30 ir 164. 30 – tiek metų prabėgo nuo dienos, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji širdies transplantacija. 164 – tiek donorų širdžių iš naujo suplakė kitų žmonių krūtinėse, suteikdamos jiems antrą šansą gyventi. Nors daug kas per šį laiką pasikeitė, širdies persodinimas iki šiol laikomas efektyviausiu širdies nepakankamumo gydymo būdu, padedančiu žmonėms grįžti į visavertį gyvenimą.

Donoro širdis – visavertis gyvenimas

Tų, kuriems donoro širdis krūtinėje suteikė antrą galimybę įsikibti į gyvenimą, likimai skirtingi, ir ne visi jie šiandien yra greta mūsų. Lygiai prieš 30 metų persodinta širdis plakė du mėnesius, o šiandien vieno iš pacientų krūtinėje donoro širdis plaka jau 20 metų. Jau penktus metus su dovanota širdimi gyvena ir kol kas vyriausias Lietuvos širdies chirurgų pacientas, kuriam transplantacija atlikta sulaukus 72-ejų.

Iš viso šiuo metu Lietuvoje su persodinta širdimi gyvena 55 pacientai. Tarp jų – Eglė Eitutytė, kuriai donoro širdis transplantuota prieš 12 metų, Antonas Popovas, operuotas prieš 10 metų, ir Rimvydas Vekerotas, kuris su prieš 11 metų jo krūtinėje suplakusia donoro širdimi dalyvauja bėgimo varžybose.

„Dabar sėkmingai dirbu, o mano gyvenimo būdas toks pats kaip prieš susergant, tik labiau saugausi infekcijų, todėl peršalimo ligomis sergu mažiau negu bendradarbiai“, – pasakoja teisininke dirbanti Eglė, kuriai transplantacijos prireikė po to, kai persirgus virusine infekcija jos širdis nebepajėgė atlikti savo darbo.

Sugrįžti į visavertį gyvenimą E. Eitutytei, A. Popovui ir kitiems padėjo prof. V. Sirvydis.

Įprastą gyvenimą gyvena – dirba, mokosi ir planuoja savo ateitį – ir Antonas, kuriam donoro širdies prireikė sulaukus vos 20 metų. „Iš esmės niekas nepasikeitė, tik vaistus reikia gerti ir pas gydytojus lankytis. Dirbu viename projekte Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, šiemet planuoju baigti doktorantūros studijas“, – sako jaunas vyras. Jis prisimena, kad jau buvo nuspręsta prijungti dirbtinę širdį, tačiau, likus dienai iki planuojamos operacijos, atsirado donoras. Antonas sako visuomet liksiąs dėkingas to nepažįstamojo, kurio širdis plaka jo krūtinėje, šeimai ir gydytojams, o kitiems pataria saugoti sveikatą. „Aš irgi maniau, kad nieko baisaus, jei truputį peršalai ar pakilo nedidelė temperatūra, nekreipdavau į tai dėmesio, bet dabar žinau, kad taip geriau nedaryti“, – sako Antonas.

Vienuolika metų su donoro širdimi gyvenančiam 49-erių R.Vekerotui sulaukti donoro padėjo dirbtinė širdis. „Pirmiausia aš gavau dirbtinę širdį. Kitaip kažin ar donoro būčiau sulaukęs. Prieš transplantaciją aš negalėdavau per palatą pereiti, – pasakoja jis ir priduria, kad praėjus penkeriems metams po operacijos išdrįso vėl pradėti sportuoti. – Nors lankytis pas gydytojus tikrintis, ar nekyla atmetimo reakcija, ir vartoti vaistus reikia nuolat, dabar aš jau nedusdamas lipu laiptais ir galiu basomis nubėgti kelis kilometrus.“

Maža to – su persodinta širdimi gyvenantis vyras ne tik gyvena visavertį gyvenimą: jis dalyvavo Nyderlanduose vykusiose žmonių su transplantuotais organais sporto žaidynėse, jį ne vienus metus galima pamatyti ir tarp spalį vykstančio bėgimo, skirto Pasaulinei organų donorystės ir transplantacijos dienai, dalyvių. „Pradėti bėgioti buvo sunku, skaudėjo kojas. Bet širdies raumuo turi dirbti. O dabar palaikau formą, noriu būti stiprus“, – pasakoja R.Vekerotas, sau ir kitiems įrodęs, kad žmogus su persodinta širdimi ir toliau gali gyventi visavertį gyvenimą.

K. Ručinskas, V. Sirvydis ir V. Tarutis sako, kad transplantacija - efektyviausias širdies nepakankamumo gydymo būdas. Asmeninio archyvo nuotr.

Širdys persodinamos jau 30 metų

Rimvydą ir daugelį kitų operavęs profesorius Vytautas Sirvydis – vienas iš grupės medikų, kurie prieš 30 metų tuometinėje Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje (dabar VUL Santaros klinikos) dalyvavo atliekant pirmąją Lietuvoje širdies transplantacijos operaciją. Prisimindamas 1987 m. rugsėjo 2 d. atliktą pirmą tokią Baltijos šalyse operaciją, Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro konsultantas, buvęs ilgametis šio centro vadovas pasakoja, kad garsaus širdies chirurgo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus suburta įvairių specialybių medikų komanda jai buvo pasiruošusi jau 1969 m., praėjus dvejiems metams po to, kai 1967 m. Pietų Afrikos Respublikos chirurgas Christiaanas Bernardas Keiptaune pirmą kartą pasaulyje persodino vieno žmogaus širdį kitam, bet jos dar beveik du dešimtmečius neleido daryti Maskva. O kai sovietinė valdžia pagaliau leido Lietuvai ją atlikti, ligoninės kolektyvas dirbo ypač sutelktai.

„Tą dieną, kai buvo daroma pirmoji širdies transplantacija, dirbo chirurgai, asistentai, imunologai, kardiologai, anesteziologai, o visi kiti taip pat buvo čia – visi pasieniai buvo pilni klinikos darbuotojų, pasiruošusių padaryti viską, kad operacija būtų sėkminga. Kiekvienas jautėsi atsakingas, kiekvienas darė, ką sugebėjo, – pasakoja V.Sirvydis ir prisipažįsta: – Ta pirmoji širdies transplantacija Lietuvoje mano profesiniame gyvenime buvo pats svarbiausias ir įsimintiniausias įvykis.“

Būtent tos dienos įvykiai paskatino pasirinkti širdies chirurgo specialybę ir dabartinį Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovą prof. Kęstutį Ručinską, kuris tuomet studijavo mediciną ir dirbo „broliuku“ bei budėdavo Širdies chirurgijos skyriuje. „Širdies persodinimas iki šiol pats geriausias ir efektyviausias širdies nepakankamumo gydymo būdas“, – sako jis ir priduria, kad po tokios operacijos nuolat vartojančioms imunodepresantus moterims vaikų susilaukti nerekomenduojama, tačiau ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra vyrų, kurie tėčiais tapo gyvendami jau su donoro širdimi.

P. Katkausko nuotraukoje - pirmosios širdies persodinimo operacijos, atliktos 1987 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus respublikinėje ligoninėje akimirkos.

Pagalba ir vaikams

Santaros klinikose veikia ir vienintelis Lietuvoje Respublikinis įgimtų širdies ydų koordinacinis centras. Jo vadovas širdies chirurgas prof. Virgilijus Tarutis pasakoja, kad nors pirmoji pasaulyje vaikų širdies transplantacija atlikta praėjus kelioms dienoms po pirmosios suaugusiųjų širdies transplantacijos, ji nebuvo sėkminga. Tikrasis vaikų širdies transplantacijos startas pasaulyje įvyko 1985 m.

Pirmoji vaikų širdies transplantacija Lietuvoje atlikta 2001 m., o iki šiol jų atlikta 16. Vienas iš vaikų, kuriam atlikta tokia operacija, anot V.Taručio, dabar jau suaugęs – su donoro širdimi gyvena 12 metų.

Suspėti per 5 valandas

Pirmoji operacija labai skyrėsi nuo tų, kurios atliekamos mūsų dienomis. Dabar skubiai atgabenti donoro širdį į transplantacijos centrą padeda sraigtasparniai ir lėktuvai, o tada, prisimena V.Sirvydis, buvo atvežtas pats donoras. „Pirmoji operacija vyko iš karto dviejose operacinėse. Išėmus širdį ir ją užkonservavus, pernešti ją užtruko tik kelias minutes, ir tada mes, chirurgai, pradėjome ją įsiuvinėti. Chirurgai savo darbą padaro greitai, bet dabar donorų niekas neveža. Praeina daug laiko, kol atgabenama širdis, nes ją gali vežti į Vilnių iš Klaipėdos, o gali – iš Paryžiaus“, – pasakoja jis.

Anot prieš 21 metus įsteigto Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovės Audronės Būziuvienės, atstumas ir laikas ne mažiau svarbūs negu gydytojų meistriškumas. Jos vadovaujama komanda rūpinasi, kad donoro širdis kuo greičiau pasiektų ligonį. Prireikus į orą pakeliami ir kariniai bei sienos apsaugos tarnybos sraigtasparniai, ir privačių aviakompanijų lėktuvai.

„Pavyzdžiui, pernai buvo atskraidinta donoro širdis vaikui ir kepenys, šiemet – širdis, o iš viso įvairūs lėktuvai, gabendami donorų organus, per šį laiką skrido 76 kartus – iš Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Rygos, Paryžiaus. Kadangi reikia suspėti per 5 valandas, mes skambiname visiems, ir kurie tuo metu gali, tie ir padeda. Kai širdis buvo skraidinama iš Paryžiaus, lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, o iš ten pasieniečių sraigtasparnis atskraidino ją iki ligoninės“, – aiškina A.Būziuvienė ir priduria, kad jei tuo metu, kai atsiranda donoras, Lietuvoje nėra ligonio, kuriam organas tiktų, jis dovanojamas pacientams kitose šalyse, o kai mūsų ligoniams prireikia skubios pagalbos, kiti padeda mums.

P. Katkausko nuotr.

Laukti padeda dirbtinė širdis

Šiuo metu Lietuvoje širdies persodinimo laukia 40 pacientų, iš jų 32 – Vilniuje. Laukti jiems vidutiniškai tenka apie 18 mėnesių, tai priklauso nuo to, kiek Lietuvoje atsiranda donorų. K.Ručinsko teigimu, neretai pacientams sulaukti donoro organo padeda dirbtiniai skilveliai, kurie Lietuvoje 1999 m. buvo pradėti implantuoti prof. V.Sirvydžio iniciatyva. Su jais širdies persodinimo sulaukia 40 proc. pacientų. Šiuo metu su dirbtiniais skilveliais gyvena 11 žmonių. Seniau dirbtinė širdis buvo didelė dėžė, kurią pacientai turėdavo vežiotis su ratukais, todėl laukdami donoro ilgus mėnesius negalėdavo išvykti iš ligoninės, o dabar jie gali laukti operacijos būdami namuose.

„Aparatai yra nedideli, sveria apie 150 gramų. Baterijos iš ličio lengvos, pacientas gali jas nešiotis tiesiog prisisegęs prie diržo. Įkrautos jos veikia iki 17 valandų, todėl pacientai gali gyventi iš esmės įprastą gyvenimą. Susitikęs tokį žmogų net nepastebėtum, kad jo širdį pavaduoja dirbtinė pompa“, – sako K.Ručinskas.

Faktai

• Per 30 metų Lietuvoje atliktos 164 širdies persodinimo operacijos. Iš jų Santaros klinikose – 126, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose – 38 (ir 6 širdies-plaučių transplantacijos).
• Per metus Santaros klinikose atliekama apie 6 širdies persodinimo operacijas.
• Donoro kortelės (apsisprendimas paaukoti savo organus) Lietuvoje galioja nuo 2000 m. Transplantuojami širdis, kepenys, plaučiai, inkstai, kasa, ragenos.