Scanpix nuotr.

„Kas šią akimirką yra didžiausia misterija Vašingtone? Ogi atsakymas į  klausimą, kodėl tebėra žmonių, kurie vis dar ištikimi Donaldui Trumpui“, – rašo dienraštyje „Boston Globe“ apžvalgininkas Michaelas Cohenas, perskaitęs kito žurnalisto Michaelo Wolffo naują knygą „Ugnis ir įniršis“.

Ją skaito ir aptarinėja visi, kas tik domisi politika, nors, teigia M. Cohenas, „būkime sąžiningi, M. Wolffo knygoje didelių siurprizų nėra.

Taip, M. Wolffas išsamiai aprašo D. Trumpo intelekto ribotumus, jo milžinišką ego, jo vaikišką poreikį būti nuolatos giriamam ir aprobuojamam.

M. Wolffas taip pat rašo apie Baltuosius rūmus, apimtus chaoso, prasto valdymo, darbuotojų klastingumo vienas kito atžvilgiu. Bet ir visa tai jau žinojome.

Vienintelis dalykas, kuris M. Wolffo pasakojime dar gali šokiruoti – išties tai ir šokiravo nuo pat pirmosios D. Trumpo prezidentavimo dienos, – yra šit kas: kodėl tiek daug žmonių nepaliauja dirbę žmogui ir jį gynę, kai tas žmogus, jų manymu, absoliučiai neturi prezidentui būtinų kvalifikacijų ir proto.

Jei D. Trumpo kivirčas su buvusiu savo pirmo rango patarėju Steve`u Bannonu sulaukė daug spaudos dėmesio, gal mažiau žinoma, – o tai įdomiausias M. Wolffo pasakojimo bruožas, – kad beveik visi D. Trumpo štabo nariai apie savo viršininką atsiliepia tik kandžiai.

Taigi buvusiam respublikonų partijos nacionalinio komiteto pirmininkui ir Baltųjų rūmų štabo viršininkui Reince`ui Priebusui bei finansų ministrui Steve`ui Mnuchinui D. Trumpas yra „idiotas“, o nacionalinio saugumo patarėjui H. R. McMasteriui – „beviltiškas idiotas“.

Nacionalinės ekonomikos tarybos direktorius ir D. Trumpo patarėjas ūkio klausimais Gary Cohnas prezidento intelektą palygino su mėšlu (jis naudojo kitą, liaudiškesnį žodį). Ir jau seniau žinojome, kad užsienio reikalų ministras Rexas Tillersonas prezidentą pavadino „silpnapročiu“, ir niekada šio kaltinimo įsakmiai neatsiėmė.

Buvusi D. Trumpo rinkimų kampanijos vadovė, o dabar patarėja Kellyanne Conway paskutinėmis kampanijos dienomis guodėsi tuo, kad D. Trumpas beveik tikrai pralaimės.

Buvęs jo patarėjas Samas Nunbergas pasakojo M. Wolffui apie tai, kaip jis nesėkmingai bandė D. Trumpui aiškinti JAV konstituciją, kol prezidentas jo nesustabdė iš nesupratimo ar nuobodulio išversdamas akis ir pirštu tempdamas lūpą žemyn.

Net ir D. Trumpo šeima jo nepakenčia. Žmona Melania rinkimų vakarą prapliupo ašaromis, nes jis laimėjo. O jo santykiai su dukra Ivanka, kuri netgi išsityčiojo iš savo tėvo keistos ševeliūros, yra, pasak M. Wolffo, pagrįsti „išskaičiavimais“, rašo „Boston Globe“.

„Pačios artimiausios D. Trumpo aplinkos žmonės jį vienu balsu vadina „panašiu į vaiką“, „vaikišku“, bet taip pat ir „silpno proto“ bei „idiotu“. Visi taip pat abejoja jo inteligentiškumu ir tinkamumu eiti atsakingas pareigas.

D. Trumpas savo ruožtu atsilygina jiems tuo pačiu.

Anot M. Wolffo, jis R. Priebusą sumenkino kaip „silpną“ ir „trumpą“, savo žentą Jaredą Kushnerį pavadino „prisiplakėliu“, patarėją Kellyanne Conway – „zyzla“, o jo paties paskirtas buvęs Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Seanas Spiceris prezidentui pasirodė kaip „prastos išvaizdos kvailys“.

Visa tai kelia labai svarbų klausimą: ko šiems žmonėms trūksta?

Kodėl jie tokiam prezidentui dirba?

Galiu įsivaizduoti, – tęsia M. Cohenas, – kad jeigu esi toks baltaodžių nacionalistas kaip Stephenas Milleris, tai triūstis už D. Trumpą yra priemonė siekiant tikslo.

Tačiau kaip paaiškinti vyriausybę, kupiną žmonių, įsitikinusių, jog prezidentas, kuriam jie tarnauja, yra savo postui netinkamas idiotas, bet kiekvieną rytą jie vis tiek keliasi ir eina į darbą ne tik tam, kad jį apgintų, bet ir tam, kad įgyvendintų jo politinę darbotvarkę?

Juk nėra taip, kad tokiems multimijonieriams kaip R. Tillersonas ir S. Mnuchinas reikėtų algos iš darbo. O žiniasklaidoje visados atsiras vietos tokioms kalbančioms galvoms kaip K. Conway“.

„Kai kurie gal bandys pateisinti savo elgesį sakydami, kad jie imasi nuo D. Trumpo apsaugoti šalį. Tačiau tai būtų melas. Jie D. Trumpą įgalina ir leidžia išlikti pareigose, kurioms jis akivaizdžiai netinka.

Štai turime prezidentą, kuris „Twitter“ paskyroje grasina Šiaurės Korėjai branduoliniu išpuoliu, kuris vos vos pakėlė pirštą, kai pusei Puerto Riko nutrūko elektros tiekimas, kuris reguliariai ir stambiu mastu pakerta įstatymų valdžią ir beveik tikrai priešinasi teisingumo vykdymui.

Taigi nuo ko, tiksliai kalbant, tie D. Trumpo gynėjai Ameriką saugo?

Be abejo, dirbti Baltuosiuose rūmuose yra pakylėjančiai smagu ir gali reikšti politinės karjeros viršūnę. Tačiau kurių galų? Juk joks darbas, nesvarbu kokių privilegijų lydimas, negali būti vertas užduoties įgalinti ir normalizuoti prezidentą, su visomis su šiuo postu susijusiomis atsakomybėmis, apie kurį galvoji, kad jis pavojingas ne tik valstybei, bet ir pasauliui.

Šitaip mąstantiems yra daug galimybių. Jie gali atsistatydinti patys. Jie gali kelti balsą ir pasisakyti. Jie gali viceprezidento ir kitų vyriausybės ministrų maldauti, kad pasinaudotų konstitucijos 25-ąja pataisa ir prezidentą atleistų dėl jo netinkamumo eiti pareigų.

Jie gali liautis melavę D. Trumpo naudai ir liautis talkinę jo pastangoms naikinti politines normas ir griauti valstybės demokratines institucijas. Jie gali daryti kažką, bet ką, kad šalį įspėtų.

Bet ne, dauguma vėl atsikels iš ryto ir darys tai, ką darė ištisus metus – jie įgalins prezidentą, kurį laiko idiotu.

Kodėl jie renkasi šitaip elgtis – tai turbūt didžiausias misterija Vašingtone šiandien‘, – rašo dienraštyje „Boston Globe“ jo nuolatinis apžvalgininkas M. Cohenas.

Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“ korespondentas Niujorke Andreas Minkas irgi rašo, kad „naujojoje M. Wolffo knygoje randame tik tai, ką dalis amerikiečių jau visada tarėsi žinantys: kad D. Trumpas yra didelis vaikas, paranojikas ir narcizas, protiškai nepasirengęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento darbui.

Knyga parašyta tiems amerikiečiams, kurie vis dar viliasi, jog košmaras greitai pasibaigs. Bet, ko gero, tai įvyks ne taip jau greitai. Ilgalaikės žalos iš šios knygos JAV prezidentas nepatirs. Jis tvirtai sėdi balne kaip niekada anksčiau“.

Nuo savęs pridursiu, jog ir man neaišku, kaip įminti D. Trumpo žavesio – kai kam – mįslę.

 

M. Drunga

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.