Asociatyvi nuotr.

Kasdieniuose santykiuose labai paplitusi pasyvi agresija, kai žmogus nenori ar bijo atvirai parodyti savo pyktį, nepasitenkinimą, pavydą ar troškimą kerštauti, todėl šiuos jausmus reiškia netiesiogiai, užslėptais būdais, prisilaikydamas socialinių normų ir ribų. Daugelis esame susidūrę su pasyviai agresyviu elgesiu, o galbūt ir patys taip elgiamės. Psichologai teigia, kad pasyviai agresyvus elgesys neišsprendžia konflikto, atvirkščiai – kelia frustraciją, liūdesį ir nusivylimą, o tai tik gadina tarpusavio santykius, užkerta kelią giliam ir artimam bendravimui. Pasyviai agresyvus žmogus anksčiau ar vėliau lieka vienas su visa savo neišreikšta agresija. Jis retai sulaukia nuoširdaus dėmesio, rūpesčio ir meilės, kurios taip siekia.

Atpažinkime pasyvią agresiją

Šeimoje ar darbo kolektyve kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie, atrodo, specialiai su mumis nebendrauja. Paklausti, kas negerai, jie atsako: „Koks skirtumas?“, „Nesvarbu“ arba „Viskas gerai“, nors toliau pyksta, kerštauja arba tyli. Žmogus nesako, dėl ko įsižeidė, bet savo elgesiu, pavyzdžiui, ašaromis ar priekaištingu ir smerkiančiu žvilgsniu, rodo, kad jo skausmas labai stiprus, todėl išpirkti kaltę mums bus nelengva.

Reikšdami pyktį ir nepasitenkinimą socialiai priimtinu būdu, pasyvūs agresoriai dažnai naudoja sarkazmą bei ironiją, nutylėjimus, užuominas, pašaipius juokelius, iškalbingus atodūsius, priekaištingą tylą. Pasyviai agresyvus žmogus nemėgsta konfrontacijos, niekada nekelia balso.

Pasyvi agresija gali būti išreiškiama vėlavimu, užmaršumu, atidėliojimu, klaidomis, išsisukinėjimu ar pažadų nesilaikymu. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai būna įgudę laiko vilkintojai, gudrūs išsisukinėtojai. Norėdami išvengti kokios nors užduoties, jie pažada ateiti laiku ir ją atlikti, bet tyčia pavėluoja, o pamatę, kad užduotis jau atlikta, sako, kad nespėjo ir dėl to gailisi.

Pasyvi agresija gali pasireikšti, jei žmogus žino tam tikrą informaciją, kuri padėtų išspręsti problemą, bet tyčia jos neatskleidžia ir patyliukais mėgaujasi kito kančia. Kai asmuo pats sužino tą informaciją, pasyvus agresorius sako: „Galvojau, kad žinojai.“

Mandagus“ pyktis

Dažniausia tokio agresyvaus elgesio priežastis – atvirų konfliktų vengimas. Žmogus nedrįsta laisvai reikšti savo neigiamų emocijų, nenori likti nesuprastas ar atstumtas. Už pasyvios agresijos gali slypėti ne tik pyktis ar nepasitenkinimas, bet ir baimės, nesaugumo jausmas. Todėl vietoj to, kad nepatenkintas žmogus tiesiogiai išsakytų, kas jam nepatinka, jis siekia tai nutylėti, o pyktį išreiškia kitokiais būdais.

Pasyviai agresyvūs žmonės yra linkę naudoti vengimą, nutylėjimą. Netinkamai pasielgę jie randa pasiteisinimų, o kaltę perkelia kitam žmogui. Pasyvi agresija dažnai būna užslėpta tam, kad agresorius jaustųsi nuskriaustas ir galėtų tą agresiją nuneigti. „Kaltininkas“ turi susivokti ir padaryti kažką, kad nebesijaustų taip blogai. Atvirų ginčų metu pasyviai agresyvūs žmonės pereina į asmeniškumus, primena seniai praėjusius įvykius, apkaltina kitus ir išryškina savo teisumą.

Ryškiausi pasyvūs agresoriai geba kitą žmogų pulti besišypsodami ir žiūrėdami jam tiesiai į akis. Jei tas žmogus pabando tą agresiją sustabdyti, pasyvus agresorius įsižeidžia, supyksta ir demonstratyviai apsisukęs nueina kaip įskaudinta auka. Ir tai ne vaidyba: dažnai pats agresorius neįsisąmonina savo pykčio, nepasitenkinimo ir paslėptos jo raiškos, priešingai – jis jaučiasi teisus, nekaltai apkaltintas ar nukentėjęs.

Asociatyvi nuotr.

Asociatyvi nuotr.

Kaip elgtis su pasyviu agresoriumi?

Bendrauti su pasyviai agresyviais žmonėmis nelengva – reikia nemažai kantrybės ir supratingumo. Svarbiausia pasyvios agresijos nepriimti asmeniškai. Galima pagalvoti, kad pasyviai agresyvus žmogus nori mums pakenkti, tačiau gali būti, kad jis taip elgiasi dėl visai kitų asmeninių priežasčių – užslėptos baimės, pykčio, nepasitenkinimo ir pan.

Žmonės gali būti pasyviai agresyvūs ir tada, kai jaučia, jog tam tikroje situacijoje jie neturi kontrolės arba yra neišklausyti, nesuprasti. Tokiu atveju nepatenkinto pasyviai agresyvaus žmogaus galima paklausti, ką jis norėtų pasakyti ar pakeisti, kas jam (ne)patinka. Jei jūsų artimoje aplinkoje yra pasyviai agresyvus žmogus, su kuriuo leidžiate daug laiko, verta apie tai pasikalbėti. Tik atviras ir nuoširdus pokalbis padės suprasti bei kartu spręsti už tokio elgesio slypinčius konfliktus.

Jei pasyvią agresiją reiškia šeimos narys, turėtume parodyti, kad jį mylėsime ir priimsime nepaisydami to, ar jis atvirai reikš savo pyktį ir nepasitenkinimą. Jei pasyviai agresyvus žmogus jausis saugus ir žinos, kad nebus atstumtas, gali būti, kad po truputį jam bus lengviau tiesiogiai išreikšti savo užslėptas emocijas.

Paklauskime ir savęs

Kiekvienas iš mūsų kartais būname pasyviai agresyvūs patys to nė nesuprasdami. Jei nesame įsisąmoninę pykčio ar nepasitenkinimo ir tikime, kad viskas yra gerai, nenuostabu, kad nepastebime savo pasyvios agresijos, nukreiptos į kitus.

Galime savęs paklausti: „Kodėl taip elgiuosi? Kodėl taip pasakiau? Gal pykstu, nes šis žmogus mane įskaudino? O gal pavyduliauju? Galbūt bijau išreikšti mintis ir būti atstumtas?“ Nuoširdūs atsakymai į šiuos klausimus padėtų suprasti mūsų tam tikro elgesio priežastis. Pasyviai agresyvūs asmenys gali išmokti savo emocijas, pavyzdžiui, pyktį, reikšti sveikesniais ir nemaskuojamais būdais.

Elgdamiesi nuoširdžiai, sąžiningai, taktiškai ir atvirai, sulaukiame teigiamų pasekmių, kitaip nei būdami šalti, uždari, gynybiški ir kerštingi. Suprantama, kad ne visada lengva reikšti savo mintis, juolab jausmus, atsiverti ir būti nuoširdiems, ypač kai pykstame ar esame įskaudinti.

Natūralu, kad be galo sunku keisti savo elgesį ar reakcijas, ypač tuo atveju, jei jos susikūrė dar vaikystėje. Tad jei pasyviai agresyvus elgesys nuolat kiša koją karjeroje, santykiuose ar šeiminiame gyvenime, naudinga kreiptis į psichoterapeutą. Kitais atvejais galima tiesiog save stebėti ir bandyti išsiaiškinti, kokia tokio elgesio priežastis, ką tuo bandome pasiekti.

Pačiam atpažinti savo pasyviai agresyvų elgesį labai sudėtinga. Jei šalia nuolat atsiranda žmonių, kuriais jūs nuoširdžiai piktinatės, ir vis dažniau pastebite, kad visada nusileidžiate kitiems, retai kada išreiškiate savo poziciją, nuolat atidėliojate ar užmirštate, pabandykite savo pyktį ir nepasitenkinimą išreikšti tiesiogiai. Gebėjimas laiku atpažinti ir tinkamai išreikšti pyktį suteikia vidinės laisvės, atveria galimybes dar tikslesniam susikalbėjimui bei augimui. Agresyvūs impulsai gali būti išreikšti sveikai ir kūrybiškai.

Ne tik moteriškas elgesys

Pasyvi agresija būdinga ir vyrams, ir moterims. Tiesa, mergaitėms dažniau primetamas pasyvaus elgesio modelis – mergaitės nesimuša, nesispardo, nerėkia ir t. t. Keistą, išimtinai pasyvią moteriškumo sampratą siūlo ir kai kurie šeimos santykių, asmenybės tobulinimo ar dvasinio augimo seminarai. Gali susidaryti įspūdis, kad pasyvi agresija – vienas pagrindinių moteriškumo požymių.

Žinoma, sąvokos „pasyvi agresija“ čia niekas nevartoja, tačiau propaguojama idėja, kad moteriai nedera kovoti, rūpintis savimi, tiesiogiai ir aktyviai siekti savo tikslų. Moteris turėtų būti švelni, nuolanki ir bejėgė būtybė. Ji turėtų nepastebimai įteigti savo poreikius ar sudaryti sąlygas, kad vyras „pats susiprastų“, ką jis turi padaryti. Moteris gali nebent demonstruoti savo liūdesį ir būtinybę būti išgelbėtai, o tikras vyras tai pamatys ir puls į pagalbą.

Elgesys, atėjęs iš vaikystės

Anot psichologės Jurgos Dapkevičienės, pasyviai agresyvių reakcijų išmokstama vaikystėje. Kai kurie tėvai pakankamai ramiai žiūri į agresyvų vaiko elgesį, suvokia, kad vaikas dar ne taip gerai valdo savo impulsus ir ne visada yra pajėgus įvertinti savo veiksmų žalą, o kiti skuba slopinti bet kokias pykčio apraiškas. Taip vaikas mokomas slėpti savo agresyvumą ir negali pasinaudoti agresijos teikiama energija.

Jei vaikas baudžiamas už aktyvias tiesiogines pykčio išraiškas ar pyktį, savo emocijas jis ima rodyti kitokiais būdais – neatlikdamas laiku, atidėliodamas, pamiršdamas, pamesdamas ar sumaišydamas. Pasyviai agresyvaus elgesio modelį gali suformuoti įvairios traumuojančios patirtys, stiprus bejėgiškumo išgyvenimas, galimybės aktyviai keisti situaciją stoka. Ką gali padaryti vaikas, jei tėvai destruktyviai bara ar vartoja svaigalus? Vaikas dažniausiai išsigąsta ir nemato galimybių aktyviai priešintis.

Pasyviai agresyvų elgesį skatina ir pernelyg rūpestingi, kontroliuojantys tėvai, kurie vaiko pyktį ar nepasitenkinimą slopina kaltę keliančiais priekaištais: „O ko tu dabar pyksti? Viską dėl tavęs darau, o tu nedėkingas. Kaip drįsti taip kalbėti…“ Tokį pat poveikį daro ir pasyviai agresyvūs tėvai, kurie baudžia vaiką „nekalbadieniais“ arba taiko kitas pasyvios agresijos formas.

Trukdo užmegzti santykius

Pasyvią agresiją skatina ne tik draudimas reikšti pyktį, bet ir gėdinimas, kaltinimai. Visais šiais būdais vaikas gauna žinutę, kad pasaulis – pavojinga vieta ir jokiu būdu negalima tiesiogiai pasakyti, kas tau (ne)patinka, ko bijai ar trokšti. Svarbiausia neišsiduoti. Viskas, ką gali – kurti sudėtingas manipuliacines schemas, kurios galbūt padės pasiekti tikslą. Be to, jų prisilaikydamas būsi saugus, nes pats tiesiogiai nieko apie save neatskleisi. Tikrai, atvirai ir tiesiai paprašydamas gali sulaukti atviro neigiamo atsakymo, atmetimo. Tuo tarpu užuominos ir kiti netiesioginiai išraiškos būdai atrodo saugesni, padeda permesti atsakomybę kitiems.

Pasyviai agresyvus vaikas kelia pyktį tėvams bei mokytojams – jie jaučiasi bejėgiai. Vaikų elgesys tampa kerštu už aktyvumo slopinimą, kuris užsitęsia ir tampa gyvenimą žlugdančiu įpročiu, trukdo užmegzti artimus santykius, įsitvirtinti darbo kolektyve.