– Kaip so­cia­li­niai tink­lai vei­kia žmo­gų, jo emo­ci­nę svei­ka­tą? – Tai la­bai pla­tus klau­si­mas, ta­čiau, jei­gu ban­dy­tu­me su­dė­lio­ti es­mi­nius ak­cen­tus, sa­ky­čiau, kad so­cia­li­niai tink­lai su­stip­ri­na vi­sus as­me­ny­bės bruo­žus: tiek pliu­sus, tiek mi­nu­sus. Sa­ky­ki­me, jei žmo­gus šiek tiek nar­ci­ziš­kas, lin­kęs gir­tis, tai šio­je erd­vė­je jis ne­si­liaus to da­ry­ti; jei­gu pa­vy­dus, tai ste­bė­da­mas ki­tus tie­siog kun­ku­liuos pa­vy­du, per­se­kios, klau­si­nės. Ki­taip ta­riant, so­cia­li­nė­je erd­vė­je la­bai suak­ty­vė­ja vi­si pro­ce­sai, ku­rie gy­ve­ni­me ir šiaip vyks­ta. Pa­mi­nė­jau nei­gia­mus as­pek­tus, bet ne­ga­li­ma pa­mirš­ti, kad tai ga­lio­ja ir kal­bant apie tei­gia­mus. Tar­kim, smal­siam žmo­gui so­cia­li­niai tink­lai pa­de­da gau­ti dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos apie jį do­mi­nan­čius da­ly­kus; ge­ro­kai pa­leng­vi­na bend­ra­vi­mą, ypač tarp šei­mos na­rių, ku­rie gy­ve­na to­li vie­ni nuo ki­tų. Tai pui­kus bū­das so­cia­li­zuo­tis žmo­nėms, ku­rie ne­tu­ri ga­li­my­bės daž­nai išei­ti iš na­mų, su­ras­ti bend­ra­min­čių. Pa­tys so­cia­li­niai tink­lai ne­tu­ri nei gė­rio, nei blo­gio ko­no­ta­ci­jos, jų po­vei­kis pri­klau­so nuo pa­ties var­to­to­jo.

– Pro­fi­lis so­cia­li­nia­me tink­le – rea­ly­bės si­mu­lia­ci­ja ar ga­li­my­bė su­si­kur­ti nau­ją ta­pa­ty­bę?

– Aš pa­ti, kaip „Fa­ce­book“ var­to­to­ja, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai tik­rai nė­ra rea­ly­bės si­mu­lia­ci­ja. Žmo­nės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se iš tie­sų ku­ria tru­pu­tį ki­to­kią sa­vo ta­pa­ty­bę. Tik, ži­no­ma, vi­si pa­si­ren­ka skir­tin­gus da­ly­kus, su ku­riais ta­pa­ti­na­si. Vie­ni ren­ka­si pro­fe­si­ją, ki­ti – po­mė­gius ir pa­na­šius da­ly­kus. Ir tai ne­reiš­kia, kad žmo­nės yra ba­na­lūs, tie­siog daž­niau­siai su­si­ku­ria vien­pu­siš­kas ta­pa­ty­bes ir, ži­no­ma, pa­to­bu­lin­tas. Juk la­bai re­tai pa­ma­ty­si, kad žmo­gus so­cia­li­niuo­se tink­luo­se da­lin­tų­si ne­sėk­mė­mis, tie­sa?

– Tai­gi ga­li­me fik­suo­ti ta­pa­ty­bės ski­li­mą?

– Kal­bant apie in­te­re­sus, tik­rai taip. Gal nuo­trau­kos ir at­spin­di mū­sų tik­ruo­sius vei­dus, bet vi­sa ki­ta bū­na pa­gra­žin­ta. Ki­ta ver­tus, juk net ir nuo­trau­kas sten­gia­mės kel­ti kuo gra­žes­nes. So­cia­li­nė erd­vė yra ga­li­my­bė su­kur­ti pa­to­bu­lin­tą, bet ri­bo­tą sa­vo ver­si­ją. Mes vi­si juk esa­me la­bai su­dė­tin­gi, ta­čiau at­si­dū­rę so­cia­li­nė­je erd­vė­je be­veik ne­są­mo­nin­gai pa­si­ren­ka­me de­monst­ruo­ti kaž­ko­kią vie­ną sa­vo spal­vą. Ga­li bū­ti du, trys tos spal­vos at­spal­viai, bet nie­ka­da ne­ro­dy­si­me ir neatsk­lei­si­me vi­so sa­vo prieš­ta­rin­gu­mo.

– Ko­dėl taip nu­tin­ka?

– Pa­tys su­si­pai­nio­tu­me ir su­si­pai­nio­tu­me ki­tus. Jun­go psi­cho­lo­gi­jo­je yra toks ter­mi­nas per­so­na – tai ta kau­kė, ku­rią aš už­si­de­du ei­da­mas į so­ciu­mą. Pap­ras­tai ta­riant, so­cia­li­nių tink­lų pa­sau­ly­je mes ma­to­me tas kau­kes, per­so­nas.

– Fil­mo vei­kė­ja yra bran­di mo­te­ris, ku­ri są­mo­nin­gai ap­si­me­ta jau­nes­ne ir žai­džia ki­to jaus­mais. Ar tai ga­li­ma pa­tei­sin­ti?

– Bet juk daž­niau­siai taip ir yra: ne­lai­min­gi žmo­nės žai­džia ki­tų jaus­mais. Jei­gu tau bė­da, tu ne­gal­vo­si apie tai, kaip ki­tas tuo me­tu jau­čia­si. Tie­siog neuž­ten­ka pa­jė­gu­mo gal­vo­je. Ji ly­giai taip pat pa­pras­čiau­siai ne­pa­gal­vo­ja. Sa­ky­čiau, jei­gu pa­ti neiš­gy­ven­tų kri­zės, tik­rai to ne­da­ry­tų. Bep­ro­tiš­kai trokš­da­ma ar­tu­mo, ji ne­be­pa­gal­vo­ja, kad ši si­tua­ci­ja ga­li skaus­min­gai at­si­liep­ti ki­tam. Juk ji ir­gi ken­čia šia­me žai­di­me.

– Ir jo­kios ap­lin­ky­bės ne­ga­li to pa­keis­ti? Jo­kie rea­ly­bės su­pur­ty­mai?

– Kol esi ne­lai­min­gas, ne. Žmo­nės la­bai grei­tai nu­brau­kia gy­ve­ni­mo su­pur­ty­mus. Iš­gy­ve­nę siau­bin­gas li­gas, ne­lai­mes, trau­mas – kaip grei­tai jie su­grįž­ta prie įpras­to.

– Ar atei­na mo­men­tas, kai žmo­gus pa­si­jun­ta se­nas? Kaip tai at­si­lie­pia pa­si­ti­kė­ji­mui, san­ty­kiui su sa­vi­mi, ap­lin­ka ir vai­kais?

– Šis mo­men­tas tik­rai yra, ir jį ga­li­ma fik­suo­ti su­lau­kus maž­daug 40–50 me­tų. Tai sie­ja­si ir su vi­du­rio am­žiaus kri­ze. Iš es­mės tai nu­tin­ka ta­da, kai pa­ma­žu ima keis­tis iš­vaiz­da. Ži­no­ma, šis pa­jau­ti­mas pri­klau­so ir nuo ap­lin­kos – jei­gu ap­link su­ka­si pa­na­šaus am­žiaus ar vy­res­ni žmo­nės, tuo­met to­kio po­jū­čio žmo­gus ga­li ir ne­fik­suo­ti. Jis ypač ašt­rus ly­gi­nan­tis su jau­nes­niais. Ir jei­gu ap­lin­ko­je yra jau­nes­nių dar­buo­to­jų, ko­le­gų, ki­tos ly­ties as­me­nų, ta­da šis mo­men­tas itin ak­tua­lus. O pa­vei­kia iš­ties smar­kiai. Tai la­bai pa­lau­žia sa­vi­ver­tę, ypač tų, ku­rie ne­pa­lai­ko ge­rų san­ty­kių su ki­ta ly­ti­mi ir no­ri keis­ti par­tne­rį ar­ba dar ieš­ko par­tne­rio. Jei­gu žmo­gus jau­čia, kad iš­vaiz­da kin­ta, svei­ka­ta pra­stė­ja, bet jis jau­čia­si daug pro­tin­ges­nis, iš­min­tin­ges­nis, gau­na ge­rą at­ly­gi­ni­mą, tai ta­da dar ga­li­ma sa­ky­ti, kad vis­kas iš­si­ly­gi­na. Bū­tų idea­lu, kad iki pat se­nat­vės šis ba­lan­sas ir lik­tų. Bet juk be­veik nie­kam taip ne­nu­tin­ka. Pap­ras­tai iš­vaiz­da ir svei­ka­ta iš­sen­ka daug grei­čiau, nei užau­ga iš­min­tis ir lai­mė­ji­mai.

– Pag­rin­di­nė vei­kė­ja – ža­vi mo­te­ris, pa­da­riu­si pui­kią kar­je­rą. Kas ją iš­pro­vo­kuo­ja me­luo­ti?

– Šiuo at­ve­ju tar­si ne­su­vei­kia ši „sėk­min­go pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo“ tai­syk­lė, bet juk vei­kė­ja pa­ten­ka į pir­mą­ją ka­te­go­ri­ją, tų, ku­rie be­vil­tiš­kai ieš­ko par­tne­rio. Ir nors at­ro­do, kad he­ro­jė tu­ri nor­ma­lų, svei­ką emo­ci­nį in­te­lek­tą, ji vis tiek iš­gy­ve­na kri­zę. O kri­zės aki­vaiz­do­je mes vi­si esa­me to­kie – jau­čia­mės pa­lik­ti, nu­ver­tin­ti, ir kol sun­ku­sis pe­rio­das ne­si­bai­gia, ga­li­me priim­ti dau­gy­bę kvai­liau­sių spren­di­mų. Su­si­ku­ria už­bur­tas ra­tas – žmo­gus ban­do kaž­kuo už­pil­dy­ti at­si­ra­du­sią tuš­tu­mą, bet ne­sup­ran­ta, kad kol ne­si­baigs ge­dė­ji­mo pro­ce­sas, nie­kas jos ir neuž­pil­dys. Ir joks mei­lu­žis čia taip pat ne­ga­li pa­dė­ti.

– Kaip vy­res­ni nei 45 me­tų am­žiaus var­to­to­jai ver­ti­na vir­tua­lią­sias pa­žin­tis?

– Jau­ni­mas į tai žiū­ri žy­miai pa­pras­čiau. Vi­si taip da­ro, ir jie ta­me ne­ma­to nie­ko blo­go. Vy­res­ni ge­ro­kai la­biau komp­lek­suo­ja, stab­do, jau­čia­si pa­ra­no­jiš­ki. Sa­ky­čiau tai le­mia pa­tir­tys – dau­gu­ma pri­si­me­na so­viet­me­tį, kai laik­raš­čiuo­se bū­da­vo pa­žin­čių skel­bi­mai, po ku­riais ne­re­tai slėp­da­vo­si vi­siš­ki keis­tuo­liai. To­dėl ir da­bar dau­ge­lis gal­vo­ja, kad to­kios pa­žin­tys yra ne­priim­ti­nos, keis­tos. Jie la­biau su­si­kaus­tę, iš­si­gan­dę, dau­giau gal­vo­ja, kaip ir kas čia bus, kas čia vyks­ta. Bend­rai ver­ti­nant, jau­ni­mas leng­viau žiū­ri ir į pa­tį san­ty­kį – ne­pa­vy­ko, nie­ko to­kio, bus ki­tų. Vy­res­niems kiek­vie­nas san­ty­kis at­ro­do reikš­min­gas, rim­tas.