TV3 nuotr.

Ketvirtadienį Rimos Antonovienės šeima sulaukė skaudžios žinios, mirė jos vyras Vidas Antonovas. Su limfoma kovojęs vyras jau kurį laiką leido ligoninėje, jam turėjo būti pradėtas gydymas. Deja, tačiau šiandien ryte 81-erių sulaukęs vyras pralaimėjo kovą su liga.

Limfomomis vadinama didelė grupė navikinio pobūdžio kraujo ligų, kurios prasideda organizmo limfinėje sistemoje, tačiau dažniausiai pavadinimas limfoma taikomas tik piktybinėms kraujo ligoms, kurios pažeidžia limfinės sistemos ląsteles. Ligos pavadinimas limfoma kilęs iš graikų kalbos žodžio lympha, reiškiančio skaidrus skystis. Žmonės šią ligą vadina dar paprasčiau –kraujo vėžys.
Limfoma arba limfinės sistemos vėžys yra dažniausiai diagnozuojamas piktybinis kraujo susirgimas. Lietuvoje šia liga serga apie 3000 gyventojų. Kasmet diagnozuojama per 500 naujų limfomos atvejų. Piktybinės limfomos skirstomos į dvi pagrindines grupes: Hodžkino limfomą, kitaip dar vadinamą Hodžkino liga; ne Hodžkino limfomą. Ne Hodžkino limfoma yra dažnesnė, ji sudaro per 80 proc. visų piktybinės limfomos atvejų.
Limfomos simptomai ir požymiai
Bendrieji limfomos simptomai ir požymiai iš pradžių labai panašūs į virusinių ar peršalimo ligų simptomus, todėl diagnozė retsykiais užtrunka. Tačiau virusinės ar peršalimo ligos po kurio laiko praeina, o limfomos simptomai išlieka ilgam. Dažniausiai pasireiškiantis limfomos simptomas – padidėję, bet neskausmingi kaklo ar pažastų limfmazgiai, kai kada – kirkšnių ar dubens srities limfmazgiai.
Pradinėse ligos stadijose limfmazgių tinimo, ypač vidaus organuose, galima ir nepastebėti. Jeigu patinę limfmazgiai ilgesnį laiką neatslūgsta, būtinai kreipkitės į gydytoją. Limfomai taip pat būdingi šie simptomai: kojų ir kulkšnių tinimas, pilvo pūtimas ir spazmai, naktinis prakaitavimas, apetito netekimas ir svorio kritimas, šaltkrėtis, neįprastas kūno niežulys, nuovargis ir silpnumas, nuolatinis kosulys, dusulys, galvos skausmas. Pradinėse ligos stadijose simptomai paprastai neskausmingi. Jie paaštrėja vėliau, kai padidėję limfmazgiai ima spausti stuburo nervus, slankstelius ar kitus organus; kai kada limfmazgiai paskausta išgėrus alkoholio.
Limfomos rizikos veiksniai
Daugelio onkologinių ligų, tarp jų ir limfomos, atsiradimo priežastys dar neišaiškintos, tačiau mokslininkams pavyko nustatyti tam tikrus rizikos veiksnius, kurie, panašu, turi įtakos ligos atsiradimui, tačiau į klausimą „kodėl?“ atsakymo dar nėra. Limfoma labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, dažniau serga aukštesnio ekonominio ir socialinio sluoksnio gyventojai.
Galimi bendrieji limfomos rizikos veiksniai: amžius: ne Hodžkino limfoma dažniau išsivysto 60-mečiams ir vyresniems, Hodžkino limfoma – apie 20-uosius gyvenimo metus ir peržengus 55-uosius; kai kurių cheminių medžiagų ir radiacijos poveikis; infekcijos: žmogaus imunodeficito virusas, Epšteino-Bar virusas, žmogaus T ląstelių leukemijos-limfomos virusas, kai kurios bakterinės infekcijos; autoimuninės ligos (kai imuninė sistema neatpažįsta savų audinių bei ląstelių ir juos naikina).
Rizika susirgti limfoma šiek tiek didesnė, jeigu šia kraujo liga serga brolis ar sesuo, ir ypač išauga, jeigu serga identiškas dvynys.
Limfomos tyrimai ir diagnostika
Nei Lietuvoje, nei kitose pasaulio šalyse kol kas nėra limfomos prevencijos programos. Liga dažniausiai nustatoma tada, kai ligonis kreipiasi į gydytoją dėl ilgą laiką nepraeinančio peršalimo ar infekcijos. Labai dažnai limfomai diagnozuoti prireikia ilgesnio laiko, sudėtingų laboratorinių ir vaizdinimo tyrimų. Ligonio apklausa, apžiūra ir apčiuopa. Pirmasis žingsnis diagnozuojant bet kurią ligą yra paciento ligos istorijos surinkimas (anamnezė) ir fizinis ištyrimas. Gydytojas apžiūri ligonį ir apčiuopia visas kūno vietas, kuriose gali būti padidėjusių limfmazgių, taip pat blužnies ir kepenų sritį.
Limfmazgių biopsija
Biopsija vadinamas audinio nedidelio gabalėlio paėmimas ir ištyrimas mikroskopu. Jeigu gydytojas įtaria limfomą, audinio gabalėlis dažniausiai imamas iš kaklo, pažasties ar kirkšnies limfmazgio ir tiriamas mikroskopu. Tyrimą atlieka gydytojas patologas arba hematopatologas – kraujo, ląstelių, audinių ir organų susirgimų specialistas. Atlikdamas biopsiją gydytojas gali pašalinti visą padidėjusį limfmazgį ar jo dalį. Limfinio audinio mėginį ištyrus mikroskopu patvirtinama ligos diagnozė. Biopsija ne tik padeda diagnozuoti limfomą, bet ir nustatyti jos tipą, numatyti gydymo taktiką ir ligos eigą.
Kraujo tyrimai.
Šie tyrimai parodo kraujo sudėtį, kraujo ląstelių skaičių, baltymų ar šlapimo rūgšties lygį. Pagal kraujo tyrimus taip pat sprendžiama apie kepenų, inkstų ir kitų organų veiklą. Mikroskopinis kraujo tyrimas padeda nustatyti, ar vėžys išsivystė iš B ląstelių, ar iš T.
Kompiuterinės tomografijos tyrimas (KT).
Tai radiologinis tyrimo metodas. Kompiuteriniu tomografu, naudojant rentgeno spindulius, sukuriami trimačiai žmogaus organų vaizdai. Kompiuterinė programa juos sujungia į vientisą vaizdą, todėl gydytojas gali pamatyti įvairius pakitimus (padidėjusius limfinius mazgus ir auglius) ir išmatuoti naviko dydį. KT tyrimas padeda nustatyti, ar limfoma neišplito į krūtinės, dubens sritį ar kitą kūno vietą.
Pozitronų emisijos tomografija (PET).
Tai standartinis radiologinis tyrimas, atliekamas visose Europos Sąjungos šalyse. Šis tyrimas leidžia įvertinti vidaus organuose vykstančius pakitimus. Prieš atliekant tyrimą pacientui į veną suleidžiamas nedidelis kiekis radioaktyvaus angliavandenio (radioaktyvios medžiagos, sujungtos su gliukoze). Angliavandenius greičiau naudoja tos ląstelės, kurių veiklai reikia daugiausiai energijos. Vėžinių ląstelių sparčiam augimui ir dalijimuisi reikia daugiau energijos, todėl radioaktyvaus angliavandenio jose susikaupia daugiau.
Skenuojant pacientą PET aptinkamos radioaktyvaus angliavandenio sankaupos, kurios kompiuterio ekrane matomos kaip švytintys objektai. Šiuolaikiniai PET integruoti su KT. Atliekant integruotą tyrimą, vienu metu nuskaitomi pozitronų emisijos tomografo ir kompiuterinio tomografo pateikiami vaizdai, o kompiuterinė programa juos apdoroja ir sujungia į vientisą vaizdą. Ši technologija ypač efektyvi ieškant nežinomo naviko. Integruotas tyrimas leidžia pamatyti ne tik navikinio audinio struktūrą, bet ir kiek energijos sunaudoja navikiniai ir sveiki audiniai.
Magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
Tyrimas neinvazinis ir panašus į KT metodą, tačiau kūno vaizdai sukuriami ne naudojant rentgeno spindulius, bet stiprų magnetinį lauką. Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija. Šie tyrimai beveik visada atliekami kartu. Kaulų čiulpai yra kaulų centrinėje dalyje. Jie sudaryti iš kietosios ir skystosios dalių. Atliekant kaulų čiulpų aspiraciją per ploną adata ištraukiamas kaulų čiulpų skysčio mėginys. Atliekant biopsiją paimamas nedidelis gabalėlis kaulo. Mėginius mikroskopu tiria gydytojas patologas. Limfoma gali išplisti į kaulų čiulpus, todėl aspiracijos ir biopsijos tyrimai yra svarbūs ne tik ligos diagnozei patvirtinti, bet ir ligos stadijai nustatyti. Kaulų čiulpų skysčio mėginys naudojamas ir genetiniams (chromosomų) pokyčiams nustatyti.
Juosmeninė (lumbalinė) punkcija – reikalinga nustatyti, ar limfomos ląstelių nėra nugaros smegenų skystyje. Tyrimai padeda gydytojui nustatyti limfomos tipą, stadiją bei parinkti optimaliausią gydymo būdą.
Limfomos piktybiškumas
Diagnozuojant limfomą labai svarbu nustatyti ne tik jos stadiją, bet ir naviko ląstelių piktybiškumą. Pagal piktybiškumo laipsnį sprendžiama apie naviko agresyvumą ir galimą ligos vystymąsi. Gydytojas patologas, tirdamas per biopsiją paimtą naviko mėginį, nustato jame esančių ląstelių rūšis, kaip greit jos auga ir dalijasi, ar labai pakitusi kurių nors ląstelių išvaizda ar kitos savybės. Mažo piktybiškumo limfoma auga lėtai. Ji vadinama vangios eigos limfoma. Vidutiniškai arba labai piktybiška limfoma vystosi greitai ir yra agresyvi, todėl vadinama agresyvios eigos limfoma. Pagal piktybiškumo laipsnį paprastai klasifikuojamos ne Hodžkino limfomos.