Internetiniame knygų recenzijų „Indekse“, skirtame katalikiško judėjimo Opus Dei nariams šviestis, išsamiai įvertinti visi didieji Alberto Camus kūriniai. Opus Dei pabrėžia, kad griežtai skiria literatūrinę ir moralinę kūrinio vertę. Pavyzdžiui, pirmasis Camus romanas „Svetimas“ giriamas už „stiliaus skaidrumą“, bet čia pat sutaršomas dėl to, kad autorius esą „šaltai ir apskaičiuotai atmetęs Dievą bei amžinąjį gyvenimą“.

Vis dėlto daugelis skaitytojų laiko Albertą Camus didžiu rašytoju dėl jo moralinės pozicijos, kuri ir šiais laikais nepraradusi aktualumo. Rašytojo pasipriešinimas mirties bausmei ar totalitarizmo kritika puikiai dera su katalikiška pasaulėžiūra. Patraukliai, reikšmingai skamba jo požiūris į karą, samprotavimai apie teisingumą ir prievartą.

Camus visą gyvenimą laikė save ateistu, tačiau neslėpė susižavėjimo Kristumi. Rašytojui nuolat rūpėjo Jėzaus žemiškoji misija, ypač kaina, kuri sumokėta ant kryžiaus. Kristaus aukos provaizdis dažnai atsiranda Camus kūryboje. Skaitydamas paskaitą dominikonų vienuolyne, jis gyrė krikščionišką „maišto ir pasipiktinimo“ etiką, tačiau perspėjo, kad ji atsiduria pavojuje, kai koks nors ispanų vyskupas generolo Franco nurodymu palaimina politinę egzekuciją. Rašytojas sakė: „Laukiu visų, pasiryžusių sumokėti kainą, kuri privaloma, kad žmogus būtų daugiau negu šuo“. 1957 m., priimdamas Nobelio literatūros premiją, Camus kalbėjo: „Aš jaučiu šventumą, jaučiu žmoguje glūdinčią paslaptį ir nesuprantu, kodėl neturėčiau minėti to jausmo, kuris mane apima Kristaus ir jo mokymo akivaizdoje“.

Būtent šis jausmas eretiškai išreikštas neatgailaujančio žudiko Merso, romano „Svetimas“ veikėjo, asmenyje. „Tai vienintelis Kristus, kurio mes verti“, – taip jį yra apibūdinęs pats autorius. Merso nužudė arabą, ir niekas neabejoja, kad jis žmogžudys. Visas moralinis dėmesys romane krypsta į tuos, kurie jį teisia, patys būdami nedori. Merso gali išvengti mirties bausmės, jei atitinkamai elgsis teismo metu. Bet jis pareiškia, kad senutės motinos mirtis padarė jį viskam abejingą ir tapo jam galutiniu nuosprendžiu. Jis nėra bejausmis žmogus. Nors žodžiai „meilė“ ar „sielvartas“ jam atrodo tuščios klišės, pats žmogiškos būties faktas yra jam žaižaruojanti tiesa. Mistiška vertybių transformacija nuolat lydi romano herojų. Tai – „žmogus, kuris be jokio heroizmo sutinka numirti už tiesą“,– sako Camus. Panašiai kaip Jėzus Piloto teisme, Merso gina savo paslaptį ir sumoka už ją aukščiausią kainą. Štai herojus surūko cigaretę, žvilgteli į veidrodį ir mato jo atspindy duonos trupinius. „Kartkartėmis pravažiuodavo tramvajus, nušviesdamas merginos plaukus, šypseną ar sidabro apyrankę“. Banalus sekmadienio vakaras.

Camus romane „Maras“ irgi viešpatauja perkeista tikrovė, dažnai tampanti nelaimės pranašu. Romano pradžioje daktaras Rijė svarsto, ar mieste toliau gausės epidemijos požymių. Tuo pat metu įprastas pravažiuojančio tramvajaus bildesys tarsi pašalina mintis apie kančią ir mirtį. Vėliau tie patys miesto tramvajai gabens į kapines nesuskaičiuojamą daugybę maro aukų.

Kas yra Kristus Camus maro apsuptyje? Kai kurie jį įžvelgia seno klerko asmenyje, kai jis, stebuklingai išgijęs, tarytum prisikelia iš numirusių. Tačiau romane yra ir šešėlinis Kristus – tai kaina, kurios neverta mokėti vien tam, kad patenkintum ideologiją, nesvarbu, ar tai būtų marksizmas, ar viską iš eilės šienaujanti Dievo rūstybė.

Daktaras Rijė ir kunigas stovi ir stebi, kaip merdėja mažas berniukas, išsikėtojęs ant lovos, lyg Nukryžiuotojo parodija. Šis vaizdas ypač paveikia kunigą. Jis pirmasis dar romano pradžioje be jokių emocijų minėjo žodį „epidemija“. Savo pamoksle jis skelbė, kad maras esanti Dievo bausmė. Bet pamačius mirštantį vaiką, atsainus religingumas virsta solidarumu. Savo antrajame pamoksle, kreipdamasis į žmones, kunigas sakys nebe „jūs“, o „mes“. Rašytojas turbūt labiausiai brangino kaip tik šį krikščionybės aspektą – gebėjimą išgyventi bendrumą. Tai svarbiausia romanui, aukštinančiam „žmogų ir jo kuklią, tačiau nenugalimą meilę“.

Kristus pasirodo ir vėlyvajame Camus romane „Krytis“. Advokatas Klamansas prisimena, kaip net nebandė kuo nors padėti jaunai moteriai, nušokusiai nuo tilto. Girdisi vingrūs mėginimai paneigti savo kaltę, permetant ją vis kitiems: atseit, „visi esame kalti vienas prieš kitą“, „visi mes vienas po kito nukryžiuojami“. Galiausiai ateina eilė pačiam Kristui. Klamanso teigimu, Kristus prisiėmė mirtį, nes jautė kaltę ir siaubą, netyčia prisidėjęs prie to, kad karalius Erodas Betliejuje išžudė nekaltus vaikelius.

Biblijos požiūriu tokia interpretacija atrodo skandalinga. Tačiau ji neprieštarauja Camus kūriniuose nuolat figūruojančiai trejybei, kurią sudaro Kristus, teisingumas ir kenčiantis vaikas. „Galbūt negalime nieko padaryti, kad šiame pasaulyje nebūtų kankinami vaikai. Bet galime padaryti, kad tokių vaikų būtų mažiau“, – minėtoje paskaitoje dominikonų vienuolyne kalbėjo Camus. Pasak jo, pasaulyje, kurį temdo branduolinės bombos šešėlis, netikintieji ir krikščionys privalo vieni kitus suprasti.

Netrukus Camus moralinė vizija patyrė išmėginimą: jo gimtajame Alžyre prasidėjo karas. Prancūzijos saugumo pajėgos žudė Alžyro separatistus, tuo tarpu šie savo taikiniu laikė prancūzų kolonistus – apie dešimtadalį visų gyventojų. Tarp kolonistų buvo ir senutė Camus motina. Rašytojas priėmė lemtingą sprendimą. Visada smerkęs valdžios žiaurumą, dabar jis pareiškė, jog nevalia pateisinti prancūzų civilių susprogdinimo Alžyro tramvajuose. Solidarizuodamasis su kolonistais, jis užsitraukė kairiųjų panieką, dėl to nutrūko ir jo bičiulystė su Sartre'u.

1960 m., būdamas 46-erių, Camus žuvo automobilio katastrofoje. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jo kūryboje dominavo Alžyro reikalai. Jis rašė, kad ir valstybės sankcionuoti kankinimai, ir sukilėlių teroras pašventina nihilizmo triumfą. „Reikia kovoti už savo tiesą, bet kartu sergėtis, kad nenužudytum tos tiesos tomis pačiomis rankomis, kuriomis ją gini.“ Neįmanoma skaityti tokių eilučių ir negalvoti apie savo laikus. Nors Camus tiesiogiai nemini Kristaus, vėl kartojasi ta pati kryžiaus aukos metafora.

Pagal savaitraščio „Tablet“ medžiagą parengė Rūta Tumėnaitė