Bendrovės nuotr.

Apie Černobylio tragediją priminusiame HBO ir „Sky“ televizijų seriale beveik visi herojai turi realius atitikmenis, atsidūrusius 1986-ųjų įvykių epicentre. Vienas tokių – ir ugniagesys Vasilijus Ignatenko, gesinęs atominę jėgainę naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją, o po kelių savaičių miręs dėl nepakeliamos dozės radioaktyviosios spinduliuotės.

BBC Rusijos naujienų tarnyba susitiko su ugniagesio motina Tatjana Ignatenko ir rašytoja Svetlana Aleksijevič, pavertusią Vasilijaus ir jo žmonos istoriją viena ašinių savo knygos „Černobylio malda“ dalių.

Aktorius mokėsi iš knygos

Britų aktorius Adamas Nagaitis, suvaidinęs Vasilijų, su savo herojumi sake susipažinęs skaitydamas „Černobylio maldą“. Ją skaitė ir T. Ignatenko, pasak kurios, joje viskas aprašyta „taip, kaip ir buvo“. Visų aptarinėjamo serialo ugniagesio motina nematė – už legalią peržiūrą reikia mokėti, o tai per brangu. BBC parodė Tatjanai filmo ištrauką, scenas ir stopkadrus, kur A. Nagaitis vaidina jos sūnų.

„Gal ir panašus. Tik smakras visai ne Vasios, – apžiūri vaizdus Tatjana, „ir ugniagesio rūbuose aš sūno niekada nemačiau“.

Virš sofos centriniame mažo buto kambaryje kabo pieštas jos sūnaus portretas. Žinoma, į serialo herojų jis nepanašus, rašo BBC.

Po tragedijos į namus grįžo ne kartą

T. Ignatenko šį pavasarį sukako 80. Černobylio katastrofos metais ji, tuomet 47-erių, turėjo didelę šeimą: vyrą, keturis vaikus. Jauniausiajai, Natašai, tuomet buvo 14-a.

1980-ųjų pradžioje šeima pasistatė namą Speryžje kaime Gomelsko apskrityje. Po to kai jį, atsidūrusį evakuacinėje zonoje, teko palikti, Tatjana sako nemačiusi nieko gražesnio. Praėjus keliems mėnesiams po išvykimo Ignatenkų šeimos namas kartu su dar keliais aplinkiniais sudegė gaisro metu.

Ji prisimena į evakuacinę zoną grįžusi 1986-ųjų vasarą ir rudenį daug kartų – joje liko kolūkiui priklausę gyvūliai, o tuos, kurie priklausė jiems asmeniškai, gyventojai išsivežė su savimi. Kaimo gyventojai grįždavo tvarkyti kolūkio laukų – bulvienojų, ropių, linų. Visa tai, kaip pasakoja T. Ignatenko, surinkdavo valstybė į tam skirtą fondą. Kur produktai galiausiai atsidurdavo, ji sako nežinanti.

1986 m. Ignatenkų šeima savo santaupomis ne kartą važiavo į Maskvą – iš pradžių ligoninėje lankyti sūnaus, vėliau jį laidoti. Vasilijus, ugniagesiu dirbęs Pripetėje, buvo pirmajame gesinti jėgainės atvykusiame būryje.

Sūnaus karste nematė

Anot Tatjanos Ignatenko, neaišku, kaip jos sūnus elgtųsi dabar, žinodamas tai, ką žinome mes, bet tada jis negalėjo atsisakyti. „Jie buvo jauni, užsidegę – kas, jei ne mes!“ – kalbėjo moteris.

Priešgaisrinę tarnybą Vasilijus Ignatenko atliko prieš septynerius metus iki tragedijos. Jis buvo pakviestas į karo tarnybą ir išvyko tarnauti į Maskvoje esantį priešgaisrinį dalinį.

„Baigęs tarnybą pareiškė, kad nori būti gaisrininku, – prisiminimais apie sūnų dalijosi moteris. – Tėvas jam atkirto, kad keliautų dirbti vairuotoju arba traktoristu į kolūkį. O Vasia tik staiga užsiropštė ant aukštos tvoros ir šaukia: „Žiūrėk, kaip aš moku!“. Anot T. Ignatenko, po to tėvas sūnaus svajonei nebeprieštaravo.

Moteris pasakoja, kad prieš pat katastrofą namo grįžęs Vasilijus sode puolė kalti suoliuką. „Štai, čia liks mano atminimas“, – motinai ištarė vyras. Moteris sako pyktelėjusi: „Ką čia kalbi?“, paklausiau. Prie ko čia atminimas?“ – prisimena ji.

Palaidojusi sūnų T. Igantenko pasiėmė jo sukaltą suoliuką, nors per evakuaciją žmonėms buvo draudžiama imtis kokius nors daiktus. Dabar moteris sėdi ant suolelio prie savo namo gretimame kaime.

Bet šeima sako netikrinusi, ar jis skleidžia radiaciją. „Turėjome dozimetrą, o ir (jaunėlė dukra) Nataša dirbo Nepaprastųjų Situacijų Ministerijoje, bet niekada netikrinome, koks suoliuko skleidžiamos radiacijos lygis“, – prisimena moteris ir paklausta „kodėl“, atsidūsta.

Ji iš to meto prisimena ir daugiau keistų sutapimų. 1986 m. kovo 3 d. Vasilijui sukako 25-eri. Po dviejų dienų, kovo 15 d., gimtadienį vaikinas šventė su šeima. Staiga jis ištarė: „Nugyvenau 25-erius metus, pakaks“.

Gegužės 13 d. V. Ignatenko mirė nuo ūminės radiacinės spinduliuotės ligos. Šeima jauną vyrą palaidojo gegužės 15-tą dieną, praėjus lygiai dviem mėnesiams po jo per gimtadienį ištartų žodžių.

V. Ignatenko žmonai Liudmilai, jo motinai Tatjanai ir kitų per sprogimą žuvusių aukų artimiesiems SSRS specialiosios pajėgos leido dalyvauti tik laidotuvėse.

„Pirmas karstas buvo padengtas cinko danga, antras – medinis. Nežinau, jame buvo Vasia, ar akmenų pridėjo. Aš savo sūnaus karste nemačiau“, – sielojosi T. Ignatenko.

Kartu su moters sūnumi Maskvos Mitino rajono kapinėse buvo palaidoti ir dar 28 žmonės, šeši iš jų – gaisrininkai.

Tik praėjus penkeriems ar šešeriems metams Vasilijaus žmona L. Ignatenko savo anytai išdrįso pasakyti, kad šalia jos sūnaus kojų kartu buvo palaidota ir jos anūkė. Kai prižiūrėjo Vasilijų ligoninėje, moteris laukėsi. Tačiau naujagimė išgyveno vos keturias dienas. Mama davė jai Natašos vardą.

1986 m. vyresnioji Vasilijaus sesuo Liudmila tapo savo brolio nugaros smegenų donore. Operacija buvo sudėtinga, po ketverių metų moteris mirė nuo vėžio.

Po mirties SSRS valdžia V.Ignatenko apdovanojo Raudonosios Vėliavos ordinu. 1996 m. Ukrainos prezidentas paskyrė jam Kryžių už drąsą. 2006 m. vyrui buvo suteiktas Ukrainos didvyrio titulas.

Tačiau Baltarusijos didvyriu V. Ignatenko netapo. Vyriškio mama pasakoja, kad ji jau seniai į Minsko „aukščiausių apdovanojimų skyrių“ pristatė reikiamus dokumentus, tačiau jie kažkur „pasimetė“.

Svetlana Aleksijevič: Buvau sukrėsta

Baltarusijos rašytoja, Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, apdovanota už knygą „Černobylio malda“ ir kitus savo kūrinius, pažįsta Vasilijaus Ignatenko motiną ir kitas gimines, su jais keletą kartų buvo susitikusi.

Rašytoja prisimena, kad apie Ignatenkų šeimą sužinojo iš publikacijos viename sovietų laikraštyje. Joje buvo parašyta, kad viena šeima Černobylio katastrofoje neteko sūnaus, bet iš evakuacijos zonos parsivežė keletą asmeninių daiktų ir stiklainius su agurkais.

„Buvau sukrėsta, kad žmonės taip prisiriša prie kasdienybės. Žinojau, kaip viskas vyko pirmąją evakuacijos dieną: eina močiutė, o ją sustabdo milicininkas. Ir močiutė nesupranta, kodėl jai liepia išmesti agurkus ir kiaušinius – juk jie atrodo taip pat, kaip visada! – BBC pasakoja S. Aleksijevič. – Dėl to ir nutariau jų paieškoti. Nežinojau šios šeimos istorijos, apie ją niekur nerašė. Todėl nuvykau pas Liusią (Liudmilą Ignatenko).“

„Pagal mano knygas buvo pastatyti jau aštuoni filmai, – sako S. Aleksijevič. – Filmai europietiški, ir jų režisieriai neblogi. Bet šis filmas dar kartą sukaustė žmonių dėmesį. Žiūrėjau jį – jame nėra jokių ypatingų ar šokiruojančių atradimų. Bet gerbiu kūrėjų profesionalumą, akcentų tikslumą ir dėmesį žmonių patirtam šokui.“