Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Psichikos sveikata – tik popierinis prioritetas?

Kur link rieda Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistema? Ar šalies gyventojai gali gauti gerą ir savalaikę psichikos sveikatos priežiūros specialisto pagalbą, ar pokyčiai, vykstantys šioje sistemoje, garantuos geresnę  priežiūrą ateityje? „Trūkumų yra daug, taisyti yra ką“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigia viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos iniciatyva“ vadovė gydytoja psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun.

Nijolė Goštautaitė-Midttun

Kokią padėtį rodo Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos rodikliai?

Galima teigti, kad  Lietuva pasižymi blogesniais visuomenės psichikos sveikatos rodikliais  – pirmiausiai dideliu savižudybių skaičiumi ir kitais su alkoholio vartojimu susijusiais rodikliais.

Tačiau noriu priminti, kad psichikos sveikata neatsiejama nuo bendrosios  sveikatos. Sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirštamumas nuo jų labai didelis. Tikėtis, kad šios kūno sveikatą griaunančios ligos neturės poveikio šalies gyventojų smegenims, nerealu. Sergančiame kūne prasčiau veikia ir smegenys.

Taigi norint pagerinti gyventojų psichikos sveikatą, pirmiausiai reikia rūpintis geresne bendrąja sveikata, šalinti rizikos veiksnius. Dauguma rizikos veiksnių – bendri kūno ir smegenų sveikatai: tabakas, alkoholio ir narkotikų vartojimas, galvos traumos, sunkios somatinės ligos, netinkamas (kai kada ir tinkamas) vaistų vartojimas, fizinio aktyvumo stoka.

Iš tikslingų priemonių geriausiai gyventojų psichikos sveikatą stiprina tinkamas, savalaikis  ir kiek įmanoma veiksmingesnis psichikos sutrikimų gydymas. Ir nebūtinai kompleksinis.

Ar tinkamai organizuota Lietuvoje psichikos sveikatos priežiūra?

Tinkamumą galima vertinti tik sutarus, kokie yra sistemos tikslai, turint kriterijus ir rodiklius, pagal kuriuos tai vertinsime. Labai svarbu, kad pasirinktiems rodikliams sistemos veikimas turėtų realų poveikį ir valstybė neremtų priešingą poveikį turinčių procesų. Pavyzdžiui, neįmanoma pasiekti jaunimo psichikos sveikatos gerėjimo nesumažinus alkoholio vartojimo.

Taip pat neįmanoma pasiekti rezultatų įdiegus nereikalingas priemones, apkraunančias sveikatos priežiūros sistemos darbuotojus, tokias kaip, pavyzdžiui, valandos trukmės psichosocialinį savižudybės rizikos vertinimą. Ir skiriant už tai papildomą apmokėjimą, bet atsisakant vykdyti Konstitucinio Teismo nurodymą adekvačiai mokėti už valstybės draudžiamus asmenis.

Kad tinkamumo sąvoka suprantama labai nevienodai, irgi akivaizdu iš sisteminių sveikatos priežiūros valdymo spragų. Štai kad ir šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) vykdoma Psichikos sveikatos priežiūros skyriaus integracija į Visuomenės sveikatos departamentą, tuo pat metu rengiantis uždaryti Valstybinį psichikos sveikatos centrą. Visa medicina priskirta asmens sveikatos priežiūrai, o psichiatrijos koordinavimas paliekamas visuomenės sveikatos specialistams. Tai – labai ydinga praktika, menkinanti veiksmingos psichikos sveikatos priežiūros viltis.

Asmens sveikatos ir visuomenės sveikatos priežiūros procesai tarpusavyje reikšmingai skiriasi, šiose srityse taikomų metodų ir priemonių painiojimas brangiai kainuos ir sumenkins visos sistemos veiksmingumą. Ydinga visuomenės psichikos sveikatą stiprinti taikant brangių asmens sveikatos paslaugų modelį.

Susikalbėti trukdo ir sumaištis, kurią į psichiatrijos paslaugas įneša nekokybiški ir laiku nepataisomi  teisės aktai, pavyzdžiui,  medicinos psichologo veiklą reglamentuojanti medicinos norma. Nepaisant daugelio organizacijų raštu SAM nurodytų šios medicinos normos trūkumų, papildomų susitikimų,  iki šiol neištaisyta šiurkšti klaida, dokumente įvardinanti psichologo praktiką kaip „gydymą“. Tik psichikos liga sergančiuosius leidžiama gydyti medicinos nesimokiusiems socialinių mokslų atstovams. Tai akivaizdus psichikos liga sergančiųjų teisių ignoravimas.

Visi šie trūkumai rodo, kad psichikos sveikata yra tik popierinis prioritetas, naudingiausias įsisavinant lėšas.

Ar lengvai pasiekiama pagalba mažuose miestuose, kaimuose?

Lietuvoje paslaugų infrastruktūra tarsi ir yra, bet regionuose dėl socialinės atskirties ir skurdo ji menkiau pasiekiama. Neturintiems transporto priemonės, nevairuojantiems, turintiems įvairių negalių asmenims reikiamos paslaugos sunkiai pasiekiamos tada, kai jų reikia.

Tačiau tai nereiškia, kad paslaugos turi būti steigiamos kiekviename kaime. Pagalbos prieinamumą galima didinti pavėžėjimu, mobiliomis ir nuotolinėmis paslaugomis.

Ar yra žinomi vaistų – antidepresantų, benzodiazepinų ir kt., skirtų nerimui, nemigai įveikti –  vartojimo skaičiai? Ką jie rodo?

Išvardinti vaistai labai skirtingi, skirtingas ir požiūris į perteklinį jų vartojimą. Antidepresantai – veiksminga priemonė gydyti depresiją. Jie palyginti retai vartojami svaigintis, nesukelia euforijos ir klasikinės priklausomybės. Pagal 2010 m. Eurobarometro duomenis, Lietuvoje per 12 mėn. antidepresantų vartojo apie 11 proc. suaugusiųjų, tačiau iš jų šiuos vaistus vartojo nuolat apie 40 proc.

Baltijos šalių vaistų vartojimo tyrimai rodo, kad antidepresantų vartojame mažiau nei Švedijoje ir Norvegijoje. Reikia pripažinti, kad Eurobarometro apklausos apie vaistus vargu ar tiksliai atspindi padėtį Lietuvoje, nes čia raminamieji ir antidepresantai nuolat painiojami. Šią hipotezę atitiktų ir palyginti žemas reguliaraus antidepresantų vartojimo rodiklis.

Tuo tarpu apie tai, kad Lietuvoje pernelyg daug vartojama benzodiazepinų, kalbama jau bent penkerius metus. 2015 m. atlikta analizė atskleidė, kad Lietuvoje psichotropinių vaistų suvartojama daugiau nei Estijoje arba Latvijoje, benzodiazepinų suvartojama net tris kartus daugiau nei Baltijos kaimynėse Norvegijoje ir Švedijoje. Dažniau nei bendraamžiai Europoje benzodiazepinus vartoja ir Lietuvos paaugliai. Tai rimta visuomenės sveikatos problema.

Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos psichiatrų asociacija, universitetai ir kitos organizacijos  rengia rekomendacijas, kaip užtikrinti racionalų benzodiazepinų vartojimą. Juos reikėtų skirti trumpai, simptomiškai, dėl priklausomybės, didesnės traumų ir mirties rizikos, poveikio kognityviniams gebėjimams. Šiuo metu šeimos gydytojams apribotos galimybės skirti benzodiazepinus, bus griežčiau vertinamas atitikimas skyrimo indikacijas ir tikimasi, kad šių vaistų vartojimas visuomenėje sumažės.

Valstybės vykdoma stebėsena, kaip šie vaistai skiriami, ar paskyrimai atitinka pagrįstas indikacijas, ar yra žalingų šių vaistų skyrimo pasekmių, kurias galima vertinti kaip gydymo sukeltas, tinkamas Žalos atlyginimo įstatymo taikymas galėtų pakeisti situaciją. Keisčiausia, kad nepaisant švietimo žmonės vis dar labiau bijo veiksmingo gydymo antidepresantais arba priešpsichoziniais vaistais nei migdomaisiais arba raminamaisiais.

Atsižvelgiant į stebimas tendencijas, kokia yra psichikos sveikatos priežiūros ateitis? Į ką valstybė turėtų orientuotis?

Šios sistemos ateitis priklauso nuo pernelyg daugelio ekonominių, politinių veiksnių ir mokslo naujovių, todėl tiksliai prognozuoti itin sudėtinga. Labai norėčiau, kad psichikos sveikatos priežiūra vis labiau artėtų, integruotųsi ir panašėtų į bendrąją mediciną. Tikiuosi, kad bus atsisakoma mokslo įrodymais nepagrįstų metodų, dažniau intervencijos, programos ir priemonės bus vertinamos atsižvelgiant į jų kaštus ir integraciją sistemoje, kad mažės sentimentalumo ir patoso diskutuojant apie šią sritį. Kad bus apmokama už veiksmingą pagalbą, o ne trupinama įvairiausioms kompleksinėmis vadinamosiomis paslaugomis, kurių rezultato įvertinti neįmanoma. Tikiuosi spartesnės mokslo raidos, veiksmingesnių ir mažiau šalutinių reiškinių turinčių vaistų. Bet čia svajonės.

Kai kuriuos dalykus, siekiant geresnės sergančiųjų integracijos, valstybė galėtų nesunkiai padaryti jau dabar:  atsisakyti dirbtinių apribojimų asmenims, kurie sėkmingai gydosi dėl psichikos sutrikimo, sudaryti sąlygas įsidarbinus neprarasti teisės į pašalpą asmenims, kurie turi neįgalumą dėl psichikos ligos, atsisakyti beprasmio visuotinio „tikrinimosi“ pas psichiatrą dėl vairuotojo teisių ir kt.

 

Birutė Litvinaitė

Rekomenduojami video