Susėsti su JAV prezidentu ir dalintis pasaulį – didžioji Vladimiru Putino svajonė. Buenos Airėse per G20 lyderių susitikimą turėjo įvykti 20 min. pokalbis dviese, o po to – dviejų valandų derybos drauge su delegacijomis. Iš viso to teliko vienas klausimas, kurį eidamas Donaldas Trumpas uždavė V. Putinui. Ir tas klausimas buvo ne apie Siriją, ne apie vidutinio nuotolio raketas. Jis buvo apie ukrainiečių užpuolimą Kerčės sąsiauryje.

Kodėl Jungtinės Valstijos prezidento asmenyje į pirmą vietą iškėlė mažai kam žinomo sąsiaurio problemą? Juk Azovo jūra yra pasaulinių prekybos kelių nuošalyje ir dėl savo seklumo jokių perspektyvų didinti apyvartą neturi, nes ji netinkama dideliems laivams. Bet savo išpuoliu rusai kirto į tarptautinės laisvos laivybos šerdį, paneigdami tarptautiniais susitarimais grindžiamą laisvą judėjimą sąsiauriais. Jungtinėms Valstijoms jūrų prekyba yra nacionalinio saugumo klausimas. Jį ir užkabino rusai savo elgesiu su ukrainiečiais.

Rusijos saugumo FSB tinklapyje paskelbtoje ataskaitoje apie įvykį rašoma, jog ukrainiečiai pranešė plaukiantys per sąsiaurį, remdamiesi 2003 m. tarpvalstybine sutartimi. Ją yra pasirašęs pats V. Putinas, ir iki šiol niekas jos neatšaukė.

Nors V. Putinas dabar kalba apie teritorinių Rusijos vandenų pažeidimą, toje geografinėje vietoje ši sąvoka netaikoma. Vandens sienos tarp Ukrainos ir Rusijos nei Kerčės sąsiauryje, nei Azovo jūroje niekada nebuvo ir nėra. Jos nenorėjo nei viena iš šių valstybių, kadangi nustačius sieną, atsirastų teritoriniai vandenys, o Azovo jūros vidurys liktų tarptautiniais vandenimis, į kuriuos gali plaukti bet kas. Todėl Azovo jūra ir Kerčės sąsiauris tuo susitarimu paskelbti vidiniais Rusijos ir Ukrainos vandenimis.

Kitas rusų argumentas, be jų pačių sau prisiskirtos teisės į sąsiaurio kontrolę, yra strateginės reikšmės infrastruktūros objekto apsauga. Jei būtų pripažinta Rusijos teisė blokados būdu ginti tiltą nuo tariamos grėsmės, turėtų sunerimti visos rytinės Baltijos pakrantės valstybės.

Pažiūrėkite, kaip Baltijos jūrą padalina jos dugnu einantis dujotiekis „Nord Stream“. Nutiesus antrą liniją, tai bus ypatingos svarbos infrastruktūros objektas. Jį Rusija vieną dieną gali imti saugoti taip, kaip dabar saugo Kerčės tiltą.

Tarkime, įves tvarką, kad kiekvienas laivas, kertantis trasą, turi gauti, pavyzdžiui, Kaliningrado uosto leidimą. Nustatys, kad rusų laivai, saugantys dujotiekį, turi teisę patikrinti krovinį, ar nėra sprogstamųjų medžiagų: juk laivai plauks į fašistines Baltijos šalis arba rusofobinę Lenkiją.

Visos keturios valstybės atsidurtų už jūrinio kordono ir patirtų milžiniškų nuostolių dėl laivybos trikdžių. Tranzitas per Klaipėdos uostą prarastų bet kokį patrauklumą, ir Lietuvos biudžete atsirastų didžiulė duobė.

Arba įsivaizduokite, kad žiemą į mūsų SGD terminalą plaukia tanklaivis su kroviniu, jis sulaikomas neva dėl kilusios grėsmės infrastruktūrai, ilgai tikrinama, ar jis tikrai nesprogs dėl galimai nutekančių dujų, plaukdamas kaip sykis virš dujotiekio trasos.

Dabar nusileidus Rusijai dėl Kerčės sąsiaurio, ateičiai ji turėtų precedentą plėsti savo griaunamąją veiklą. Nepajėgdama atvirai pulti, Rusija stengiasi sudrumsti vandenį, pasikasti po tarpvalstybinių santykių pamatais ir neršti savo agresyvumą toje sumaištyje. Mūsų užsienio politikos uždavinys yra įtikinti sąjungininkus užkardyti tolesnę chaoso plėtrą, kol ji dar nepermesta į Baltijos jūrą.

R. Bogdanas

Apžvalgininko Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.