai tą nykumą išsklaido bendravimas su draugais, miego, mitybos režimo laikymasis, sportas ir kita aktyvi fizinė veikla. Nepasiduoti sąstingiui padeda ir užsiėmimas malonia veikla, atrandami nauji pomėgiai – kiekvienas žmogus turi savų būdų praskaidrinti nuotaiką. Stenkimės nuvyti šalin blogas mintis ir pamatyti teigiamas rudens sezono akimirkas. Kai užplūsta liūdnos mintys, geriau joms nepasiduoti. Pasidžiaukite ta ramybe, kurią siūlo rudens sezono mėnesiai. Nebūtina kažkur lėkti, skubėti, vakare galima parymoti su kvapios arbatos puodeliu, pabūti su šeima, mylimais žmonėmis, nueiti į teatrą ar kiną. Prisiminkite gražias ir šiltas praėjusios vasaros akimirkas, kurios po kelių mėnesių ir vėl ateis.Daugelis ima atostogas būtent vėlyvą rudenį, kai Lietuvoje drėgna ir žvarbu, ir „pasiveja vasarą“ šiltuose kraštuose. Tai irgi puiki išeitis „išgyventi iki Kalėdų“.
A. Kuliesio nuotr.
Liūdesys ar depresija?
Vis dėlto rudenį pacientai užplūsta psichoterapeutų kabinetus, nes depresija paūmėja sezoniškai, paprastai rudenį ir ankstyvą žiemą, kai labiausiai sutrumpėja šviesioji paros dalis.
Kaip atskirti nekaltą rudeninę melancholiją nuo tikrosios depresijos pradžios? Dėl savo ar artimo žmogaus būsenos sunerimti reikėtų, jeigu mums labai sunku kas rytą keltis iš lovos, stinga valios pradėti naują dieną, jei labai giliai liūdime, trūkinėja mūsų ryšiai su artimais draugais ar giminaičiais, nebenorime niekur eiti, dalyvauti, bendrauti su žmonėmis. Dėl to kenčia ir darbo kokybė, keičiasi apetitas (valgoma per daug arba per mažai).
Depresijos liūdesys nuo „nekaltos“ rudeninės melancholijos skiriasi stiprumu: yra daug intensyvesnis, labiau slegiantis, išmušantis iš normalaus gyvenimo ritmo, pasižymintis tuo, kad žmogus nebegali susikaupti, atlikti įprastų darbų arba jiems atlikti reikia įdėti labai dideles pastangas. Liguistas liūdesys yra gilus ir ilgai besitęsiantis, o įprastas rudeninis liūdesys normalaus gyvenimo ritmo nesutrikdo: galime dirbti, bendrauti, susitvarkome su pareigomis. Mums šiek tiek liūdna, tačiau tai netrukdo kartu ir pasidžiaugti rudens grožiu, mėgautis jo dovanomis ir už visa tai jaustis dėkingiems.
Antra, depresinis liūdesys skiriasi trukme – jis trunka ilgai, mėnesių mėnesius ir dažniausiai linkęs ne savaime praeiti, o sunkėti. Rudens melancholija paprastai praeina kartu su rudeniu arba žiema – prieš Kalėdas sveiką žmogų apima prieššventinė karštinė, džiugus šventės laukimas.
Taip pat rudens liūdesys nuo depresijos skiriasi pačia liūdesio kokybe – rudens liūdesys yra įvairiapusis, kintantis – jame yra ir ilgesio, ir vilties, ir lengvo liūdesio, ir praėjusio gyvenimo etapo apmąstymų, ir planų ateičiai. Jei pasireiškia depresija, emocinė būsena būna vienoda – liūdna, beviltiška, prislėgta, apatiška ir klampi, nesikeičianti. Liūdesys ir apatija labai stipriai slegia, dažnai iki tokio laipsnio, kad tampa labai sunku prisiversti padaryti kasdienius darbus, o praėjusio gyvenimo etapo apmąstymai irgi būna labai smarkiai užjuodinti neviltimi – depresijos prislėgtam žmogui atrodo, kad praeityje jis darė vien klaidas, jį persekiojo nesibaigiančios nesėkmės, nieko gero jo gyvenime nebuvo. Taip pat skiriasi ir poreikis bendrauti. Atėjus rudeniniam liūdesiui, bendrauti norisi truputį mažiau nei anksčiau – labiau norisi kalbėtis su artimesniais žmonėmis iš savo šeimos rato ir artimais draugais, mažiau norisi palaikyti paviršutiniškus pokalbius ir paviršutiniškus santykius. Depresinės būsenos apimtas žmogus paprastai visai nenori bendrauti arba šiaip ne taip (vos ne per prievartą) prisiverčia palaikyti santykius tik su keliais pačiais artimiausiais žmonėmis.
Kęstučio Kadūno nuotr.
Rudenį ištikus depresinei būsenai, kuri stipriai slegia, nesikeičia ir trunka dvi savaites arba ilgiau, reikėtų ilgai nelaukti ir kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą arba psichiatrą. Gerai būtų jos neužleisti ir kreiptis kuo anksčiau – kuo lengvesnės depresinės būsenos būdami kreipsitės, tuo greičiau ją įveiksite ir tuo mažiau su ja kankinsitės. Dažnai sezonine depresija ir orų permainomis tik pridengiami daug gilesni mūsų vidiniai neišspręsti dalykai. Rudenį derlių „nuima“ ir mūsų mintys, tad gyvenimo laimėjimų ar kitų rezultatų apmąstymas gali sukelti neigiamas reakcijas ir paskatinti atsirasti ligą.
Depresijos simptomai:
Apetito stoka, spartus storėjimas arba liesėjimas nesilaikant jokių dietų.
Sunki, prislėgta nuotaika kasdien, emocinis nuovargis, abejingumas.
Miego sutrikimas (nemiga arba nenormaliai didelis poreikis miegoti), dažni košmarai.
Įkyrios mintys, padidėjęs nerimas ir dirglumas.
Polinkis į vienatvę, nenoras bendrauti.
Nepaprastai didelis, slegiantis kaltės, beviltiškumo, menkavertiškumo jausmas.
Nesugebėjimas susikaupti ir priimti sprendimus.
Mintys apie savižudybę (sunkios formos depresija).
Parengė Valda Dagilė
