Šiaurietiškasis ėjimas dėl teigiamo poveikio žmogaus sveikatai itin populiarus šalyse kaimynėse.

Šiaurietiškasis ėjimas – jau ne pirmą dešimtmetį Lietuvoje populiari mankšta, suburianti žygiams įvairaus amžiaus žmones. Teigiama, kad ši nesudėtinga mankšta efektyvesnė už važiavimą dviračiu ir net bėgimą, nes, tinkamai naudojant šią mankštos techniką, dirba labai daug – apie 90 proc. – viso kūno raumenų. Einant atpalaiduojami kaklo ir sprando srities raumenys, gerinama kvėpavimo organų, širdies ir kraujagyslių veikla. Kartu neapsunkinama nugara ir sąnariai, todėl itin tinka žmonėms, kuriuos kankina jų skausmai.

„Žingsniavimas man ne tik laisvalaikis, rekreacija ar sportas, tai ir reabilitacija, vaikščiodama susirenku save iš naujo. Pastebėjau, kad būdama gamtoje pradedu į viską žiūrėti paprasčiau, atsikratau įvairių įnorių. Stebėdama kasdien vis didesnį gyvenimo ir vartojimo tempą, vis dažniau jaučiu poreikį tiesiog būti, vertinu šią minutę ir momentą, kuriame esu“, – pasakoja Ina Lukoševičienė, šiaurietiškojo ėjimo entuziastė, vaikščiojimo malonumą pavertusi ir savo itin mėgstamu darbu.

Įkūrusi viešąją įmonę – Klaipėdos fizinio aktyvumo centrą, ji jau aštuntus metus eina instruktorės, žygių ir įvairių aktyvių pramogų gamtoje organizatorės keliu.

Vis daugiau – medikų

Kokio amžiaus, lyties žmonės dalyvauja šiaurietiškojo vaikščiojimo užsiėmimuose, kokio tikslo vedami jie ateina? Kaip tas kontingentas kinta? Susidomėjimas šiuo ėjimu slūgsta ar didėja?

„Didelių kontingento šuolių neišskirčiau, juos gal labiau siečiau su valstybės vykdomomis fizinio aktyvumo programų kryptimis. Projektai daugiau orientuoti į senjorų ir tų, kurie jau sulaukė daugiau nei 55 metų, poreikius. Pirmuosius kelerius metus šiaurietiškuoju ėjimu labiau domėjosi priešpensinio amžiaus asmenys, o grupinėse treniruotėse vyravo 30–50 metų amžiaus žmonės. Vėliau pasiūlėme tris vaikščiojimo lygių grupes (lėto, vidutinio ir aukšto), kurias dabar lanko asmenys nuo 22 iki 86 metų“, – pasakoja I.Lukoševičienė.

Ji džiaugiasi, kad šiaurietiškuoju ėjimu susidomi vis daugiau medicinos srities atstovų, reabilitologų – išėję mokymų kursą ir įvertinę naudą, jie skleidžia šią žinią toliau savo pacientams, skaito paskaitas apie ėjimo naudą.

Lazda lazdai nelygu

Dažnai tenka matyti žmones, ypač senyvus, naudojant lazdas bet kaip – gal dėl atsvaros, pusiausvyros išlaikymo. Ar galima sau pakenkti laikant lazdas netinkamai?

I.Lukoševičienė paaiškina, kad šie žmonės greičiausiai naudoja paprastas žygio pėsčiomis lazdas (vadinamąsias trekingo). Šių lazdų galima nusipirkti prekybos centruose, o šiaurietiškojo ėjimo lazdos parduodamos sporto prekių parduotuvėse. Reikia pabrėžti, kad visai ne tas pat, kokias lazdas naudosime vaikščiojimui.

I. Lukoševičienė

I. Lukoševičienė

„Jei nusipirkote lazdas su juostele, tai mokytis vaikščioti su jomis nereikia, pasivaikščiokite, ir tiek. O šiaurietiškojo ėjimo metodikos reikia pasimokyti, nes čia ėjimas derinamas kartu su pramankšta“, – sako šiaurietiškojo ėjimo entuziastė. – Paprastos ėjimo lazdos tinkamos koordinacijai gerinti – su jomis vaikščiodami nepakenksite sau. Kiek pavojingiau pusiausvyrai gerinti naudoti šiaurietiškojo ėjimo lazdas, nes specialios rankenėlės prisitvirtina prie riešo ir griūvant taip lengvai iš rankos neišnirs, kaip paprasta lazda su dirželiu. Dėl to, jei pusiausvyra sutrikusi,  geriau naudoti paprastas vaikščiojimo lazdas.“

Nauda sveikatai

Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama palyginti šiaurietiškąjį ėjimą su paprastu greitu ėjimu. Šis tyrimas parodė, kad šiaurietiškasis ėjimas padeda sudeginti 47 proc. daugiau kalorijų bei sunaudoti daugiau deguonies negu paprastas ėjimas be lazdų tokiu pat greičiu.

Teigiama, kad šiaurietiškasis ėjimas ne tik padeda įveikti nugaros skausmus, numesti svorio, turi teigiamą poveikį širdies darbui, bet ir gerina nervų bei imuninę sistemą, padeda kraujotakos ir kvėpavimo sistemoms, gerina plaučių savybę pasisavinti deguonį, stiprina širdies raumenį, mažina kraujospūdį, širdies infarkto ir krešulių susidarymo galimybę bei mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje.

Šiaurietiškasis ėjimas stiprina raumenis, sąnarius ir raiščius daro elastingesnius, stiprina kaulus, mažina osteoporozės tikimybę. Jis reguliuoja žarnyno veiklą, mažina stresą, gerina miegą, susikaupimo ir pastabumo savybes. Šis ėjimas yra veiksmingas gydant kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus, stuburo, Parkinsono ir Alzheimerio ligas, osteoporozę.

Tinka ne visiems

Tačiau, pasak instruktorės I.Lukoševičienės, atskirais atvejais  per didelis aktyvumas vaikštant ar energingi rankų mostai gali pakenkti, pvz.,  esant aukštam osteoporozės laipsniui, pečių problemoms. Mat esant pažengusiai osteoporozei bet kokia sunkesnė apkrova lemia kaulų lūžius.

Šeimos gydytojo Ričardo Sabūno nuomone, vaikščiojimas netinka tiems, kurie turi ne tik pečių juostos, bet ir alkūnės sąnario patologiją, – norint vaikščioti „šiaurietiškai“, rankos turi būti sveikos. Turintieji sveikatos problemų dėl mankštos turėtų pasitarti su šeimos gydytoju.

Jis atkreipia dėmesį, kad ypač naudingas šiaurietiškasis ėjimas tuo, kad apsaugo klubo sąnarius, – jie mažiau dyla. Anot gydytojo, gerai šiuo būdu mankštintis ir tiems, kurie yra patyrę juosmens stuburo operaciją.

Kaip naudoti šiaurietiškojo ėjimo lazdas

„Prieš įsigyjant šiaurietiškojo ėjimo lazdas, reikia pasiskaičiuoti, kokio ilgio jos turi būti. Formulė tokia: savo ūgį dauginkite iš 0,66, vyresni asmenys – iš 0,68. Lazdų ilgiai yra suskirstyti kas penkis centimetrus, tad gautą rezultatą reikia apvalinti“, – moko I.Lukoševičienė.

Vaikščiojimo su lazdomis technika: žengiant pirmyn dešine koja, atsispiriama kairėje rankoje laikoma lazda. Lazdos reikalingos ne pasiremti, o atsispirti. Jos į žemę smeigiamos ne vertikaliai, o 45 laipsnių kampu.

Labai svarbu taisyklingai atlikti judesius rankomis: judesys ranka pradedamas ją pastačius stačiu kampu į priekį, baigiamas mostu ištiesta ranka už nugaros. Mosuojant rankomis, aktyviai dirba ne alkūnės, o peties sąnarys.

Pasak specialistų, žingsniuojant su lazdomis pečius reikia laikyti nuleistus, lazdas – kuo arčiau kūno. Einant negalima krypuoti į šalis. Nugara turi būti tiesi, pilvas įtrauktas, rankos atpalaiduotos, visas kūnas šiek tiek pasviręs į priekį.

Ėjimo greitį reikia rinktis pagal savo galimybes. Jei žingsniuodami spartesniu žingsniu imate dusti, greitai pajuntate nuovargį, vadinasi, reikėtų sumažinti tempą. Prieš treniruotę būtina apšilti, o po jos atlikti tempimo pratimus.

Siekiant paskatinti kraujotaką, aktyvuojami delnai – keliant lazdą į priekį pirštai sugniaužiami, tiesiant  už nugaros – atgniaužiami.

Poveikis ne tik kūnui

Ką fizinei ir psichinei būklei duoda šiaurietiškasis vaikščiojimas?

„Žmonės pasakoja, kad jiems nustoja skaudėti stuburą, pagerėja sąnarių kraujotaka, krinta ne tik cholesterolis, bet ir svoris. Dar girdėjau, kad kaimelių teritorijose buriasi šiaurietiškojo  vaikščiojimo draugijos, žmonės pradeda mėgautis gyvenimu ir linksmintis, nes pradeda gamintis kažkoks džiaugsmo hormonas“, – šypsosi I.Lukoševičienė.

Vieni vaikšto po vieną, kiti – būriu. Ar efektas toks pat?

„Nors ir mėgstu tylą, man labiau patinka vaikščioti kompanijoje. Tačiau skirtingais gyvenimo tarpsniais vaikštome ir po vieną. Nepaisant to, jei svarbiausias darbas jau atliktas –  išeita iš namų, vadinasi, rezultatas teigiamas“, – sako I.Lukoševičienė ir priduria, kad jei vienam sunku prisiversti išeiti, tuomet padeda grupė.

„Einant šiaurietiškomis lazdomis, atrodo, visiškai nereikia įdėti pastangų. Bet kartais kitą dieną žmogus jaučiasi taip, lyg būtų gerai pasportavęs treniruoklių salėje. Po kiekvieno pasivaikščiojimo savijauta darosi vis geresnė – juk visada vaikštai lauke, judi. O jei susikooperuoji keliese, dar ir bendravimo džiaugsmo gauni. Šiaurietiškasis ėjimas labai gerai tinka dirbant protinį darbą – kai jau nebėra minčių ar stringa darbai, reikia viską mesti ir nueiti porą kilometrų. Daug nesugaiši, bet iškart susikoncentruosi ir viską baigsi daug greičiau“, – sako intelektinį darbą dirbanti vilnietė Ilona.

 

Birutė Litvinaitė