„Įsipjauti, nudegti ar kitaip pažeisti odą pasitaiko kiekvienam. Dažniausiai žaizdelę užklijuojame pleistru ir nekreipiame į ją dėmesio, tačiau šį rudenį dirbdama sode susižeidžiau į nežinia iš kur šiltnamio lysvėje atsiradusią vinį, ir negilus įdūrimas tapo didele problema. Pirštas sutino, dūrio vietoje susiformavo pūlinukas, tad teko kreiptis į gydytojus. Ką reikėtų daryti, kad nedidelės žaizdelės netaptų didele bėda“, – teiraujasi vilnietė Evelina Povilaitienė.

Atsako vaistininkė Inga Norkienė.

Pažeidus odą, atsiveria terpė infekcijai, todėl, tinkamai nedezinfekavus, neišvalius žaizdos, reguliariai nekeičiant pleistrų ar tvarsčių, į ją gali patekti užkratas ir net mažas odos pažeidimas gali sukelti problemų.

Dėl kai kurių žaizdų reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Tai durtinės, šautinės, kirstinės, plėštinės, kąstinės (įkandus gyvūnams) žaizdos, taip pat – smarkūs nudegimai ir nušalimai, dėl kurių ant odos susidaro didelės, vandeningos pūslės. Kitais atvejais, jei žaizdos nėra labai gilios ir pavojingos, pavyzdžiui, nesmarkiai nudegus ar nušalus, nubrozdinus, pritrynus odą ar sumušus, jomis rūpintis galima pačiam, tačiau jei žaizda pradėtų stipriai pūliuoti, taip pat reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją

Inga Norkienė

Jei žaizda durtinė, plėštinė, kirstinė ar kąstinė, infekcija patenka giliai į odą, raumenis, todėl suteikus pirmąją pagalbą – sterilia marle, tvarsčiu sustabdžius kraujavimą ir dezinfekavus žaizdą (tepant, purškiant jos kraštus) – būtina kreiptis į gydytoją. Jei žaizdoje yra giliai įstrigęs svetimkūnis, patys jo nešalinkite, tai padarys medikai. Taip pat nepamirškite, kad įkandus gyvūnui ar giliai susižeidus būtina skiepytis nuo pasiutligės, stabligės. Nuvykę pas gydytoją, išsamiai papasakokite, kaip susižeidėte, ir jis nuspręs, kokie skiepai ar kitos papildomos priemonės jums reikalingos.

Mažiau pavojingas žaizdas – nedidelius nudegimus, nušalimus, nubrozdinimus ar nutrynimus – galima prižiūrėti pačiam. Nusibrozdinus odą, užtenka tą vietą dezinfekuoti ir užklijuoti steriliu pleistru. Pritrynus pūslę, odą reikėtų papurkšti dezinfekuojamąja priemone, leisti nudžiūti ir užklijuoti specialų pleistrą, padedantį gydyti nutrynimus. Panašiai gydomi nedideli nudegimai ar nušalimai, bet ant jų, dezinfekavus žaizdą, dedamas hidrokoloidinis tvarstis, sudarantis tinkamą aplinką žaizdai gyti. Jei pūslės labai didelės, būtina kreiptis į gydytoją. Jis jas prakirps, o žaizdą išvalys. Patiems to daryti negalima.

Ypatingos priežiūros reikalauja pragulos, kurios dažniausiai atsiranda gulintiems ligoniams. Jos susiformuoja tose vietose, kuriose yra mažiausias raumenų sluoksnis – ant alkūnių, juosmens ir raktikaulių srityje. Šios vietos nuolat spaudžiamos, blogiausiai aprūpinamos krauju, todėl gali atsirasti audinių atrofija. Pragulos išvalomos izotoniniu natrio chlorido tirpalu ir, jei žaizda infekuota, gydytojas skiria hidrokoloidinius ar putų tipo tvarsčius su sidabru, pasižyminčius antiseptinėmis savybėmis. Taip pat būtinai reikia užtikrinti, kad žaizdos nebūtų vėl prispaustos.

Supūliuoti gali netinkamai prižiūrimos, blogai išvalytos žaizdos, o tinkamai nesirūpinant tokia žaizda infekcija gali išplisti į gilesnius audinius. Dar viena itin pavojinga žaizdų komplikacija –kraujo užkrėtimas. Jis pasireiškia karščiavimu arba kūno temperatūros sumažėjimu (iki +35,5°C), širdies ritmo sutrikimais, sumažėjusiu viršutiniu kraujospūdžiu ir paraudimais aplink žaizdą. Ne mažiau pavojinga ir stabligė. Jei nuo paskutinio stabligės skiepo praėjo daugiau kaip dešimt metų, pasakykite tai gydytojui. Jis paskirs skiepus ir reikiamus vaistus.

Jei žaizda infekuota, tvarstis turi būti keičiamas 2–3 kartus per parą. Tiek pleistrų, tiek tvarsčių negalima nuo žaizdos šiurkščiai plėšti, nes prasidės kraujavimas ir žaizda gis iš naujo, o jei žaizda švari, pleistrą ar tvarstį reikėtų keisti 1 kartą per parą, hidrokoloidinį tvarstį – kas 3–7 dienas.