Ligoninėje Irina praleido beveik savaitę. Tik trečią dieną po intensyvios priežiūros ir vaistų ji pajėgė pati atsisėsti ir kiek pajudėti. / Smalsus objektyvas ir asmeninio archyvo nuotr.

„Nėra kitų ligų, tik korona“. Šis sakinys jau spėjo tapti komentarų klasika, kartu su pasakojimais apie tai, kaip kaimyno sesers anytos tetos pusseserės niekas neįleido į ligoninę su lūžusia ranka. Vis dėlto kaip niekada dažnai žiniasklaidą pasiekia visiškai priešingi žmonių pasakojimai – tų, kurie patys susidūrė su sveikatos sutrikimu ir buvo priimti, prižiūrėti ir gydomi lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

Pakirto nugarą

Su nugaros skausmu veikiausiai susidūręs yra kiekvienas. Stipresnį ar silpnesnį skausmą pajuntame po ilgo buvimo nepatogioje padėtyje, sunkiai kažką kilnojus, dirbus susilenkus. Tačiau būna, kad skausmas kerta visiškai netikėtai ir su tokia jėga, kad vienintelis vaistas, rodos, sustingti ir nejudėti.

Būtent taip ir nutiko kraštietei,  „ScarFa“ reklamos agentūrą neseniai įkūrusiai kraštietei, fotografei Irinai Jurkėnienei. Stuburo nervų šaknelių pažeidimas buvo toks stiprus, kad moteriai nežmoniškai skausmingas buvo kiekvienas įkvėpimas, ką jau kalbėti apie didesnius judesius.

„Sausio 3 dieną susiruošiau, kaip man įprasta, pasivaikščiojimui gryname ore. Tą aš praktikuoju 5 dienas per savaitę – nužingsniuoju apie 50 tūkst. žingsnių, pravėdinu galvą nuo to nuotolinio darbo ir ištisinio buvimo namie.

Tądien apsirengiau ir besiaunant batus man taip surakino nugarą, kad nei kvėpuoti, nei judėti be ašarų akyse ir riaumojimų nepavyko“, – pasakoja  Irina.

Nors į lauką moteris eina apsirengusi labai šiltai, vis dėlto, matyt, šalčio spąstų išvengti nepavyko.

Vyko į ligoninę

Itin stiprų skausmą kenčianti moteris šiaip ne taip nuėjo iki lovos, o vaikai padėjo nusirengti rūbus. Tačiau skausmas buvo toks didelis, kad neliko nieko kito – tik kviesti greitąją.

„Skausmas buvo tokio stiprumo, kad net visa drebėjau, nenoriu net atsiminti. Išsikviečiau greitąją. Atvykę paramedikai suleido vaistų nuo skausmo, praėjus kuriam laikui bendromis jėgomis šiaip ne taip pavyko mane nutransportuoti iki greitosios automobilio, o juo – tiesiai į ligoninę“, – pasakoja Irina pridurdama, kad Priėmimo skyriaus darbuotojai buvo labai mandagūs, kantrūs, paslaugūs ir supratingi. Kadangi moteris priimamajame buvo ne vienintelė užklupta bėdos, teko palaukti, tačiau einamuoju laiku visą reikalingą priežiūrą ji gavo.

Pastatė ant kojų

I. Jurkėnienė sako, kad tik po trijų dienų intensyvios priežiūros ir vaistų ji savarankiškai pajėgė atsisėsti ir pajudėti.

„Gydytojas Artūras Vilmantas Vrubliauskas man dar Priėmimo skyriuje pažadėjo, kad mane pastatys atgal ant kojų, – sako Irina ir priduria, kad gydytojas savo pažadą ištesėjo. – Jau galiu ir apie pusvalandį išsėdėti, ir vaikštau drąsiau, ir pasilenkti galiu.

Esu labai patenkinta Gydytojo Pauliukevičiaus priežiūra, slaugytojų ir jų padėjėjų rūpesčiu“, – sakė Irina.

Per tą  savaitę, praleistą ligoninėje, moterimi rūpinosi ir savanoriai, kurių Kėdainių ligoninėje yra apie dešimtį.

„Noriu labai padėkoti savanoriui Vladimirui. Tokie žmonės veikia stebuklingai, pakylėja iš vidaus – vis pajuokaudavo, pakeldavo nuotaiką, padėdavo, kiek tik galėjo“, – džiaugėsi moteris sakydama, kad nepaisant koronaviruso apribojimų, ligoninės personalas pacientais rūpinasi puikiai.

Pastebi ir kiti

Kėdainių ligoninė ir visas jos personalas jau pastebėtas visos Lietuvos mastu. Kai kuriuos čia priimtus sprendimus skolinasi ir kitos ligoninės, o gydytojų nepaprasta ištvermė yra duodama kaip pavyzdys kitiems.

Štai LSMU Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas savo socialiniame tinkle negailėjo pagyrų Kėdainių medikams.

„Nelengvas buvo jiems lapkritis. Plykstelėjo šis Lietuvos vidurio rajonas, kartu su įspūdingo senamiesčio miestu.  Plykstelėjo sunkiomis netektimis. Bet mobilizavosi. Ir ligoninė pradžioje patyrusi įvairių sunkumų dabar, galima sakyti, kad „diktuoja madas“. Šių dienų kalba kalbant – startuolis. Dar vienas.

Klausausi gydytojų, kaip ekstubuoja pacientus, kuriuos tikrai buvo sunku tikėtis išgelbėti, kaip juos išleidžia pasveikusius ne po vieną, o dešimtimis. Yra kuo pasididžiuoti. Ir kolektyvas ne nugeibęs, o tarsi pagavo antrą kvėpavimą. Dabar jau nesustabdysi ir nepareguliuosi“, – rašė gydytojas. 

Eglė KUKTIENĖ