M.Turlinskienė: „Vienišumo jausmą tam tikrais gyvenimo etapais išgyvena visi žmonės. Susirūpinti verta tuomet, kai vienišumas užsitęsia ilgą laiką.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kuo žmogus vyresnis, tuo jis mažiau apsaugotas nuo vienatvės – savo lizdus susisuka vaikai, šią ašarų pakalnę palieka sutuoktinis, dėl įvairių priežasčių nutrūksta draugystės. Nenuostabu, jog vienatvė dažną gąsdina, tuolab kad ji, kaip dažnai teigiama, sukelia ligas, pasmerkia ankstesnei mirčiai. Ar šeimos, draugų neturėjimas išties trumpina gyvenimą?..

Šeima – dar ne viskas, bet…

Anot Vilniaus universiteto Santaros klinikų medicinos psichologės Marijos Turlinskienės ir klinikinės psichologijos magistrantės Karolinos Jocytės, tiesiogiai susieti šeimos neturėjimą su prastesne sveikata bei trumpesne gyvenimo trukme būtų nevisai teisinga. Visų pirma, svarbu atskirti buvimą vienam ir jautimąsi vienišu. Tai gali būti susiję veiksniai, tačiau šeimos nesukūrimas gali būti ir sąmoningas žmogaus sprendimas, nekeliantis neigiamų emocijų. Tačiau vienatvė, kaip jausmas, kelia vidinį diskomfortą, kuris yra susijęs su įvairiomis ligomis, tokiomis kaip depresija ar įvairios širdies ligos. Taigi žmogus gali turėti šeimą, daug draugų, tačiau tuo pat metu jaustis vienišas.

„Jei šeimos kūrimas žmogui vertybiškai svarbus, tuomet jos neturėjimas gali būti suvokiamas kaip praradimas ir kelti psichologinį distresą. Tokiu atveju vienatvė iš tiesų kelia stiprų vidinį diskomfortą, kartais net apibūdinamą kaip psichologinis skausmas. Neuromokslo srityje atliekami tyrimai rodo, jog smegenų dalis, aktyvuojama jaučiant atstūmimą, įsijungia ir jaučiant fizinį skausmą“, – teigia psichologės.

Marija Turlinskienė

Marija Turlinskienė

Anot jų, vyresniame amžiuje šeima gali turėti didesnę reikšmę psichinei bei fizinei sveikatai. Tyrimai rodo, jog vyresni žmonės, gyvenantys su sutuoktiniu, pasižymi geresne fizine bei psichologine sveikata. Senstant ir mažėjant draugų ratui, šeima gali turėti reikšmingą socialinį vaidmenį žmogaus gyvenime. Taip pat šeima senatvėje gali prisidėti prie geresnės finansinės padėties, fizinės pagalbos suteikimo ir aprūpinimo, kurie prisideda prie psichologinės gerovės sampratos senatvėje.

Pavojinga sveikatai

Ką reiškia jaustis vienišam? Anot K.Jocytės, tai reiškia gyvenimą su nuolatiniais vidinės tuštumos, izoliacijos, nesaugumo jausmais.

„Vienišumo jausmą tam tikrais gyvenimo etapais išgyvena visi žmonės, – sako M.Turlinskienė. – Dažniausiai jis lydi tam tikrus stresą keliančius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, gyvenamosios vietos ar darbovietės pakeitimą, išsiskyrimą su partneriu, artimųjų netektį. Išgyventi šį jausmą – normalu. Susirūpinti verta tuomet, kai vienišumas užsitęsia ilgą laiką.“

Chroniškos vienatvės išgyvenimas gali pasireikšti sumažėjusia energija, dėmesio koncentracijos problemomis, sutrikusiu miegu, sumažėjusiu apetitu, bejėgiškumo, savęs nuvertinimo jausmais, nerimu, įvairiais psichosomatinio pobūdžio skausmais, padidėjusiu noru apsipirkinėti, vartoti priklausomybę keliančias medžiagas.

Tyrimai rodo, jog vienatvė yra susijusi su didesne depresijos ir savižudybės rizika, susilpnėjusia atmintimi ir mokymosi įgūdžiais, prastesniu sprendimų priėmimu, taip pat su kardiovaskulinėmis ligomis bei insulto rizika.

Emocinis vienišumas

Psichologių tvirtinimu, vienatvės jausmas – gana subjektyvus potyris, nors tyrimuose yra išskiriami tokie konstruktai kaip emocinis vienišumas bei socialinė izoliacija. Emocinis vienišumas atsiranda tuomet, kai žmogaus gyvenime trūksta prieraišumo figūros (juo dažniausiai yra romantinis partneris ar šeimos narys), ir dėl to žmogus jaučia vidinę tuštumą, psichologinį skausmą ir kitus neigiamus jausmus.

Socialinė izoliacija yra atsiribojimas nuo socialinių kontaktų, bendravimo ir ji gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių: baimės būti atstumtam, socialinių įgūdžių trūkumo ir pan. Socialinė izoliacija susijusi su tam tikrais įsitikinimais. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitikinęs, kad jo socialiniai įgūdžiai prastesni nei kitų ir trukdys jam užmegzti kontaktą su kitais, tai stabdys nuo šių įgūdžių naudojimo ir laikui bėgant nelavinami bendravimo įgūdžiai tikrai suprastės. Ilgai neturint kontakto su kitais žmonėmis, vienišumo jausmas tik stiprės ir kels vis didesnį stresą.

Ne išeitis

„Paradoksalu, tačiau iš tiesų žmogus gali jaustis vienišas ir tarp kitų žmonių, – pažymi psichologės. – Tai dar kartą įrodo, jog buvimas vienam ir vienišam yra dvi skirtingos būsenos. Tiek romantinių santykių puoselėjimas, tiek draugystė yra susijusi su reikšmingo artumo, susietumo išgyvenimu, kurie yra svarbūs psichologinei gerovei. Todėl netgi tai, kad žmogaus socialinių tinklų paskyra sprogsta nuo draugų skaičiaus, nereiškia, jog jis yra apsaugotas nuo vienatvės jausmo. Dažniausiai socialinių tinklų „draugystės“ yra paviršutiniškos ir neapimančios svarbių draugystės ryšio aspektų – bendro, kokybiško laiko leidimo kartu, prasmės, susietumo jausmo išgyvenimo, kurie, kaip rodo tyrimai, gali padėti kovoti su vienišumo jausmu. Be to, žmogui, kuris ir taip jaučiasi vienišas, buvimas tarp daug žmonių gali dar labiau padidinti atskirties ir svetimumo jausmą.“

Masinis reiškinys

Dėl vienatvės sukeliamų emocinių, dvasinių bei fizinės sveikatos problemų į psichologę Viktoriją Gončarovą kreipiasi nemažai pacientų. O jei kreipiasi dėl kitų bėdų, besikalbant paaiškėja jų priežastis – vienatvės pojūtis.

V. Gončarova

V. Gončarova

„Štai žmogus pasakoja, kad šeimoje jaučiasi vienišas: jo kiti nesupranta, su juo nesikalba, jį ignoruoja. Senstantys tėvai, jausdamiesi vis vienišesni, ima kabintis į vaikus, tikėdamiesi dėmesio. Klientė pasakoja, kad paskambinus mama 20 min. kalba apie savo reikalus, o kaip jaučiasi dukra, net nepaklausia. Ji nori, kad duktė atliktų jos psichoterapeuto vaidmenį. O dukrai dėl tokių nelygiaverčių santykių skaudu, ji taip pat jaučiasi vieniša ir nesuprasta“, – pasakoja V.Gončarova.

Trukdo perdėtas pozityvumas

V.Gončarovos pastebėjimu, norint būti su kitu reikia artumo, o santykiuose su kitais jautiesi pažeidžiamas: kuo santykiai artimesni, gilesni, tuo labiau esi pažeidžiamas.

Dauguma žmonių šiais laikais vengia bet kokio skausmo, blogų emocijų. Jie užsideda perdėto pozityvumo kaukes ir taip praranda artumą su kitais. Juk santykiuose tu ne visada gali būti pozityvus. Noras išlikti pozityviam, vengimas patirti liūdesį, skausmą dėl kito žmogaus nutolina juos vieną nuo kito.

Užsidaręs žmogus keičiasi – manydamas, kad jis niekam nereikalingas, jaučiasi paliktas, nuskriaustas, tampa piktas, pavydus, o blogos emocijos kenkia sveikatai.

Nesikabink į kitą žmogų

Kad netaptume našta patys sau ir artimiesiems, V.Gončarovos manymu, turime suvokti, kad vienatvės jausmą galima įveikti. Kaip? „Pasakyk sau: Stop. Aš galiu tai pakeisti“. O pakeisi tik tada, kai suvoksi, kokioje duobėje esi atsidūręs, kai išmoksi tvarkytis su negatyvia būsena. Tuomet pradės keistis ne tik gyvenimas, bet ir charakteris – atsiras daugiau empatijos, užuojautos, gerumo.

Ji pataria: kai tampa liūdna, ima pyktis, pagalvokite, kas galėtų padėti: gal muzika, gal pasivaikščiojimas, gal gera knyga – būdų yra daugybė, tik reikia pasirinkti ir išsiugdyti įprotį tai daryti.

„O svarbiausia – padėk kitiems žmonėms, nes padėdamas kitam tu padedi sau. Pagalba kitam, gerų darbų darymas gydo sielą. Tikėtis, kad tave išgelbės kas nors kitas, pavojinga. Vieną kartą tave išgelbėjo, kitą kartą prarandi galimybę būti savimi, savo gyvenimo šeimininku ir atsiranda emocinė priklausomybė“, – pasakoja psichologė.

M.Turlinskienė ir K.Jocytė prideda: kadangi vienišumas susijęs su socialine izoliacija, ją įveikti gali padėti įsitraukimas į kokią nors bendruomenišką veiklą, meno terapijos kursų lankymas. Daugiau laiko jos pataria skirti bendravimui su draugais ar artimais žmonėmis, mažiau jo praleisti socialinėse medijose.

Kadangi vienišumo jausmas gali būti vienas iš depresijos simptomų ir yra susijęs su kitomis sveikatai pavojingomis ligomis, vertėtų apsvarstyti galimybę kreiptis į psichikos sveikatos specialistus.

 

Birutė Litvinaitė