FB pieš.

Gintarė Jankauskienė „Panikos priepuoliai: išsivaduok iš nerimo ir baimių“, Vilnius: Tyto alba, 2018. – 181 p.  Dailininkė Asta Puikienė.  

Gintarė Jankauskienė – žurnalistė, komunikacijos specialistė, knygos „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų“ (2016) autorė. „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių“ – antroji jos knyga.

Kaip atpažinti panikos priepuolį? Kas vyksta organizme jam užklupus? Ar šis nerimo sutrikimas paveldimas? Kaip atskirti įtariamą širdies infarktą nuo labai stipraus nerimo? Koks poilsis geriausias išsekusiai psichikai ir kūnui? Kokie metodai padeda išmokti neskubėti ir mėgautis dabarties akimirkomis? Kaip auklėti vaiką nuo mažų dienų, kad jo psichika būtų stipri? Kodėl svarbu kasdien rūpintis psichologine šeimos gerove? Dešimtpsichikos sveikatos priežiūros ir natūralios gyvensenos specialistų atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų.

Nors knyga – apie nepatogias temas, ji neša gerą žinią: pasveikimas didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus, jo meilės ir dėmesio sau. Žinokime, apsiginkluokime ir jauskimės tvirtesni, galėdami ištverti panikos priepuolius patys ir padėdami juos atlaikyti tiems, kuriuos mylime.

Psichiatrė Aušra Stankūnienė, kasdien savo kabinete susidurianti su stiprų nerimą išgyvenančiais pacientais, teigia, kad kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos priežiūros specialistą daugumai lietuvių vis dar yra tabu. Žmonės metų metais užsiima savigyda ir tik pablogina savo sveikatos būklę.

„Kai sugenda automobilis, mes kreipiamės į automobilių meistrą, kirptis einame į kirpyklą, susirgę somatine liga, konsultuojamės su tos srities specialistu, o pasireiškus psichikos sutrikimų simptomams, bandome „gydytis“ patys, nors kūnas aiškiai signalizuoja, kad nesugebame tinkamai spręsti savo problemų“, – sako gydytoja.

Su psichiatre A. Stankūniene kalbėjomės apie nerimo kilmę, vaikystės emocijų įtaką psichinei savijautai, apie tai, kaip organizmas reaguoja į panikos priepuolį ir kokius ženklus jis mums siunčia.

Kuo retkarčiais užklumpantis nerimas skiriasi nuo nuolatinio nerimo, trunkančio kelias savaites ar net kelis mėnesius?

Mes visi jaučiame nerimą – tai normali organizmo reakcija, kai situacija konfliktinė, kai susiduriame su pokyčiais ar išgyvename vienatvę. Nerimaujame prieš egzaminus, eidami į darbo pokalbį ar pasimatymą, keisdami butą, vykdami į tolimą kelionę, susipykę ir kt. Tai normali būsena.

Žmonės gana sunkiai ištveria nerimą, nes jis sužadina bazines emocijas, kyla grėsmė mūsų saugumui. Paprastai liūdėti ar pykti yra lengviau. Kai liūdna, galime paverkti, tada palengvėja. Taip pat dažnam palengvėja, kai susikaupęs pyktis išsakomas kandžiais žodžiais. Nerimas taip lengvai nepraeina. Tai emocinis jaudulys, jį dažnai lydi nemalonūs kūno pojūčiai: žmogus negali nustygti vietoje, sutrinka jo apetitas, miegas. Tačiau būna ir taip: nerimas sukelia fizinius simptomus, o emocijos neprasiveržia.

Nenormalus, patologinis nerimas – kai nėra akivaizdžios, paaiškinamos priežasties arba kai jis toks stiprus, kad pradeda trukdyti gyventi kokybišką visavertį gyvenimą, verčia atsisakyti įprastinės veiklos. Nerimą patiriantys pacientai dažnai skundžiasi nuolatiniu jauduliu, įtampa ir nuovargiu. Jiems sunku susikaupti, vargina nemiga, galvoje nuolat sukasi neramios mintys apie savo ir artimųjų sveikatą, galimas katastrofas.

Normalus nerimas nuo patologinio nerimo skiriasi ne kokybiškai, o kiekybiškai. Normalus nerimas trunka, kol egzistuoja jį sukėlusi priežastis, o patologinis, kartais dar vadinamas „laisvai plaukiojančiu nerimu“, jaučiamas be aiškaus išorinio veiksnio ir gali tęstis ilgai, kartais net visą gyvenimą.

Kaip užsitęsęs nerimas susijęs su panikos priepuoliu? Kada jis užklumpa? 

Labai stipraus nerimo būsena vadinama panikos priepuoliu. Jis pasireiškia kaip ūmus psichinių ir fizinių nerimo simptomų kompleksas, drauge išgyvenant labai stiprią baimę. Pavyzdžiui, žmogus išeina iš namų ir staiga gatvėje jam pradeda stipriai plakti širdis, skaudėti krūtinę, atsiranda smaugimo ar dusimo pojūtis, svaigsta galva.

Priepuolis kyla staiga, intensyvumo viršūnę pasiekia maždaug per 10 minučių, trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, vidutiniškai 15–20 minučių. Kai panikos priepuolis nutinka pirmą kartą, žmogus labai išsigąsta, jam gali atrodyti, kad jį tuoj ištiks infarktas ar insultas – kyla tariama grėsmė gyvybei.

Dažniausiai panikos priepuolis užklumpa ne namuose, kur žmogus jaučiasi saugiai, o apsipirkinėjant, važiuojant mašina, lankantis pas ką nors svečiuose ir kt. Dažniausiai pasikartojančius priepuolius sukelia tos pačios specifinės situacijos, pavyzdžiui: važiavimas liftu, viešas kalbėjimas prieš auditoriją, skrydis lėktuvu, vizitas pas odontologą ar kt.

Kas vyksta organizme prasidėjus panikos priepuoliui?

Žmogus ima nerimauti, išgyvena baimę, kad gali išprotėti, net mirti, padažnėja kvėpavimas, sutrinka koordinacija, pakyla arterinis kraujo spaudimas. Pacientai pasakoja, kad tuo metu mano, jog tuoj praras sąmonę ir nualps.

Dažnai panikos priepuolį lydi skausmas ar nemalonus pojūtis krūtinės srityje, springimo, kąsnio gerklėje jausmas, galūnių ar viso kūno drebėjimas. Kai kurie pacientai skundžiasi prakaitavimu, šaltkrėčiu ar karščio pylimu, pykinimu, nemaloniais pojūčiais pilve.

Kartais gali varginti depersonalizacija (kai patys sau atrodome lyg nutolę, svetimi, išgyvenantys ne savo, o kito žmogaus jausmus ar emocijas) ar derealizacija (kai atrodo, kad mus supantis pasaulis – netikras, nerealus). Baimę sukelia ir kontrolės praradimas – priepuolio ištiktas žmogus negali pajudėti, kontroliuoti savo kūno ir minčių, neįstengia nusiraminti.

Jeigu ilgą laiką stipraus nerimo kamuojamas žmogus nieko nekeis savo gyvenime, jei nesigydys, panikos priepuolių trukmė ilgės, jie progresuos ir sukels panikos sutrikimą.

Panikos sutrikimas diagnozuojamas, jei per keturias savaites įvyksta ne mažiau kaip keturi panikos priepuoliai, kurių metu pasireiškia bent keturi panikos priepuoliui būdingi simptomai. Arba kai po vieno ar dviejų panikos priepuolių žmogus nuolat jaučia didelę baimę, kad priepuolis gali pasikartoti, todėl pradeda vengti lankytis ten, kur jau kartą patyrė ką nors panašaus.

Kas dažniausiai sukelia panikos priepuolį?

Panikos priepuolį gali išprovokuoti bet koks emocinis dirgiklis (pyktis, džiaugsmas, lytinis sujaudinimas) ar fizinis krūvis, cheminės medžiagos. Dažnai pirmasis priepuolis įvyksta išgėrus daugiau alkoholio, pavartojus psichostimuliantų (pavyzdžiui, kavos) ar parūkius marihuanos.

Psichoterapiniu požiūriu panikos priepuolis kyla žmonėms, slopinantiems agresyvius jausmus, taip pat žmonėms, kurie linkę viską kontroliuoti (jiems paprastai būdinga baimė išprotėti).

Dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Jų metu prasiveržia daug metų slopintos per visą žmogaus gyvenimą susikaupusios emocijos, patirtys, išgyvenimai.

Įprastai panikos priepuolį patiriantys žmonės iki jam įvykstant keletą mėnesių išgyvena daugiau stresinių įvykių. Dažnai tai būna netektys, praradimai (mirtys, skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas), taip pat egzaminai, vedybos, vaiko gimimas. Beje, vedybinio gyvenimo problemos (nebūtinai realios, gali būti ir įsivaizduojamos) sudaro daugiau kaip 40 proc. panikos sutrikimo atvejų.

Dažnai panikos priepuoliai išsivysto žmonėms, kuriems būdingas vidinis susirūpinimas, baimė išgirsti kitų neigiamą nuomonę, drovumas, nesavarankiškumas. Taip pat žmonėms, priklausomiems nuo kitų, išgyvenusiems ilgalaikį atsiskyrimo nerimą, patyrusiems lėtinį nerimą vaikystėje.

Žmonės, susidūrę su panikos priepuoliu, labai bijo, kad jis gali pasikartoti, o kuo daugiau apie tai mąsto, tuo dažniau patys išprovokuoja nerimą, panašų į priepuolį. Pavyzdžiui, pirmą kartą panikos priepuolis įvyko vairuojant automobilį pakeliui į darbą. Kitą dieną žmogus, jau sėsdamas vairuoti, o ypač artėdamas prie tos vietos, kur tai patyrė, pradeda nerimauti. Nerimas stiprėja, jis tampa nevaldomas ir galiausiai perauga į panikos priepuolį.

Anot ligoninių priėmimo skyriuose dirbančių medikų, labai dažnai pacientai baiminasi, kad jiems – širdies liga, nes skauda krūtinę, trūksta oro, tačiau, suleidus raminamųjų vaistų, paaiškėja, jog juos užklupo panikos priepuolis. Kaip atskirti įtariamą širdies infarktą nuo panikos priepuolio?

Įvairių tyrimų duomenimis, psichikos sutrikimai diagnozuojami maždaug ketvirtadaliui į gydymo įstaigas besikreipiančių pacientų. Nerimo sutrikimai, panikos priepuoliai diagnozuojami 20–30 proc. besikreipiančiųjų.

Pacientams skubiai atliekami įvairūs tyrimai (pradedant kardiograma, baigiant magnetinio rezonanso tomografija), o neradus somatinės ligos paaiškinama, kad ši būsena gali būti susijusi su nervine įtampa. Žmonėms rekomenduojama konsultuotis su psichiatru ar psichologu, o kartais tik išrašoma nerimą slopinančių vaistų, kurie tuo metu gana greitai pagerina savijautą, tačiau problemos nesprendžia.

Kaip panikos priepuoliai susiję su įvairiomis baimėmis?

Yra žinoma apie 300 įvairių baimių rūšių, pavyzdžiui, baimė skristi, viešai kalbėti, vairuoti, būti ankštoje patalpoje, žmonių minioje, taip pat tamsos, vorų, aukščio, kraujo baimė. Visos čia išvardytos baimės dar vadinamos fobijomis. Pagrindiniai jų simptomai yra liguista baimė ir nerimas.

Įdomu tai, kad subjektyvūs fobiją išgyvenančio žmogaus pojūčiai, fiziologinės reakcijos, elgesys yra tokie pat kaip realų pavojų išgyvenančio asmens.

Dažniausia iš fobijų – agorafobija, ji būdinga 2,5–6,5 proc. žmonių. Tai baimė išeiti iš namų, būti uždarose patalpose (rūsiuose, urvuose, kino teatre ir kt.), važiuoti traukiniu, autobusu, skristi lėktuvu. Žmonės stengiasi susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad nepakliūtų į nerimą keliančias situacijas, o jei žino, kad jų išvengti nepavyks, daro viską, kad bent neliktų vieni. Tačiau tai ne visada pavyksta ir tada baimės jausmas gali peraugti į panikos priepuolį. Agorafobai vengia ne tik viešų susibūrimo vietų, minios, bet ir naujų pažinčių, viešo kalbėjimo ar bet kokios naujos veiklos.

Yra žmonių, kurie, vengdami jiems nemalonių situacijų, visiškai užsidaro namuose. Man yra tekę konsultuoti jaunuolį, kuris net keletą metų neįstengė vienas kelti kojos iš namų ir dėl to negalėjo tęsti studijų. Tik po ilgų įkalbinėjimų artimiesiems pavyko įtikinti jauną vyrą atvykti konsultuotis. Aš paskyriau jam vaistų ir rekomendavau psichoterapinį gydymą pas kitą specialistą. Jau po kelių savaičių jaunuolis galėjo išeiti iš namų nebijodamas, kad jį ištiks priepuolis. Apie pusę metų vaikinas gėrė antidepresantus, psichoterapinis gydymas buvo sėkmingas.

Taip pat man yra tekę bendrauti su moterimi, kuri bijodavo eiti į lauką, nes svaigdavo galva, ypač tada, kai reikėdavo pereiti gatvę, todėl jau daug metų ji niekur neina iš namų, bet nepripažįsta, kad ši problema yra psichikos sutrikimas, ir atsisako gydytis.

Kokio amžiaus pacientai dažniausiai kreipiasi į jus dėl varginančių panikos priepuolių? Apibūdinkite psichologinę šių žmonių charakteristiką.

Panikos sutrikimas nustatomas maždaug 3 proc. pacientų, vienkartinius panikos priepuolius patiria 7–10 proc. žmonių. Tai yra gana dažnas reiškinys. Priepuoliai gali susiformuoti ir paauglystėje, o dažniausiai prasideda jauniems, 20–30 metų žmonėms.

Moterys panikos priepuolius patiria du kartus dažniau nei vyrai, o toms, kurioms prasidėjusi menopauzė, priepuoliai pasireiškia dar dažniau. Jei šeimoje yra asmenų, kuriems diagnozuotas panikos sutrikimas, depresija ar bipolinis sutrikimas, epizodinio priepuolinio nerimo rizika yra didesnė.

Man dažniausiai tenka konsultuoti jaunus žmones, patyrusius panikos priepuolius, tačiau prisimenu vieną pacientę – pagyvenusią moterį, kuri gyveno su labai ją kontroliuojančiu ir pavydžiu vyru. Keletą metų ji slaugė jį po patirto insulto ir vis pagalvodavo, kaip pagaliau „pradės gyventi“ vyrui iškeliavus anapilin. Tačiau po jo mirties pacientei išsivystė panikos priepuoliai. Ji nebeįstengė įgyvendinti savo ilgai puoselėtų svajonių susitikti ir pabendrauti su draugėmis. Moterį slėgė kaltės jausmas dėl to, kad ji laukė vyro mirties. Pradėjusi vartoti jai paskirtų antidepresantų, pacientė pasijuto geriau. Kadangi toji moteris gyveno tolokai nuo Vilniaus, gydymą tęsė jos šeimos gydytoja. Tikiuosi, buvusi mano pacientė pasveiko ir galėjo įgyvendinti savo planus.

Kokie vaikystės išgyvenimai gali turėti įtakos žmogui, išgyvenančiam stiprų panikos priepuolį?

Panikos priepuolius patiriantys asmenys savo tėvus apibūdina kaip stokojančius jausmų, linkusius kritikuoti, valdingus, o kartais pernelyg globojančius asmenis. Išgirstu labai įvairių, kartais tiesiog neįtikėtinai graudžių ar net žiaurių istorijų.

Dažnai mano pacientai pasakoja nuo vaikystės nuolat girdėję tėvų pastabas ir kritiką: „Gavai devynis? Blogai!“; „Nelaimėjai pirmos vietos varžybose? Tu niekam tikęs!“; „Nori studijuoti menus ar humanitarinius mokslus? Tik nevykėliai renkasi tokią specialybę. Iš ko duoną valgysi?“ ir pan.

O kartais tėvai, nesugebantys atsikratyti nerimo, kontroliuoja net suaugusį savo vaiką, pavyzdžiui, palydi į darbo pokalbius, nuveda pas gydytojus. Ir gyvenimo draugą norėtų jam išrinkti, nes esą turi daugiau patirties, viską geriau žino. Kartais net sunku suprasti, kaip vaikai gali išgyventi, kai susiklosto tokia situacija.

Neretai pacientai užsimena ir apie vaikystėje patirtą smurtą. Pasakoja, kad dažniausiai tėvas mušdavo mamą ir savo vaikus (kartais nutikdavo ir atvirkščiai). Jiems vidury nakties tekdavo bėgti iš namų, slėptis pas kaimynus ar kur nors miške. Motina teisindavosi esą gyvenanti dėl vaikų, nors jų nė nepaklausdavo, ar toks gyvenimas jiems priimtinas. Net jei vaikai prašydavo tėvų, kad šie išsiskirtų, mamos dažnai rasdavo priežasčių likti su smurtautoju.

Augant tokioje aplinkoje vaikams saugiausia slėpti savo išgyvenimus. Augdami destrukcinėse šeimose, jie ima nepasitikėti savimi, tampa uždari, bijo bendrauti, bijo išreikšti savo jausmus. Taikant terapiją jie išmoksta suprasti, ką jautė tuomet, kai matė mušant mamą, įsisąmoninti ir išgyventi tuomet kilusį pyktį.

Nėra lengva išmokti pykti, ypač ant gimdytojų – ant tėvo, kuris elgėsi agresyviai, ar mamos, kuri galėjo apsaugoti nuo agresijos, bet tik dėl jai žinomų priežasčių to nepadarė. Ir tik tada, kai įstengiama atleisti, galima tikėtis sėkmingos gydymo pabaigos.

Ar panikos sutrikimas paveldimas?

Aiškios ir vieningos nuomonės dėl paveldimumo nėra. Tyrimai rodo, kad paveldimumas gali turėti tam tikros įtakos: tarp pirmos eilės giminių panikos sutrikimas pasireiškia maždaug 25 proc. atvejų, o monozigotiniams dvyniams – dar dažniau. Tarp tolimesnių giminaičių tokių – tik 2–3 procentai.

Eksperimentais įrodyta, kad panikos priepuolių patiriantys žmonės jautresni kofeinui, įkvėptam anglies dvideginiui ir kt. Tačiau yra tyrimų, kurie atskleidė ir psichologines šio sutrikimo priežastis. Gilinantis į pacientų gyvenimo istorijas paaiškėjo, kad keletą mėnesių iki pirmojo priepuolio jie išgyveno stresinių įvykių: patyrė netektį, skyrėsi su sutuoktiniu, keitė ar prarado darbą ir kt.

Kaip elgtis užklupus panikos priepuoliui?

Galima išgerti raminamųjų vaistų, ir po keliolikos minučių simptomai nurims. Deja, tai problemos neišspręs. Prasidėjus panikos priepuoliui, nurimti yra sunku. Kartais būna lengviau, jei tai ne pirmas priepuolis, tačiau, kai ima kamuoti baimė, kad mirsi ar išprotėsi, galvoti apie tai, kad nieko baisaus nenutiks, ne visada pavyksta.

Ar priepuolis prasidės, labai priklauso nuo to, ar pacientas geba nusiraminti. Yra įvairių technikų, kaip tai padaryti. Tikriausiai paprasčiausias būdas yra atlikti kvėpavimo pratimus ar autogeninę treniruotę (tai atsipalaidavimo technika, kuri grindžiama savitaiga).

Be jokios abejonės, žmogus gali išmokti padėti sau, tačiau toji pagalba turi būti susijusi ir su pokyčiais jo gyvenime (santykių su artimaisiais, bendradarbiais, darbo santykių ar paties darbo keitimu). Ir, žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kur slypi panikos simptomų atsiradimo priežastys, tačiau kartais mums ir patiems jos būna neaiškios.

Keistis pačiam be specialisto pagalbos sunku, dažnai net neįmanoma, o eiti pas psichiatrą, psichoterapeutą ar psichologą ryžtasi ne kiekvienas. Kai sugenda automobilis, mes kreipiamės į automobilių meistrą, kirptis einame į kirpyklą, kai susergame somatine liga, konsultuojamės su šios srities specialistu, o pasireiškus psichikos sutrikimų simptomams bandome „gydytis“ patys, nors kūnas aiškiai signalizuoja, kad nesugebame tinkamai spręsti savo problemų.

Man dažnai tenka konsultuoti žmones, kurie išsipasakoja savo bėdas, pritaria, kad jiems reikalingas gydymas. Išsiaiškinusi, su kokiomis problemomis jie susiduria, ką būtų gerai keisti, paaiškinu, koks gydymas būtų tinkamas, pavyzdžiui, psichoterapija ar vaistai, o kartais ir kompleksinis gydymas. Žmogus išklauso ir staiga išgirstu: „Ačiū, gydytoja, aš pabandysiu suimti save į rankas.“ Po kelių mėnesių, o kartais ir po metų ar net kelerių žmogus sugrįžta, išsako tuos pačius skundus, tikina pagaliau supratęs, kad pačiam susitvarkyti vis dėlto nepavyks.

Ką patartumėte šalia esantiems artimiesiems, kurie irgi išgyvena įtampą? Kaip padėti artimajam, kurį kankina panikos priepuoliai?

Žmogui, kenčiančiam nuo panikos priepuolių, labai reikia artimųjų supratimo ir palaikymo. Bendraudami su nerimo kamuojamu žmogumi artimieji turi išlikti ramūs, pasistengti, kad jis išsipasakotų, kas kelia jam nerimą ir kokias baimes jis išgyvena.

Patarimai „suimk save į rankas, nekreipk dėmesio, neimk į širdį“ tikrai nepadės. Nerimo kamuojamą žmogų reikėtų nuraminti, kad jis tikrai neišprotės, kad jo neištiks infarktas ar insultas ir kad  jis dėl to tikrai nemirs.

Paaiškinkite artimajam, kas yra nerimas, iš kur ir kodėl jis kyla. O kai ištinka panikos priepuolis, pasistenkite jį nuraminti. Jei jums artimo žmogaus būklė sunki, palydėkite iki ligoninės priimamojo (ypač pirmą kartą), o priepuoliams kartojantis padrąsinkite kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos priežiūros specialistus.

Ar panikos priepuoliai išgydomi?

Deja, nėra šimtaprocentinės garantijos, kad panikos priepuoliai nebesikartos. Tik 20–30 proc. žmonių jie nebepasikartoja. Kur kas dažniau panikos priepuoliai ir vėl užklumpa netikėtai.

Priepuoliai neatsiranda per vieną dieną. Priežastys, dėl kurių jie kyla, formuojasi ilgai, todėl ir gydymas gali užtrukti. Sveikimas nėra lengvas procesas. Juk reikia pripažinti, kad kažkas tavo gyvenime buvo negerai, o pripažinus subręsti permainoms.

Paprastai panikos priepuoliai žmogui duoda ženklą, kad reikia keisti darbą, gyvenimo būdą, partnerį ar požiūrį į tam tikrus dalykus. Pasikeitimai ne visuomet ir ne iš karto būna sėkmingi, todėl vėl grįžtame į pradžią. Juk ne veltui sakoma: „Ir vėl užmynė ant to paties grėblio.“ Bet stengiantis ir vis dažniau paklausiant savęs: „O ko aš iš tiesų norėčiau? Kas man teikia džiaugsmą?“, pakeitus gyvenimo būdą, ieškant įtampos šaltinių ir juos randant, galima po truputį judėti į priekį. Pasveikimas dažniausiai priklauso nuo paties žmogaus, jo meilės ir dėmesio sau.

Gintarė Jankauskienė