Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Savižudybės grėsmė: kaip ją atpažinti ir kaip padėti?

Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, 2018 metais, neįskaičius gruodžio mėnesio duomenų, savižudybių skaičius Lietuvoje siekė 687. 2017 metais jų buvo 749, 2016 – 823, o 2013 viršijo net tūkstantį. Kaip teigia Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ Kauno padalinio vadovė, psichologė Vaida ŽLIOBAITĖ, savižudybių skaičius Lietuvoje yra mažėjantis, tačiau vis dar sunku pasakyti, kas lemia šį mažėjimą.

Savižudybė – sukrečiantis ir dažnai sunkiai suprantamas įvykis. Nusižudžius žmogui pirmiausia natūraliai kyla klausimas „kodėl“. O žinojimas, jog žmogus iš prigimties linkęs išlikti gyvas, neleidžia suprasti, kas nutinka, kad jis priėmė tokį sprendimą. Nors klausimas „kodėl“ yra labiausiai kankinantis artimuosius, į jį vieno atsakymo nėra. Vienareikšmiškai galima pasakyti tik tai, jog visos prie savižudybės privedusios priežastys sukelia žmogui nebepakeliamą psichologinį skausmą.

Štai puikus Jaunimo linijos pateikiamas pavyzdys: įsivaizduokite žmogų, kuris pilnas neapykantos, baimės, įskaudintas, liūdnas ir pasimetęs. Jo jausmai tiesiog nebetelpa, viduje viskas kunkuliuoja, verda... Šis žmogus taip gyvena ilgą laiką, bando su tuo susitvarkyti, bet galiausiai jam ima atrodyti, jog niekas nuo jo nepriklauso, jis ima jaustis beviltiškai. Su daugeliu sunkumų bandančiam susidoroti žmogui savižudybė ima atrodyti vienintelė išeitis, o kartais užtenka vieno mažyčio įvykio, kuris perpildo taurę, ir žmogus nusižudo.

Nors dažnai kalbant apie nusižudžiusįjį priežastimi laikomas paskutinis skausmingas įvykis –neišlaikytas egzaminas, darbo netekimas, pyktis su antrąja puse ir pan. –, iš tiesų vienos priežasties, privedusios prie tokio poelgio dažniausiai nebūna.

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę, kokios yra jos priežastys, kaip padėti sau bei kitiems, pasakoja psichologė Vaida Žliobaitė.

Savižudybė – ne išeitis

– Kodėl žmonės, susidurdami su tam tikromis problemomis, iššūkiais ar ligomis, pasirenka savižudybę kaip išeitį?

– Savižudybę kaip išeitį žmonės renkasi ne dėl to, jog nori mirti, tačiau nebepakelia emocinio skausmo, kurį kelia įvairūs išgyvenimai dabartyje. Kai skausmas tampa nebepakeliamas, aplanko mintis, jog padaryčiau bet ką, kad tik nejausčiau to, ką jaučiu. Pasikeitus situacijai tas pats žmogus greičiausiai nebegalvotų apie savižudybę, visgi sunkiu momentu tikėjimas, jog situacija kada nors pasikeis, tampa labai miglotas.

– Kokios aplinkybės tai lemia? Ar būna tik viena priežastis?

– Savižudybė neturi vienos priežasties. Nors kartais sakome, kad „nusižudė dėl skyrybų“, ar „nusižudė praradęs darbą“, dažniausiai susideda bent keli veiksniai, kurie lėmė tokį pasirinkimą. Susidūrus su daugeliu sunkumų, savižudybė ima atrodyti išeitis, nes žmogus nebeištveria emocinio skausmo viduje.

– Kokio amžiaus ir lyties žmonės dažniausiai būna linkę pasitraukti iš gyvenimo? Kodėl?

– Statistiškai dažniausiai žudosi vieniši, problemų su alkoholiu turintys 45–70 metų amžiaus vyrai. Tai gali būti susiję su visuomenėje vyraujančiomis normomis, jog vyrams nepridera reikšti emocijų, vyras, kalbantis apie savo sunkumus, yra silpnas. Dažnai prisideda ir priklausomybių problema, kuri yra opi šioje amžiaus grupėje.

Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ Kauno padalinio vadovė, psichologė Vaida Žliobaitė teigia, jog atviras pokalbis, visų pirma, griauna sienas apie savižudybę kaip tabu temą: „Tai, kad žmogus gali su kažkuo pasikalbėti apie savo mintis, išgyvenamus jausmus, yra žingsnis į priėmimą, artumą.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ Kauno padalinio vadovė, psichologė Vaida Žliobaitė teigia, jog atviras pokalbis, visų pirma, griauna sienas apie savižudybę kaip tabu temą: „Tai, kad žmogus gali su kažkuo pasikalbėti apie savo mintis, išgyvenamus jausmus, yra žingsnis į priėmimą, artumą.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip padėti?

– Ką daryti ir kur kreiptis, jeigu nujaučiama, jog artimas asmuo ketina nusižudyti? Ar pavojinga apie tai klausti tiesiai?

– Įtariant, kad artimas žmogus galvoja apie savižudybę, gali kilti baimė, sumišimas, nerimas. Dažnai galvojama, kad paklausęs apie savižudybę, tik paskatinsiu žmogų taip pasielgti. Tačiau iš tiesų pirmoji pagalba savižudiškų minčių turinčiam žmogui ir yra tiesus ir atviras paklausimas – ar tu galvoji apie savižudybę? Svarbu parodyti, kad žmogus gali pasikalbėti, kad ši tema nėra tabu ir nepalikti žmogaus vieno.

– Kokie yra pavojaus ženklai? Ką reikėtų įsidėmėti?

– Apie savižudybę pirmiausia gali liudyti pasikeitęs žmogaus elgesys – jis gali atrodyti liūdnas, užsisklendęs, atsiskyręs. Gali tapti abejingas anksčiau dominusioms veikloms ar imti elgtis rizikingai. Taip pat suicidiškų minčių turintis žmogus gali imti domėtis savižudybių, mirties temomis, rinkti informaciją apie būdus, kaip nusižudyti. Žmonės, galvojantys apie savižudybę, tiesiogiai ar netiesiogiai užsimena apie savo mintis – sako tokius žodžius kaip „viskas nusibodo“, „aš nebegaliu“, „bus geriau jei manęs nebebus“, „noriu mirti“ ar panašiai.

– Kokia yra pirmoji pagalba ir kaip tokioje situacijoje negalima elgtis?

– Pirmiausia kviesti žmogų pasikalbėti ir atvirai klausti apie savižudybę, nevengti šio žodžio. Galimybė atvirai išsakyti savo mintis, pasidalinti savo jausmais gali sumažinti žmogaus išgyvenamą kančią, vienatvę, pasimetimą. Svarbu žmogaus pasakojamus dalykus priimti rimtai, nenuvertinti, vengti pasakymų „viskas bus gerai“. Kad žmogus pasijaustų priimtas ir suprastas, svarbu jam tą parodyti sakant: matau, jog tau sunku; girdžiu, jog galvoji apie savižudybę; išgyveni tokius slegiančius jausmus, kad numirti tau šiuo metu atrodo išeitis.

Atviras pokalbis – žingsnis pagalbos link

– Užsiminėte, jog tuomet, kada kalbama apie savižudybę, yra labai svarbu išklausyti ir neignoruoti problemos. Kaip kalbėjimasis ir kito išklausymas gali padėti išvengti nelaimės?

– Norintis mirti žmogus išgyvena nepakeliamą emocinį skausmą, kuriame dažnai jaučiasi vienišas, paliktas, nerūpintis. Atviras pokalbis, visų pirma, griauna sienas apie savižudybę kaip tabu temą. Tai, kad žmogus gali su kažkuo pasikalbėti apie savo mintis, išgyvenamus jausmus, yra žingsnis į priėmimą, artumą. Atvirumas ir galimybė pasikalbėti mažina žmogaus išgyvenamą kančią.

Galimybė atvirai išsakyti savo mintis, pasidalinti savo jausmais gali sumažinti žmogaus išgyvenamą kančią, vienatvę, pasimetimą.  V. Žliobaitė

– Ar pastebėjus pirmuosius požymius vėliau būtina kreiptis pagalbos į specialistus ar visgi kartais užtenka išklausyti, patarti?

– Pasitaiko pačių įvairiausių atvejų, visgi mintys apie savižudybę visada yra rimta. Tad svarbu nepalikti žmogaus vieno, net ir pasikalbėjus su juo – nukreipti į psichikos sveikatos specialistus, sudaryti saugos planą, ką žmogus darys, jei vėl užklups mintys apie savižudybę – kam tada gali paskambinti, kur nueiti, kaip save apsaugoti.

– Na, o kaip elgtis krizės atveju?

– Krizinėmis situacijomis neretai vadinamos staigios mirtys, artimojo savižudybė, netektys, skyrybos, darbo netekimas ar panašiai. Taigi krizės atveju kyla daugybė jausmų, kuriuos ne visada paprasta išgyventi vienam. Krizė mums atneša naujus sudėtingus išgyvenimus, neretai ir gyvenimo pokyčius. Tad čia taip pat svarbu nelikti vienam ir kreiptis pagalbos į žmones, kuriais pasitikima, krizių centrus, psichikos sveikatos specialistus.

Mitai apie savižudybę

– Artimųjų mirtis yra vienas iš skaudžiausių įvykių žmogaus gyvenime, o netektis dėl savižudybės yra dar komplikuotesnė. Todėl šioje situacijoje labai svarbūs būna ir nusižudžiusių artimieji. Kaip padėti jiems?

– Nusižudžiusiųjų artimieji išgyvena netektį, dažnai netikėtą. Neretai kaltina save, klausia, ko nepastebėjo, ką galėjo padaryti kitaip, išgyvena liūdesį, pyktį. Išbūti su šiais slegiančiais jausmais nėra paprasta. Tad čia taip pat svarbu nelikti su savo jausmais vieniems. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia savitarpio pagalbos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems, taip pat savo jausmus galima saugiai tyrinėti su psichikos sveikatos specialistų pagalba.

– Turbūt reikėtų paminėti ir tai, jog tie, kurie kalba apie savižudybę, laimei, kartais to ir nepadaro? Kyla klausimas, kokios priežastys lemia tokias pokalbio temas?

– Kalbos apie savižudybę yra rimtas signalas, jog žmogus išgyvena sunkią emocinę krizę. Tad ir kalbas visada turėtume vertinti rimtai, nenuvertinti, išklausyti ir atvirai paklausti, net jei kartais atrodo, kad tuo manipuliuojama, bandoma siekti dėmesio.

– Ne paslaptis, jog kartais girdime, kad nusižudo tie, kurie turi psichologinių problemų. Tai tiesa ar visgi mitas?

– Šis įsitikinimas yra tik iš dalies teisingas. Psichikos sveikatos ligos, pavyzdžiui, depresija, iš tiesų didina savižudybės riziką. Tuo pačiu daugybė sergančių depresija ir nenusižudo, o didelė dalis nusižudžiusiųjų nesirgo jokia psichikos liga. Tad nors psichikos sveikatos susirgimai yra papildomos rizikos faktorius, teiginys, jog nusižudo psichologinių problemų turintys žmonės, iš esmės nėra teisingas daugeliu savižudybių atvejų.

Pagalba sau

– Padėti kitiems, atrodo, yra kiek lengviau. Tačiau, kaip žmogus gali padėti sau, jei jam kyla minčių apie savižudybę?

– Jei pačiam šiuo metu kyla minčių apie savižudybę ir viskas atrodo beviltiška, verta prisiminti, kas padėdavo išgyventi sunkius periodus praeityje. Svarbu nelikti vienam, neužsidaryti – kreipkis pagalbos į tuos žmones, kuriais pasitiki. Jei artimų žmonių aplinkoje nėra, gali skambinti visą parą veikiančiai emocinės paramos tarnybai „Jaunimo linija“, kur savanoris yra pasiruošęs tave išklausyti. Ir atsiminki, jog tai, ką šiuo metu patiri, yra laikina, ir ateityje viskas gali būti kitaip.

– Vaida, jūsų nuomone, kaip šiandien internetas bei jo teikiamos galimybės gali padėti išvengti nelaimės?

– Internetas šiandien padeda tiek geriau susipažinti su savižudybės rizikos ženklais ir pagalbos būdais – informacija yra lengvai prieinama. Tiek ir pagalbos būdus pasiekti lengviau – galima kreiptis pagalbos internetu ir realiu metu gauti emocinę paramą (www.jaunimolinija.lt kasdien nuo pirmadienio iki šeštadienio 18–22val.). Tiek ir psichikos sveikatos specialistai, psichologai konsultuoja nuotoliniu būdu, tad lengviau surasti specialistą, su kuriuo galite pasikalbėti atvirai ir nuoširdžiai apie savo išgyvenamus sunkumus.

– Ačiū Jums už pokalbį.

KĄ IŠGYVENA NUSIŽUDŽIUSIŲJŲ ARTIMIEJI?

Tik sužinojęs apie artimojo savižudybę žmogus išgyvena šoko fazę,  kai viskas atrodo nerealu, emocijos yra „užšaldomos“ tam, kad visa žmogaus energija būtų skiriama susidorojimui su situacija, taip kuriam laikui apsisaugoma nuo skausmo. Reakcijos fazėje suvokiama, kas įvyko, bei palaipsniui įsileidžiami ir kiti jausmai:

- ilgesys ir skausmas. Užgriūna iš karto po laidotuvių, kai žmogui tenka grįžti į kasdienį gyvenimą, kuriame nebėra mirusio artimojo, o aplink viskas primena jį, kai tenka pirmuosius kartus švęsti šventes ar paminėti svarbias datas be mirusiojo;

priekaištai sau ir kaltė. Nusižudžius artimajam natūralu ieškoti tokio poelgio priežasčių, tačiau ieškant atsakymų į visus kylančius „kodėl“, bandant atsukti įvykius atgal ir stengiantis atrasti užuominų, kurios būtų galėjusios signalizuoti apie savižudžio mintis, žmogus ima manyti, jog galėjo kažką pakeisti. Nuolatinės mintys, jog galbūt savižudis prašėsi pagalbos ir nebuvo išgirstas, verčia artimuosius jausti nepakeliamą kaltę;

pyktis. Pykstama ant nusižudžiusio artimojo, kad jis privertė jausti beprotišką skausmą, jog savo noru paliko jį mylinčius žmones. Negana to, po savižudybės problemos retai kada išnyksta, tiesiog jas spręsti tenka likusiems, o dėl to taip pat gali būti pikta;

- gėda. Kadangi visuomenėje savižudybė vertinama neigiamai, nusižudžiusiųjų artimiesiems gali būti gėda, jog būtent jų šeimoje taip įvyko. Gėdos jausmas ir neigiamos kitų žmonių reakcijos baimė verčia žmones užsisklęsti savyje ir nekalbėti apie artimojo savižudybę, dėl to nusižudžiusiųjų artimiesiems gali būti sunkiau išgyventi netektį.

Galiausiai seka persiorientavimo fazė, kai palaipsniui išmokstama gyventi be mirusiojo ir grįžtama į įprastą gyvenimo ritmą bei savijautą. Reikia nepamiršti, jog kiekvienas žmogus gedi skirtingu būdu ir skirtingu tempu. Nieko keisto, jei po labai artimo žmogaus savižudybės stipriai gedima metus, du ar ilgiau.

MITAI IR FAKTAI APIE SAVIŽUDYBĘ:

1. Mitas: Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi – jis iš tikrųjų nori mirti.

Faktas: Jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi.

2. Mitas: Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti.

Faktas: Atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.

3. Mitas: Klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti.

Faktas: Tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti.

4. Mitas: Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo.

Faktas: Jeigu žmogus kalba apie savižudybę – rimtas ženklas, kad jis gali tai padaryti.

5. Mitas: Nusižudoma dažniausiai be jokio įspėjimo.

Faktas: Dažniausiai žmonės praneša apie savo ketinimus nusižudyti.

6. Mitas: Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė – vienintelė išeitis.

Faktas: Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai.

Pasirūpinkite savimi. Savižudybės tema visada paveikia jausmus, todėl nevenkite pasikalbėti apie savo išgyvenimus su kolegomis, draugais, artimaisiais.

 

Judita GAIŽIUVIENĖ

Rekomenduojami video