LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Amerikos ir Irano konfliktas: dėl ko iš tikrųjų prasidėjo ir ko laukti
Sausio 3-iosios naktį raketos smūgiu iš amerikiečių drono Irake, JAV prezidento Donaldo Trampo įsakymu buvo nužudytas Irano sukarintų pajėgų vadas generolas Qasemo Soleimani. Po šio įvykio neramu tapo ne tik Artimuosiuose Rytuose. Visas pasaulis ėmė būgštauti ir nuogąstauti – o kas toliau? Kol vieni specialistai ramina, kad Iranas per silpna valstybė atitinkamai atsakyti Amerikai už savo lyderio nužudymą ir apsiribos tik grasinimais bei menkais kariniais atsakais, kiti baiminasi, jog tai gali iššaukti Trečiąjį pasaulinį karą. „Rinkos aikštė“ taip pat pakalbino Kauno tvirtovės parko direktorių, karo istoriką, profesorių Valdą RAKUTĮ ir pasidomėjo, dėl ko iš tiesų buvo nužudytas Irano generolas ir kokios gali būti tokio amerikiečių veiksmo pasekmės mums visiems.
– Gerbiamas profesoriau, kaip manote, ar iš tiesų reikėjo laukti tokios JAV reakcijos į Irano erzinimus (turiu minty, kad 2019 gegužę pradėjo puldinėti prekybos laivus tarptautiniuose vandenyse, numušė amerikiečių karinį žvalgybos droną, surengė seriją antskrydžių prieš JAV kompleksus Irake ir pan.)?
– Galima buvo to tikėtis. Taip pat galima buvo tikėtis ir tokios visaliaudinės reakcijos. Protingi žmonės taip nebūtų darę.
– Galbūt Jūs įžvelgiate kitų priežasčių, dėl kurių kilo šiuo metu pasaulyje pagrindine žinia tapęs konfliktas?
– Tai – jau senas reikalas. Dar 1953 metais JAV ir Jungtinės Karalystės specialiosios tarnybos įvykdė valstybinį perversmą, kurio metu pašalino demokratiškai išrinktą ministrą pirmininką ir grąžino šacho valdžią. Tai toks vienintelis ir pirmasis turbūt atvejis, kai buvo pasielgta labai negražiai dėl naftos interesų. Paskui kilo 1979 metų Irano revoliucija, kai Iranas su JAV susipyko jau iš esmės ir tai turėjo labai didelės įtakos to meto Iranui. Taigi šis konfliktas yra labai senas ir kažko labai gero apie Vakarų valstybes tikrai pasakyti negaliu. Irano žmonės jaučiasi teisūs ir tam tikrai turi rimtą pagrindą.
Amerikiečių paleista raketa nubraukia viso Irako karo pasiekimą.
Mano supratimu, čia padaryta labai didelė klaida. Tai turės pasekmių ir mums, ir visam pasauliui.
Negalima politikoje daryti tokių judesių.
– Ką jie galėtų reikšti?
– Dėl tokių amerikiečių veiksmų labai tikėtina, kad dabar Iranas su Iraku gali apsijungti. Taip sakau ne dėl to, kad rusų propaganda veikia mano protą ar dar kažkas.
Anksčiau tas dvi valstybes skirdavo religiniai dalykai – vieni buvo viešpataujami sunitų, kiti – šiitų ir buvo tam tikra pusiausvyra. O dabar, kadangi sunitus kartu su Sadamu Huseinu amerikiečiai pasistengė nustumti į šoną ir pastatė Irake šiitų grupę, tai nebėra didelio skirtumo. Todėl labai tikėtina, kad bendras šiitiškas religinis pagrindas bei vieninga Irako ir Irano reakcija yra labai pavojinga. Šitos dvi valstybės kartu paėmus yra didelė jėga, o prie jų dar gali prisijungti ir kitos jėgos.
Tai tiesiog yra pažadinimas labai antivakarietiškų jėgų.
– Turbūt naivu būtų tikėtis, kad Amerika tam nusileis. Ir jei tas konfliktas tarp Irano ir JAV tęsiasi jau nuo labai senų laikų ir nepavyksta jo niekaip išspręsti, tai taip išeina, kad tai gali niekada nesibaigti...
– Sunku pasakyti. Aišku, čia yra labai didelis technologinis skirtumas. JAV turi daug karinės galios ir tai yra labai svarbus faktorius.
Žinoma, Iranas neturi tokios galios, bet didelis pavojus yra ilgalaikėje perspektyvoje, kadangi tai suvienija antivakarietiškas jėgas į vieną stiprią platformą. Ir jeigu, tarkim, Arabų šalys daug šaukia, bet mažai ką padaro, tai su Iranu yra truputėlį kitaip. Jis yra visai kitokio tipo valstybė, turinti gilias šaknis, su tam tikrom pertraukom egzistuojanti du tūkstančius metų. Žmonės gyvena savo žemėje, o ne kokioje užgrobtoje, tai nėra dirbtina valstybė kaip, pavyzdžiui, Irakas.
Kas yra dar svarbiau nei Irano ir Amerikos konfliktas – tai, kad jis leidžia toliau stiprėti tokioms valstybėms kaip Rusijai ir Kinijai, nes kai du - pešasi, trečias - laimi. Tai šitas reikalas kelia labai didelį pavojų. Kadangi jos pasinaudos šita proga.
– Iš tiesų, keista, kad šioje situacijoje tyli Rusija, kuri paprastai savo nuomonę linkusi išreikšti. Dėl tokios jos pozicijos širsta ir D. Trumpas. Kaip manote, kodėl šios dvi valstybės imasi tokios taktikos?
– Manau, kad jos dabar analizuoja situaciją ir svarsto, kurią poziciją užimti. Nes jeigu jos imsis perdėm savarankiškos ir priešiškos pozicijos, gali ir pačios nukentėti, nes vienaip ar kitaip vis tiek priklauso nuo naftos. Žodžiu, dabar vyksta tarsi tyrimas.
– Profesoriau, ar tai gali ką nors reikšti (galbūt net nelabai gero) mūsų regionui?
– Tas konfliktas mums yra labai nenaudingas. Situacijos deeskalacija, kurios laikėsi prezidentas Barakas Obama, mums būtų žymiai naudingesnis. Taigi mano žinia yra ne kokia apie šitą reiškinį, nes kartais dėl tokių neatsargumų pasaulyje prarandama pusiausvyra ir ateina didelių karų laikotarpis.
Šįkart gal taip neatsitiks, nes Iranas per silpna valstybė, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai gali atnešti labai neigiamų pasekmių.
Dar viena neigiama aplinkybė – Vakarų pasaulis tokiais veiksmais praranda veidą. Jeigu, profesionalų terminais kalbant, likviduoja kokį Osamą bin Ladeną, tai čia yra kažkoks efektas. Bet kai pasirenkamas generolas...
Jis tiesiogiai Amerikos juk nepuolė. Tai rodo moralinį veido praradimą.
Aš tai vertinu kaip labai neigiamą faktą, kuris destabilizavo situaciją Artimuosiuose Rytuose ir tikrai neprisidės prie Vakarų pasaulio įvaizdžio gerinimo.
– Kalbant apskritai apie Lietuvą, ar šis konfliktas, Jūsų nuomone, mums turės labai daug įtakos?
– Tai yra mūsų sąjungininkai ir, aišku, kad mus tai kažkiek palies.
Įmanomos naujos misijos, naftos kainų augimas, bendrai destabilizacija pasaulyje, nes pasaulis tapo globalus ir tokios situacijos tai tikrai nieko gero nežada.
– Nors JAV buvo įspėjusi Iraną neperžengti „raudonos linijos“, t.y. bent viena amerikiečio mirtis reiškia „raudonos linijos“ peržengimą, tačiau, rodos, buvo vaikštoma peilio ašmenimis, kol galiausiai žuvo amerikietis kontraktininkas, sužeisti keli amerikiečių kariai. Kaip manote, kodėl buvo nepaisoma įspėjimų ir toliau tampomas liūtas už ūsų?
– Aš nemanau, kad ten yra sistema, kuriai vadovaujama iš vieno taško. Ten yra daug įvairių jėgų – ir Jemene, ir Sirijoje, kitur – jis (Q. Soleimani) nebuvo vienareikšmiškai viešpataujantis visur.
Tos jėgos pačios savarankiškai galėjo imtis visokių veiksmų. Ir kadangi tai yra slapti dalykai, tai dažniausiai sunku pasakyti, kur buvo Irano interesai, o kur kažkokių grupių.
Negalime visos kaltės versti tik Iranui. Kad jis prie to prisideda, tai – faktas, bet ar jis tai inicijavo, sunku pasakyti.
Tačiau, tarkim, Irano remiamos grupės labai rimtai kariavo prieš Islamo valstybę ir būtent tas generolas tam vadovavo. Visą laiką kariuomenės kažką veikia ir generolai ne už dyką pinigus gauna – organizuoja tam tikrą veiklą. Bet ta veikla gali garantuoti tam tikrą pusiausvyrą. Tada yra taika ir situacija deeskaluojasi.
O jeigu elgiamasi tokiu būdu (kaip pasielgė amerikiečiai), tada didėja tikimybė didelio, globalesnio regioninio karo.
Prezidento D. Trumpo politika kartais yra padaryti kažkokius ryžtingus veiksmus. Aš bijau, kad tai gali būti susiję su noru pagerinti savo įvaizdį amerikiečių akyse, parodyti kieto vaikino, kas yra Amerikoje populiaru, įvaizdį.
Tai yra tikrai negerai, jei vedinas tokių motyvų jis žaidžia tarptautinio stabilumo sąskaita.
Iš karo istorijos pozicijų žiūrint, kartais nuo tokių tarsi mažų veiksmų prasideda didelės nelaimės.
– Matome, kad Iranas vien grasinimais apie kerštą už savo lyderį neapsiribos. Tačiau stoti kaip lygus su lygiu į mūšio lauką su viena iš galingiausių pasaulio valstybių taip pat nėra pajėgus. Koks, Jūsų nuomone, galėtų būti Irano kerštas JAV, o gal net visam Vakarų pasauliui?
– Aišku, Amerikai jie nieko daug padaryti negali ir nepadarys, bet Izraelis gali labai stipriai nukentėti. Jis yra arti. Ten antiizraelietiškų jėgų yra labai daug, bet joms visą laiką trūko aiškaus ir sėkmingo lyderio. Ir jeigu jie imtųsi šito reikalo, tai Izraelis gali tikrai stipriai nukentėti. Nepaisant geros kariuomenės ir visokių priešraketinių ginklų, ji vis tik yra maža valstybė ir gali tekti už tai sumokėti gana didele kaina.
O kalbant globaliau, kaip ir minėjau, ilgalaikėje perspektyvoje gali susiformuoti rimta antiamerikietiška koalicija, kuri gali apimti ne tik tradicines antiamerikietiškas valstybes tokias kaip Sirija, bet palaipsniui gali padaryti įtakos ir kitų, pavyzdžiui, Arabijos pusiasalyje esančių valstybių elgesiui.
– Prieš porą naktų apšaudytos amerikiečių bazės Irake. Iranas grasina smogti amerikiečiams ne tik Irake, bet ir kituose pasaulio taškuose. Kur tai galėtų būti?
– Ten, kur yra silpnoji grandis. Jie ieškos jų. Bet, kaip jau minėjau, tai nėra centralizuotas reikalas ir gali būti, kad kiekviena grupė savo iniciatyva dar kažką darys.
Tai mes nežinome ir negalime žinoti, ką kiekviena iš jų gali daryti. Sunku prognozuoti tokiu dalykus. Bet, kad tai destabilizuoja padėtį – akivaizdu.
– Kaip manote, kokio laiko perspektyvoje tai galėtų įvykti? Kalbate apie kelerius metus, dešimtmečius..?
– Aš manau, čia greitai viskas matysis.
Labai greitai niekas nieko efektyvaus nepadarys – pašaudys kažkiek, paleis raketų, bus žuvusiųjų, – bet tos priešiškos nuotaikos per ilgą laiką savo vis tiek padaro.
Tačiau tikėkimės, kad abi pusės nenorės toliau to reikalo eskaluoti.
Viskas jau ėjo gera linkme – antibranduolinė programa, tarptautiniai susitarimai ir, aš manau, tai galėjo pereiti į kažkokią normalią būseną, tačiau dabar tai jau nelabai įmanoma. Tuo labiau po didelio konflikto.
Iranas nesuinteresuotas dideliu karu lygiai taip pat kaip ir kitos valstybės, nes jis neturi teritorinių pretenzijų ar kažkokių kitokių motyvų, bet gintis jis vis tiek ginsis.
– Ačiū už pokalbį.
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
