Daugelis Kristiną Palten iš Stokholmo palaikė kuoktelėjusia, kai ji pranešė apie savo misiją – nuskris į Iraną ir viena perbėgs jį skersai – iš viso apie 1840 kilometrų. Abejojo visi ne dėl jos sveikatos – 45 metų moteris įrodė, kad fiziškai yra ištverminga kaip plienas. 

Inžinierė, buvusi „Ericsson“ kompanijos projektų vadovė bėgioti pradėjo nuo 31 metų ir prieš Irano projektą jau buvo įveikusi dvigubai didesnį atstumą – kirtusi aštuonių valstybių teritorijas nuo Turkijos iki Suomijos, vienu, trijų mėnesių bėgimu.

Tačiau Iranas – visai kas kita. Teroristinių išpuolių ir dviprasmiškai vertinamo pabėgėlių antplūdžio kontekste, europietės noras bėgti vienoje iš „juodojo sąrašo“ šalių atrodė analogiškas norui šokti į tigrų narvą.

Kristina laikėsi kitokios nuomonės. Ji girdėjo per žiniasklaidos kanalus sklindančią dozę vakariečių neapykantos šiai šaliai. Tačiau taip pat išgirdo ir Irane apsilankiusiųjų pasakojimus, jog jie ten sutiko draugiškų ir nuostabių žmonių. Moteris pajautė, kad turi kažką daryti, jog negatyvus išankstinis požiūris visuomenėje imtų keistis.

Savo 58 dienų bėgimą švedė pradėjo Irane prie Turkijos pasienio. Kasdien įveikdama po 37 kilometrus ji judėjo link šiaurės rytuose esančios Turkmėnistano sienos. Kraštovaizdis buvo nuostabus: dykumą keitė apsnigti kalnai, Kaspijos jūros pakrantė. Tačiau grožėjimosi kaina – sunkus fizinis darbas ir sūrus prakaitas: kartais svilinantis karštis siekdavo net iki 50 laipsnių pagal Celsijų.

Įprastai Kristina tokiomis sąlygomis bėgtų apsirengusi šortais ir berankoviais marškinėliais, tačiau musulmoniškos šalies moralės normos įpareigojo moterį užsidengti kūną nuo galvos iki kojų. Bet net ir su ilgarankoviais bėgikės treningais Kristina sugebėjo neįtikti vienam Irano pareigūnui. Tačiau tik vienam, ir jai pavyko išsisukti.

Galbūt šio ir daugelio kitų pareigūnų atlaidumą ji pelnė dėl to, jog Irane jau buvo pasklidusi žinia apie savotišką „pasitikėjimo“ distanciją bėgančią švedę. Kristinos nuolat pildomas tinklaraštis buvo išverstas į persų kalbą, o ji pati davė net kelis interviu vietinėms televizijoms. Pakeliui sutikti gyventojai noriai su Kristina bičiuliavosi, ji pasisvečiavo net 34 šeimų namuose.

Po finišo bėgikės stumiamas mėlynasis vežimėlis, kuriame ji gabenosi visą savo 25 kg mantą, pasunkėjo kone dvigubai: vietinių iraniečių įteiktomis knygomis, tradicinio audimo skaromis.

Tačiau iki ašarų Kristiną sugraudino 8 iraniečių moterų dovana: jos švedę pasikvietė į svečius, kad padėkotų už įkvėpimą, kurį pajautė skaitydamos jos tinklaraštį ir įteikė tapytą paveikslą su pavaizduotu kalnu, lotosu ir saule: kalnas- tavo stiprybė, lotosas- grožis, saulė – Dievo malonė, kuri tau tai suteikė, paaiškino iranietės. Iki šiol paveikslas kabo švedės namuose Stokholme.

Šiandien, po dviejų metų nuo Irano projekto, Kristina mano ne tik paneigusi stereotipus apie šios šalies gyventojus, bet ir apskritai išmokusi labiau pasitikėti žmonėmis ir iš anksto jų nebijoti.