Nikaragviečių folkloro atspindžiai karnavalinėse kaukėse.

Paskutinę rugsėjo dieną, minint Katalikų bažnyčios šventojo Jeronimo (apie 345 m. – 420 m. rugsėjo 30 d.) 1600-ąsias mirties metines, Nikaragvoje prasidėjo ilgiausias visoje Lotynų Amerikoje šv. Jeronimo festivalis. Jis Nikaragvos kultūros lopšiu laikomame Masajos mieste paprastai trunka 60 dienų, kartais ir dar ilgiau.

Šv. Jeronimas, vienas iš Krikščionių bažnyčios tėvų, kurio didžiausiu gyvenimo darbu vadinamas šv. Rašto vertimas iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą (Vulgata), laikomas ne tik mokytojų, mokinių, mokslininkų, vertėjų, bibliotekininkų globėju. Jis paskelbtas ir Masajos miesto dangiškuoju globotoju, todėl kasmet rugsėjo 30-ąją šv. Jeronimo statula būna iškilmingai išnešama iš jo vardu pavadintos bažnyčios Masajoje ir įspūdingos procesijos lydima keliauja per visą miestą.

Gana atlaidžiai į susirinkusiuosius žvelgia aukštai iškelta šv. Jeronimo statula.

Gana atlaidžiai į susirinkusiuosius žvelgia aukštai iškelta šv. Jeronimo statula.

Pasak stebėtojų, šios tikrąja šio žodžio prasme triumfališkos eitynės uždega šventę tarsi benzino garų pripildytoje patalpoje šoktelėjusi kibirkštis. Žmonės gatvėse šoka ir dainuoja, garsiai sveikina šv. Jeronimo eisenos dalyvius, šventinės linksmybės, atmieštos spalvingos minios kvailiojimais ir erzeliu, iki vakaro įsisiūbuoja kaip reikiant ir pasiekia tokį lygį, kuris kažin ar būtų patikęs pačiam šventajam Jeronimui, garsėjusiam nepaprastai asketišku gyvenimo būdu (yra žinoma, kad jis anuomet 3 metus gyveno kaip atsiskyrėlis dykumoje).

Šokio ritmu sukasi šventinės eisenos dalyviai.

Šokio ritmu sukasi šventinės eisenos dalyviai.

Tačiau Masaja – tai ne dykuma, o trečiasis pagal dydį Nikaragvos miestas su beveik 150 tūkstančių gyventojų. Net ir palyginti nedidelė jų dalis, atėjusi į miesto centrą pasižiūrėti kasmetinės šv. Jeronimo šventės procesijos (nedidelė, žinoma, dėl to, kad net ir pats šv. Jeronimas nesugebėjo apginti nei miesto, nei valstybės nuo koronaviruso epidemijos), sukelia tokį linksmybių šurmulį, kad kyla grėsmė pažadinti Masajos kaimynystėje snaudžiantį Masajos ugnikalnį.

Kokia gi šventė be bėgimo su buliumi!

Kokia gi šventė be bėgimo su buliumi!

Nors oficialiai šv. Jeronimo šventė Nikaragvoje trunka tik 8 dienas, oficialumai čia niekam nerūpi, jie yra niekis prieš tėvų ir senelių tradiciją. O ji tokia: šventė, skirta šv. Jeronimui, atsikartoja kiekvieną spalio ir lapkričio sekmadienį – su iškilmingomis eisenomis, šokėjų paradais, prasidedančiais nuo pat šv. Jeronimo bažnyčios šventoriaus, įtraukiančiais ir dalyvius, ir žiūrovus į šokio verpetą pagal visur skambančių marimbų ritmą.

Į šv. Jeronimo festivalį spalio pabaigoje natūraliai įsilieja ir šiurpnakčio personažai.

Į šv. Jeronimo festivalį spalio pabaigoje natūraliai įsilieja ir šiurpnakčio personažai.

Gatvėse sukiojasi įvairiausi persirengėliai, su šventu gyvenimu nelabai ką bendro turintys folkloriniai personažai, tarp jų ir „los diablos“, velniai, ko gero anuomet malda, o gal ir lazda, ne kartą vaikyti paties šv. Jeronimo.

Masajos gatvės per festivalį kaip visada sausakimšos.

Masajos gatvės per festivalį kaip visada sausakimšos.

Spaliui artėjant į pabaigą, prie festivalio šėlionių prisijungia ir „los agüisotes“, arba piktosios dvasios iš tradicinio šio krašto šiurpnakčio, sakytume, Helovyno, repertuaro. Ar bereikia sakyti, kad su šventumu susijusi velniava užkuria tokį emocijų laužą, prieš kurį nublanksta ir tradiciniai festivalio fejerverkai. Paskutinę rugsėjo dieną Masajoje įsiplieskusi šv. Jeronimo šventė tradiciškai rieda iki lapkričio pabaigos, lig pat Advento slenksčio.

 

Parengė Arvydas Praninskas