Kodėl mes apskritai pavargstame? Kur slypi nuovargio šaknys? Ir kaip gyventi, kad kuo rečiau patirtume kraštutinumų – begalinį nuovargį ar darboholizmą? Apie tai kalbamės su chirologu ir pasaulyje žinomu lektoriumi Dmitrijumi TROCKIU. 

– Kodėl vieni žmonės nenuilsdami tarnauja kitų labui ir gerovei, o kiti, vos padarę nedidelį darbelį, kaipmat pavargsta, praranda jėgas?

– Norėčiau pradėti nuo to, kad kūdikiai miega po 23 val. per parą – šitaip jie auga. Žmogus turi miegoti tiek, kiek jam reikia; šitaip jis auga psichiškai ir dvasiškai... Miegodamas jis kelia mažiau problemų nei pabudęs.

Kodėl kai kurie žmonės jaučia nestandartinį nuovargį, kai vos valandą ką nors padaręs griūna neturėdamas jėgų? Taip nutinka tada, kai žmogus gyvena ir veikia tik dėl savęs. Pavyzdžiui, galbūt jis ką nors nuolatos įrodinėja kitam: vyras – žmonai, žmona – vyrui, vaikai – savo tėvams... Tada žmogus gyvena ne iš širdies, o „iš galvos“, ir toks gyvenimo būdas tampa griaunantis, destruktyvus. Būtent dėl to atsiranda didelis nuovargis, depresija, nuolatinis jėgų nebuvimas, apatija.

Jei žmogus gyvena iš širdies – eina ten, kur jį traukia vidus, ir daro tai, ko nori širdis, – tuomet jis ne tik nepavargsta, bet ir pasisemia jėgų. Taip žmonės ir dirba 20 valandų per parą... Kodėl? Jie atrado nišą, kurioje gali būti maksimaliai naudingi, ir pasisemia jėgų jos imdamiesi.

Štai abi mano prosenelės perkopė šimtą metų. Bandymo ir klaidų metodu jos suprato, ką daryti ir ko ne. Galiausiai miegodavo vos po 4 valandas, o likusį laiką skirdavo veiklai: sodo, ūkio darbams. Reikėjo pasirūpinti daržu, prižiūrėti karves, pakurti krosnį ir t.t. Per dieną jos nedarė nieko, kas nereikalinga. Niekam nieko neįrodinėjo, neužsiėmė kvailais darbais, o darė tai, be ko negali gyventi.

Tokie žmonės yra įsimylėję – gyvenimą, savo darbą, pasaulį... Šventieji įsimylėję Dievą, todėl visą dieną be paliovos tarnauja, tai daro netgi miegodami. Tad viskas gerai, jei jums norisi daug miegoti: miegokite, kol įsimylėsite. O įsimylėti galima kūrybos procesą, žmogų, gyvenimą ir t. t., kol galiausiai kažką darydami ir veikdami pradėsite mėgautis, jausti azartą ir džiaugsmą.

– Ką daryti, jei žmogui nesinori keltis iš lovos, jis jaučiasi pavargęs, nėra skonio gyventi?

– Viskas vyksta savaime. Jei niekas jūsų neįkvepia, netraukia ir neteikia džiaugsmo, vadinasi, dabar laikas miegoti. Juk prabudus naktį nesinori nieko daryti... Tokiu atveju reikia ilsėtis – tol, kol pailsėsite pakankamai. Nereikia nieko specialiai daryti.

Kartais juokauju: išeikite į lauką, kuriame matyti žvaigždėtas dangus, ilgai žvelkite į žvaigždes, pajuskite jų didybę ir garsiai sušukite: „Kaip realizuoti save, koks mano gyvenimo tikslas?!“ Žvelgiant iš kosmoso, Visatos požiūrio taško, viskas yra smulkmena. O mes viską taip sureikšminame... Tiesiog būkite dėkingi už tai, ką turite. Dabar laikas miegoti? Tai ir miegokite. Ateis laikas, būsite pažadinti.

– Vieni žmonės jaučiasi apatiški ir nieko nenori daryti, o kiti pasineria į darboholizmą... Kokios yra giluminės šio reiškinio priežastys?

– Kiek esu sutikęs darboholikų, kiekvienas jų turėjo norą kažkam iš praeities įrodyti, kad yra geresni nei apie juos galvojo. Pavyzdžiui po skyrybų žmona bando vyrui įrodyti, kad „turi smegenis“; sūnus tėvui – kad yra nekvailas, kad užaugęs nebus alkoholikas kaip jis...

Darboholikas – tai žmogus kuris nemoka ilsėtis, kuris nuolatos jaučia psichologinį spaudimą. Tai rodo, kad žmogus gyvena remdamasis vien galva, ne širdimi... Gyventi remiantis galva – tai nuolat gyventi dėl tų, kurie yra tavo galvoje. Nuolatinės mintys apie juos niekada neleis atsipalaiduoti, skatins be paliovos dirbti.

Toks žmogus turės viską, bet džiaugtis tuo negalės, nes jo viduje nėra kriterijaus, kuris laiku sustabdys. Tai nėra normalu. Reikalingas aukso viduriukas.

– Kaip išbristi iš darboholizmo?

– Deja, dažniausiai tai pasireiškia ligomis. Dievas, kuris viską kontroliuoja, padeda laiku sustoti. Žmogų, miegantį po 12 valandų, Jis pažadins. Dirbantį be saiko sustabdys. Bet kuriuo atveju tikiu, viskas yra Jo valia, viską kontroliuoja Jis, todėl suklysti neįmanoma. Ši mintis mane įkvepia. Jei nuolatos tai atminsime, tai viską išspręs. Biblijoje sakoma, kad be Jo valios net plaukas nuo galvos nenukrenta...

– Tačiau kaip pasiekti tą darbo ir poilsio aukso viduriuką?

– Tai reikėtų jausti. Tas, kuris nieko nedaro, nieko ir negaus. Taip, yra tam tikrų principų, pvz., ajurvedoje, kiek reikėtų dirbti ar miegoti vyrui ir moteriai. Tačiau mes visi esame skirtingi, ir šie principai veikia skirtingai.

Kiek esu pastebėjęs iš savo patirties, tokiuose megapoliuose kaip Maskva, ajurvedos principai neveikia. Tad organizuokite savo gyvenimą, darbą ir poilsį pasitelkdami pajautą.

– Tai kas vis dėlto yra pagrindinis mūsų jėgų ir energijos šaltinis?

– Meilė, įsimylėjimas... Tai pagrindinis visa ko šaltinis. Tai, ką myli, suteikia jėgų. Kaip minėjau, tai gali būti bet kas: žmogus, darbas, veikla. Tikiuosi suprantate, kad kuo daugiau meilės šaltinių turėsite, tuo daugiau pilnatvės jausite. Tad reikia ieškoti didžiausio, turtingiausio, laimingiausio šaltinio šioje žemėje – Dievo.

Ir Jėzus sakydavo – ieškokite Dievo karalystės, o visa kita ateis savaime. Jei žmogus kasdien jos ieško, jos gyvenime viskas susidėlios savaime. Kalbu ne apie tai, kad jis vaikšto ir po visomis šakomis ar krūmais ieško, kur gi ta karalystė arba skaito knygas vieną po kitos... Ne. Dievo karalystės jis ieško su meile kalbėdamas su kitais žmonėmis, rūpindamasis kitais, ieškodamas Dievo kituose, matydamas Jį kituose.

Ieškoti Dievo – tai daryti ką nors vertingo dėl kito, tuomet anksčiau ar vėliau surasite Dievą. Mes visi esame daug labiau susiję nei kartais gali atrodyti. Rodos, esame tokie skirtingi, tačiau juk gimstame ir mirštame visi pagal tą patį scenarijų. Jį atradę mes niekada nebesijausime apatiškia ar pavargę.

Kuo pavojingas darboholizmas?

• Nusmukdo gyvenimo kokybę visose gyvenimo sferose, išskyrus darbą (šeima, santykiai, draugai, pramogos, poilsis);
• Negatyviai veikia sveikatą, kadangi trūksta poilsio;
• Žmogus išdega iš vidaus kaip profesionalas. Iš čia – depresija ir apatija;
• Darboholikas nepastebi ir negali pasinaudoti alternatyviomis galimybėmis (neieško geriau apmokamo ar įdomesnio darbo, nebenori kurti šeimos ir t.t.).