Lietuviška virtuvė nėra tokia sudėtinga, todėl nereikia būti lietuviu, kad pagamintum kai kuriuos patiekalus, LRT RADIJUI sako Čikagoje gyvenantis verslininkas Andrius Bučas. Anot jo, vieniems amerikiečiams lietuviška virtuvė matyta daugiau, kitiems mažiau, o kartais pasitaiko ir kuriozų.

– Pavarčius jūsų kavinės meniu galima pamatyti daug lietuviškų patiekalų – tai cepelinai, šaltibarščiai, bulvių plokštainis. Tačiau yra ir amerikietiškų.

– Taip, bandome prisitaikyti, tačiau perkamiausias dalykas vis tiek yra lietuviškas produktas. Amerikiečiai irgi priprato prie balandėlių, plokštainių ir pan. Norime juos nuo mėsainių pritraukti prie lietuviško maisto.

– Kas dažniau ateina į restoraną – amerikiečiai ar lietuviai?

– Kai atsidarėme, pirmais metais lankėsi vien lietuviai. Dabar daug amerikiečių, o lietuvių gal tik 40 proc. Klientai įvairūs.

– Skaičiau istoriją, kad čia lankydavosi amerikietis, kuris užsisakydavo tik sumuštinius, o jūs jam atnešėte karbonadą. Kaip baigėsi?

– Taip, pratinom ir pratinom jį. Dabar jis jau visą meniu išragavęs, kiekvieną patiekalą, kelis metus sumuštinių net nevalgo. Buvo dar vienas žmogus, neragavęs nieko kito, tik mėsainius ir sumuštinius, tai irgi pripratinome prie gero maisto.

R. Kupetytės nuotr.

– Ar lietuviška virtuvė amerikiečiams neįprasta?

– Pasitaiko variantų, kai amerikiečiai šaltibarčius pasišildo mikrobangų krosnelėje, nežino, kaip valgyti balandėlius ar cepelinus. Vieniems ta virtuvė daugiau matyta, kitiems mažiau.

– Kas gamina patiekalus?

– Pagrindas – lietuvės moterys. Kelios jų dirba nuo paties atidarymo. Turime ir kelis kitos tautybės virėjus, bet pagrindą sudaro lietuvaitės.

– Ar ne lietuviams paprasta suprasti, kas per dalykas cepelinai ar vėdarai?

– Turime visas receptūras. Nemanau, kad reikia būti lietuviu, kad pagamintum lietuvišką maistą. Nėra tokia sudėtinga virtuvė.

R. Kupetytės nuotr.

– Ką pats labiausiai mėgstate?

– Kaip ir visi, niekaip neatsivalgau cepelinų. Mėgstu ir balandėlius, koldūnus, šaltibarščius.

– Kokia jūsų istorija? Kiek laiko gyvenate Amerikoje?

– Jau 22 metus Amerikoje. Atvažiavau kaip studentas į stovyklą ir taip nutiko, kad visi 22 metai čia.

– Ši „Kunigaikščių užeiga“ nėra vienintelė jūsų turima vieta. Dar yra „Old Vilnius“ krautuvėlė. Kaip čia atrodo lietuviškas verslas?

– Krautuvėlėje prekiaujame suvenyrais, lietuviška spauda, knygomis, įvairiais dalykais iš Lietuvos. Šį verslą pradėjau prieš 16 metų, kai atsisiunčiau pirmą siuntą su 20 lietuviškos muzikos CD.

– Kodėl būtent lietuviškas verslas?

– Kai atvažiavau, čia nebuvo daug lietuvių, visko labai trūko. Bet labai norėjosi lietuviškos muzikos, spaudos. Paprašiau tėvų, kad man to atsiųstų, ir taip prasidėjo. Kai atsiuntė man, prireikė ir kitiems. Padaugėjo lietuvių ir viskas susidėliojo.

– Ar nemažėja lietuviškų dalykų, kai pasaulis tampa vis globalesnis?

– Dėl kai kurių dalykų tai matosi, ypač kalbant apie žurnalus, muziką. Gal lietuviai jau visko matę, turėję, jiems atsibosta. Tai taip, mažėja. Mažėja ir restorano poreikis, nes gal žmonės pradeda išbandyti kitas virtuves. Jie nepamiršta lietuviško maisto, bet jis nebėra toks kasdieninis.

– Lietuvoje gyvenant atrodo, kad Amerikoje viskas lengviau einasi. Ar tikrai?

– Nėra taip, kad skinam dolerius nuo medžių. Tikrai ne. Pradžia labai sunki. Galimybių išsiplėsti dirbant yra, bet šiaip nėra taip, kad labai lengva.

R. Kupetytės nuotr.

Rūta Kupetytė