Nuo kovo 1 d. šalyje įsigaliojo tvarka, kai pacientams sudarytos palankios sąlygos nepermokėti už vaistus, t. y. pirmą kartą išrašomiems kompensuojamiesiems vaistams buvo taikomas pirmojo paskyrimo principas. Recepte atsirandanti žyma įpareigojo vaistininkus skirti ekonomiškiausią pacientui reikalingų vaistų variantą. Dabar Sveikatos apsaugos ministerija patobulino pirmojo paskyrimo tvarką bei kai kuriuos reikalavimus vaistinėms. Apie tai papasakojo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Kokia tvarka galios dabar?

Tie pakeitimai nesudėtingi – vienas iš jų yra termino pratęsimas. Anksčiau paskyrimu buvo laikoma tada, kai vaistas išrašomas praėjus 6 mėnesiams po vartojimo. Dabar tas terminas yra 12 mėnesių. Vienas iš priekaištų buvo tas, kad laikas per trumpas, todėl jis pakeistas.

Taigi pagal naująją pirmojo paskyrimo tvarką, kuri įsigaliojo nuo liepos 2 dienos, ekonomiškiausias kompensuojamasis vaistas pacientams bus išduodamas jį paskyrus pirmą kartą arba po ilgesnio kaip 12 mėn. laikotarpio. O sutrikus ekonomiškiausio vaisto tiekimui ir vaistinėms neturint galimybių jo užsakyti, pacientams bus išduodamas kitas tos pačios veikliosios medžiagos ir dozuotės mažiausios kainos vaistas.

Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba kasdien savo svetainėje skelbs vaistų, kurių nėra prekyboje, sąrašą. Matydami sąrašą ir vaistus, kurių nėra, vaistininkai iškart galės išduoti antrą pagal ekonomiškumą vaistą. Jokių administracinių ar biurokratinių kliūčių tam neturės būti. Naujoji tvarka nebus taikoma biologiniams medikamentams, mažo terapinio indekso vaistams – tokiems vaistams, kurie ligai turėtų neigiamos įtakos. Kaip pavyzdys, tai galėtų būti priešepilepsiniai vaistai, kurių net ir mažas pasikeitimas gali sukelti ligos pablogėjimą.

Kas paskatino šiuos pokyčius?

Iš tiesų kalbėjomės su pacientų organizacijomis, medikais ir vaistininkais. Atsižvelgėme į partnerių siūlymus ir dvigubai – nuo 6 iki 12 mėnesių – pailginome pertrauką, po kurios pacientui vėl būtų išduodami ekonomiškiausi kompensuojamieji vaistai. Priminsiu, kad pirmasis paskyrimas nėra taikomas nuolat vartojamiems vaistams, tad lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams, kuriems jau yra parinkti tinkami vaistai, ši tvarka neaktuali. Kitas svarbus aspektas – pokyčiai niekaip nepalies tų pacientų, kurie ilgą laiką vartoja jiems anksčiau paskirtus ir tinkančius vaistus. Kitaip tariant, vienintelis realus pokytis, sakyčiau, netgi saugiklis, tai – galimybė iš karto įsigyti reikalingų kokybiškų vaistų pačia ekonomiškiausia kaina. Be to, taip siekiama dar labiau sumažinti vaistų kainas, didinant konkurenciją tarp vaistų gamintojų.

Kodėl apskritai buvo sugalvota pirmojo paskyrimo sistema?

Pirmojo paskyrimo sistema, įsigaliojusi nuo šių metų kovo 1 dienos, buvo įdiegta remiantis kitų šalių patirtimi mažinant pacientų išlaidas vaistams, ir skirta skatinti generinių vaistų vartojimą, padidinti konkurenciją tarp vaistų gamintojų, kad jie konkuruotų vaisto kaina bei siektų tapti pigiausiu vaistu kainyne, įtrauktu tuo pačiu bendriniu pavadinimu. Tokia praktika Latvijoje taikoma jau nuo 2012 metų. Tai jiems padėjo pigiausių vaistų vartojimą ne tik padidinti iki 66 proc., bet ir paskatino didesnę konkurenciją tarp gamintojų ir, pavyzdžiui, vieno iš populiariausių širdies ir kraujagyslių ligoms skirto vaisto kainos sumažėjo 46 proc.

Visi tos pačios veikliosios medžiagos, to paties stiprumo ir farmacinės formos generiniai vaistai, tiek pigiausi, tiek daugiausiai kainuojantys, iš esmės yra vienodi, tokios pačios kokybės ir saugumo, o skiriasi tik pagalbinės medžiagos, pakuotė, tablečių spalva ar forma.

Generiniai vaistai gaminami laikantis tų pačių kokybės standartų, kurie taikomi ir originalių vaistų gamybai. Todėl pacientai turėtų drąsiai rinktis pigesnius vaistinius preparatus, o ne permokėti nepagrįstai už lygiaverčius, tačiau brangesnius vaistinius preparatus. Suomijoje 90 proc. pacientų renkasi generinius vaistus. Ekonomiškiausių vaistų vartojimą skatina ir kitos Europos valstybės.

O kokia tvarka dėl kompensuojamųjų vaistų galioja kitose Europos šalyse?

Jungtinėje Karalystėje vaistinių tinklas perka vieną pigiausią vaistą, kurį ir parduoda pacientams, o Vokietijoje, jei recepte nurodytas bendrinis pavadinimas, vaistinė turi išduoti vieną iš trijų pigiausių to paties bendrinio pavadinimo, stiprumo ir farmacinės formos vaistų. Portugalijoje, jei recepte nurodytas bendrinis pavadinimas, vaistinė turi išduoti pigiausią to paties bendrinio pavadinimo, stiprumo ir farmacinės formos vaistą.

Skandinavijos ir kitose šalyse vykdomos dar intensyvesnės konkurencijos skatinimo priemonės. Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje yra privaloma „generinė substitucija“, t. y. nepriklausomai kokiu (bendriniu ar konkrečiu) pavadinimu išrašytas vaistas, vaistinė turi išduoti generinį.

Europos Komisijos ataskaitoje apie konkurencijos teisę farmacijos sektoriuje vaistininkų įpareigojimas išduoti pigiausią vaistą taip pat akcentuojamas kaip vienas iš būdų mažinti vaistų kainas ir didinti jų prieinamumą.

Nėra pasirinkimo

Živilė Gudlevičienė, Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė

Vaistų kainų mažinimo politika yra gera ir teisinga, bet šiuo atveju pacientams nėra pasirinkimo – jeigu jis tikrai norėtų kito vaistinio preparato, kodėl gi mes negalėtume jam leisti primokėti tam tikrą skirtumą ir jį gauti. Taip sakant, kad būtų kompensuojama veiklioji medžiaga. Taigi mes pasigendame to platesnio pasirinkimo. Dažniausiai tai, kas griežtai reguliuojama, sulaukia neigiamų reakcijų. Reikėtų kompensuoti veikliąją medžiagą, o ne tam tikro gamintojo pasiūlytus variantus pagal sąrašą. Manau, kad ši tvarka gali turėti atvirkščią efektą kovojant su didelėmis vaistų kainomis, todėl ji nėra tobula. Laikotarpio pailginimas yra geras pakeitimas, tačiau tas antras vaistas pagal sąrašą – kai kurių žaidėjų išmetimas iš rinkos, iš tiesų leidžia supiktybėti tiems likusiems žaidėjams, kurie pradeda kelti savo sąlygas. Tokia rizika išlieka. Pirmojo paskyrimo tvarka būtų kur kas priimtinesnė pacientams, jeigu būtų išlaikytas pasirinkimas ir pacientas galėtų įsigyti bet kurį norimą vaistą padengdamas skirtumą tarp kompensuojamos bazinės ir visos vaisto kainos.