LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Būtinai pakalbinkite Pasvalyje „Benu“ vaistinėje dirbančią vaistininkę Gintą Bytautienę. Beveik du dešimtmečius toje pačioje įstaigoje dirbanti moteris, pasvaliečių simpatijas ir pagarbą užsitarnavo nepaprastu nuoširdumu bei nesuvaidintu noru padėti žmonėms“.
Tai eilutės laiško, pasiekusio mūsų redakciją ir privertusio vieną praeitos savaitės popietę pasukti į Taikos gatvėje įsikūrusią vaistinę.
Studijų pasirinkimą nulėmė noras padėti žmonėms
Gintos ir jos brolio Gražvydo vaikystė prabėgo Kaupų kaime, Elenos ir Stasio Strelčiūnų šeimoje. Vaikystėje vaistinė gal ir nebuvo mėgstamiausia mergaitės vieta, bet kartkartėmis užsukdavo į ją.
Kartais su broliu atbėgdavo pas Vaškų vaistinės vaistininkę Paliulienę paprašyti gliukozės miltelių (anuomet jie atrodė skanesni už visus pasaulio saldainius). Arba po vasaros atostogų atnešdavo vaistažolių maišą, kurias tais laikais moksleiviams buvo kone privaloma rinkti.
– Iki pat mokyklos baigimo nežinojau, kur stosiu mokytis ir tas pasirinkimas buvo priimtas ekspromtu. Tačiau vieną tikrai žinojau – noriu padėti žmonėms, – prisimena Ginta Bytautienė.
Merginai mokslai sekėsi gerai ir ji vis nedrąsiai pagalvodavo apie medicinos studijas. Tačiau dvejonių buvo daugiau nei ryžto.
– Medicina iš tiesų traukė, bet… Esu labai jautrus žmogus. Aš geriau sau susibesiu adatą, nei suleisiu vaistus kitam… Kraujo nebijau, tačiau nedrįstu liesti žmogaus, bijodama, kad galiu pakenkti labiau… Taip atmetimo būdu pasirinkau farmaciją.
Baigusi Vaškų vidurinę sidabro medaliu Ginta patraukia į Kauną. Bando stoti į universitetą, tačiau nesėkmingai – koją pakiša jaudulys.
– Mergaičiukė iš kaimo atvažiavo į Kauną… Kol suradau, koks autobusas važiuoja į universitetą, kol iki jo nusikapsčiau (autobuso nesulaukus teko samdyti taksi), kol radau reikiamą auditoriją – pavėlavau į egzaminą. Nemoku atpasakoti, bet kai laikiau lietuvių kalbos egzaminą, buvau tarsi zombio būsenoje. Šiaip lietuvių man sekėsi. Gramatinių klaidų nedarydavau, tačiau tuokart jaudulys padarė savo…
Ginta nuneša dokumentus į Kauno medicinos mokyklą. Nors tais metais konkursas buvo milžiniškas, sidabro medalis be stojamųjų egzaminų jai garantuoja vietą būsimųjų farmakotechnikų grupėje.
– Nors studijuoti buvo sunku, bet jaučiausi esanti savo rogėse. Vadovėlių nebuvo, tad teko labai daug konspektuoti. Chemija, farmacinė chemija, biologija, vaistažolių savybės, lotynų kalba. Visi dalykai buvo orientuoti į praktiką. Taip pat buvo labai daug laboratorinių darbų, gamybos. Mokėmės gaminti įvairius vaistus, net gydomąsias žvakutes lieti. Buvome pirmoji laida, kurios studijos truko pustrečių metų (iki tol – dvejus metus), tad teko susipažinti su slaugytojos-medicinos sesers darbo pagrindais – išmokome suleisti vaistus, statyti taures ir t. t.
Teko viską mokytis iš naujo
Baigusi studijas grįžta į tėviškę, tačiau pagal specialybę darbo negauna, tad dvejus metus dirba raštvede Vaškų seniūnijoje.
Ištekėjusi kartu su vyry Svajūny Bytautu persikelia gyventi į Pasvalį. Čia gimsta dukra Meda, po to – sūnus Arnas.
Pagaliau moteris gauna pasiūlymą dirbti prekybos centre „Agis“ pradėjusioje veikti vaistinėje.
– Pradžia buvo labai nelengva. Mes juk studijavome tarybinius vaistus, o staiga pasikeitus pasauliui, užgriūva daugybė vaistų iš užsienio. Teko viską mokytis iš naujo. Dėliojau kiekvieną dėžutę, grupavau ir rašiausi į sąsiuvinį, kas nuo ko ir kam. Teko net palikti vienuolikos mėnesių sūnų Arną ir dviem savaitėms išvažiuoti į kursus.
Ligos jaunėja ir baisėja
Virš vaistinės durų kabančios iškabos keisis ne vieną kartą, tačiau Ginta Bytautienė liks ištikima vietai, kurioje pradėjo savo karjerą. Rugsėjo mėnesį sukako aštuoniolika metų, kaip moteris praveria šios vaistinės duris.
– Viena dėstytoja mums sakė – jūs labai norėsite padėti žmonėms, tačiau bus sunku. Iš tiesų didžiausia vertybė ne studijų laikais išmoktos formulės, bet praktika. Tu turi nuolat kalbėti su žmonėmis. Žinodamas daugybės žmonių ligų istorijas, jų gydymo eigą, vartotus vaistus, analizuodamas savo patirtį, tu susistemini informaciją, kurią vėliau naudoji tam, kad padėtum į vaistinę užsukusiam klientui. Kad tai veiktų, reikia ne vienerių metų ir noro tobulėti.
Moteris pasakoja, kad per beveik du dešimtmečius trukusią jos praktiką, pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir sergantieji.
– Ligos jaunėja ir baisėja. Netaisyklinga mityba, judėjimo trūkumas, stresas daro savo juodą darbą. Į vaistinę ateina 80–90 metų klientai ir dažnai būna taip, kad jie net atrodo geriau, nei keliomis dešimtimis metų jaunesni žmonės. Ir jokios paslapties čia nėra. Jie tiesiog savo laiku daugiau fiziškai dirbo, su maistu gavo mažiau chemijos.
Dabar jau nieko nestebina, kai vaikui diagnozuojams nutukimas ar cukraligė. Ar kas pagalvoja, kiek ir kokios ligos gresia tokiam žmogui suaugus?
Juodą darbą daro ir reklama. Atrodo, gali persivalgyti, prisiryti, o tuomet išgersi tabletę ir visi negalavimai bei blogumai dings.
Žmonių gyvenime labai daug įtampos. Ypač jauni žmonės labai bijo problemų. Jei tik kas atsitinka, taip sustresuoja, kad iš karto prašo tabletės. Labai daug jaunų žmonių vartoja psichotropines medžiagas, net nesusimąstydami, kad prie jų įprantama ir kur tai gali nuvesti.
Sakai klientui, kad reikia keisti mitybą, gyvenimo būdą, daugiau judėti, o jis dažniausiai numoja ranka ir prašo duoti tabletės…
Karantino iššūkiai
Vaistininkė pasakoja, jog COVID–19 pandemija tapo nemenku iššūkiu ir visai farmacininkų bendruomenei.
– Buvo labai daug nežinomybės ir streso. Žmonės glėbiais pirko vaistus – antibiotikus, raminamuosius, galvodami, kad jų, kaip kruopų ar makaronų, nebus galima įsigyti. Dabar ramiau, bet anaiptol ne lengviau. Kadangi ligoniai nebegali patekti pas medikus, jie eina į vaistinę. Poliklinikoje kiekvienas medikas turi savo specializaciją. Pas mus atėję žmonės įsivaizduoja, jog mes esame visų sričių specialistai… Ateina pas mus ir užkrauna savo problemas. Nori išsikalbėti. Tenka suktis iš padėties ir būti ne tik vaistininkais, bet ir psichologais. Ar nebūna sunku? Per tiek metų išmokau atsiriboti, neimti giliai į širdį. Tačiau kartais būna tokių istorijų, kurios iš tiesų sukrečia sielą.
„Bonusų“ nesivaiko
Per aštuoniolika darbo metų Gintos akyse užaugo ne viena jos klientų karta.
– Vaistininkui privalumas ilgai dirbti vienoje vietoje. Aš pažįstu senelius, jų vaikus ir anūkus. Žinau jų istorijas. Todėl, kai kas nors užsuka į mūsų vaistinę, jau nujaučiu, ko jam gali reikėti ir kaip galėsiu padėti.
Vaistininkė tikina, kad klientų pasitikėjimas pirmiausia užsitarnaujamas ne pigiomis kainomis ar akcijomis.
– Labai svarbu, kaip tu dirbi, bendrauji, ką pasiūlai. Galima dirbti atsainiai, tik tam, kad ką nors „iškištum“ ir sau užsidirbtum „bonusų“. Bet ar tokiu atveju pas tave grįš klientas? Tai – ne man. Esu seno „sukirpimo“ – man svarbiausia padėti žmogui.
Ko gero, nereikia stebėtis, kad Ginta Bytautienė nuolat sulaukia padėkos žodžių ir pas ją užsuka žmonės tam, kad paklaustų, ar kitose vaistinėse pirkti vaistai iš tiesų yra veiksmingi. Dėl viso pikto.
– Niekuomet nemeluojam ir neapgaudinėjam savo klientų. Jei kokių nors vaistų neturime, siūlome užsukti į kitas vaistines. Į kolegas niekuomet nežiūrime kaip į konkurentus ir nesistengiame apjuodinti.
Po darbo – „nusižeminimas“
Moteris pasakoja, kad su Pasvalio Svalios progimnazijoje dailės ir darbų mokytoju dirbančiu vyru Svajūnu ją suvedė likimas.
– Susipažinome pirmoje klasėje. Jis tuo metu gyveno pas močiutę Vaškuose. Po to ilgiems metams mūsų keliai išsiskyrė ir vėl susikirto tuo metu, kai aš Pasvalyje atlikinėjau praktiką. Mano tėvelis pažinojo Pasvalyje gyvenusio Svajūno tėtį ir paprašė, kad priimtų dviems mėnesiams gyventi… Taip mūsų pažintis atsinaujino ir tęsiasi iki šių dienų…
Pora augina dvi atžalas. Jaunėlis Arnas šiemet baigė dvylika klasių ir savo ateitį sieja su sportu – studijuoja Lietuvos sporto akademijoje.
Vyresnėlei Medai – 22 metai. Ji žengia mamos pėdomis. Sveikatos universitete baigė biochemiją, o dabar Kauno technologijų universitete siekia pramoninės biochemijos magistro laipsnio.
– Nuo mažų dienų ji sukiojosi vaistinėje. Padėdavo mamai tvarkyti prekes, dėliojo etiketes…
Beje, nežinia kiek krepšinį dievinančio Arno studijų pasirinkimą įtakojo mama, tačiau sportas jai anaiptol nesvetimas. Dar vaikystėje Ginta daug sportavo – lankė rankinį, lengvąją atletiką. Dabar ji – aktyvi futbolo veteranių komandos „Eglutės“ narė, tad fizinė veikla užima nemažą moters laisvalaikio dalį.
– Gyvename nuosavame name, čia pat – daržas, tad „suleisti nagus į žemę“ – pati geriausia terapija, – kvatojasi pašnekovė.
Vertina homeopatiją
Kalba vis pasisuka apie koronavirusą ir moteris tikina, jog į galimas grėsmes žiūri ramiai. Jei teks persirgti, tikisi, jog galės sau padėti su homeopatiniais vaistais.
Įsikalbėjus Ginta prasitaria, jog jau daug metų nevartoja cheminių preparatų.
– Išbandžiau pati ir įsitikinau, kad poveikis labai geras ir nėra tokių kenksmingų pasekmių, kokias gali sukelti cheminiai preparatai. Todėl ir mūsų vaistinėje daug homeopatinių vaistų ir užsukusiam klientui, jei tik yra galimybė, pasiūlau natūralesnę alternatyvą.
O pats geriausias vaistas Gintos Bytautienės nuomone, anaiptol ne tabletė.
– Gera nuotaika ir pozityvus nusiteikimas, tai vaistai nuo visų ligų. Mūsų aplinkoje labai daug depresuotų žmonių, nenorinčių matyti gerų, teigiamų dalykų aplinkui. Jie nesugeba džiaugtis kitų laime ir pasiekimais, nesugeba vertinti, kad patys yra sveiki. Jie nesupranta, kad patys sau kenkia…
