Frauenkirche griuvėsiai (1958). Šaltinis: Deutscher Bundesarchiv

„…Nuo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokšto žvelgiau į tuos liūdnus likučius, išsibarsčiusius puikiai suplanuotame mieste; ir čia bažnyčios tarnas ėmė man girti meną architekto, kuris, numatydamas tokius negeistinus atsitiktinumus, bažnyčią ir jos kupolą pastatė tokius tvirtus, kad atlaikytų patrankų ugnį. Gerasis zakristijonas tuomet parodė man aplink visur riogsančius griuvėsius ir susimąstęs tepasakė: „Neprieteliaus darbas“…“ („ Skerdykla nr.5“, K. Vonegutas)

Pasaulio kultūros perlo, Drezdeno, vadinto Šiaurės Florencija, klestėjimas neatsiejamas nuo Saksonijos kurfiursto Frydricho Augusto, 1697 metais tapusio Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II, valdymo. Būdamas Saksonijos valdovu jis sustiprino Saksonijos pramonę, sutvarkė valstybinį aparatą ir kariuomenę. Tačiau didžiausi jo nuopelnai – Saksonijos kultūrai. Frydrichas Augustas inicijavo dideles statybas, rinko meno kūrinius, kolekcionavo ginklus. Kai kurių istorikų nuomone, jam valdant, Saksonija iš dalies Lenkijos ir Lietuvos pinigais pralenkė net Hohencolernų valdomą Prūsiją ir Brandenburgą.

Kunigaikštystės sostinę Drezdeną ne sykį puolė prūsai, tačiau kaskart miestas sugebėdavo pakilti ir atgimdavo dar didingesnis ir puošnesnis. Apie jį buvo rašomos knygos, lankytojai iš viso pasaulio atvykdavo čia pamatyti meno šedevrų, pasigėrėti barokiniu Cvingerio rūmų ansambliu, apsilankyti garsiojoje Frauenkirchėje. Ir dabar Drezdenas mus keri savo puošnumu, didingais rūmais, bažnyčiomis, tačiau tai jau nebe tas miestas. 1945 metų naktis iš vasario 13 į 14 jį pakeitė visiems laikams. Tą naktį Drezdeno tiesiog nebeliko.


Sugriautasis Drezdenas, 1945-ieji. Vaizdas nuo rotušės bokšto į miesto pietinę pusę. Nuotrauka iš Saksonijos žemės bibliotekos archyvo.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sąjungininkų kariuomenei skverbiantis į Vokietijos teritoriją, miestą užplūdo pabėgėliai iš Rytų Prūsijos, Silezijos ir kitų teritorijų, čia buvo vežami sužeistieji, evakuojami vaikai ir moterys, bėgantys nuo Raudonosios armijos vykdytų masinių moterų prievartavimų, karo belaisviai ir svetimšaliai darbininkai. Kadangi Drezdenas neturėjo karinių įmonių, jo niekas nesaugojo. Nors kiti Vokietijos miestus buvo bombarduojami, visi kažin kodėl galvojo, kad Drezdenas liks nepaliestas. Kai kas netgi manė, kad po karo šį miestą sąjungininkai padarys Vokietijos sostine. 1945 metų naktis iš vasario 13-osios į 14-ąją nepaliko jokių iliuzijų.

Viena garsiausių pokario Vokietijos žurnalisčių Ulrike Meinhof savo esė „Drezdenas“ taip aprašo tą baisią naktį: „Prieš dvidešimt metų, naktį iš 1945 metų vasario 13 į 14, naktį iš antradienio, paskutinės Užgavėnių dienos, į trečiadienį, Pelenų dieną, buvo surengtas pats didžiausias per Antrojo pasaulinio karo istoriją sąjungininkų oro antskrydis Vokietijoje: Drezdeno ataka. Per 14 valandų miestą bombardavo tris kartus. Pirmasis smūgis tęsėsi nuo 22 valandos 13 minučių iki 22 valandos 21 minutės. Nuskridę anglų bombonešiai apačioje paliko ugnies jūrą, kurios atšvaitai nakties danguje buvo matomi už 80 kilometrų. Antrasis smūgis užtruko nuo 1 valandos 30 minučių iki 1 valandos 50 minučių. Drezdeno gaisrą bombonešių pilotai galėjo stebėti iš 300 kilometrų atstumo. Kitą priešpietį, nuo 12 valandos 12 minučių iki 12 valandos 23 minučių, amerikiečių bombonešių armados surengė trečiąjį antskrydį.

Anglas Davidas Irvingas savo knygoje „Drezdeno žūtis“ rašė: „Pirmą kartą karų istorijoje oro antskrydis buvo toks siaubingai niokojantis, kad visiems žuvusiems palaidoti neužteko gyvųjų.“ Anot U. Meinhof, antskrydyje dalyvavusiems kareiviams niekas nepasakė tiesos, juos tikino, kad jie puola svarbų tiekimo centrą, šaudmenų fabrikus, didelę nuodingųjų dujų gamyklą… Kas nežuvo ugnies jūroje gatvėse, tas užduso slėptuvėse… Mieste tuo metu gyveno daugiau kaip 600 000 gyventojų, o su pabėgėliais gyventojų skaičius galėjo viršyti milijoną. Dar ir dabar ginčijamasi, kiek žmonių žuvo Drezdeno liepsnose, nes visų aukų nebuvo įmanoma suskaičiuoti… Įraše ant masinės kapavietės Drezdeno kapinėse klausiama: „Kiek žuvusių? Kas žino skaičių?“

1944 metais, gresiant sovietų okupacijai, nemaža dalis Lietuvos gyventojų, bėgdami nuo „raudonųjų išvaduotojų“, traukėsi į Vokietiją. Rašytojai Birutei Pūkelevičiūtei teko išgyventi Dancigo bombardavimą, kurį ji aprašo romane „Aštuoni lapai“. Žmonės, bėgantys nuo „raudonųjų barbarų“, tapo „moderniųjų barbarų“ taikiniais.

Manoma, kad 1945 metais Vokietijos miestų bombardavimais buvo siekiama palaužti vokiečių moralę ir galutinai juos parklupdyti, galbūt priversti sukilti prieš nacių vyriausybę. Karo baigtis tada jau nekėlė jokių abejonių. Tikėtina, kad čia būta ir keršto. Mat 1940-aisiais vokiečiai keletą mėnesių be gailesčio bombardavo britų miestus, nepaisant Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybių 1939 metais skelbtų pareiškimų, kad prasidėjusiame kare bus bombarduojami tiktai kariniai objektai.


Dievo motinos bažnyčia. Virginijos Rubikaitės nuotrauka.

Didžiosios Britanijos visuomenė jau 1943 metais pradėjo protestuoti prieš civilių gyventojų bombardavimą, tačiau sero Winstono Churchillio vadovaujamai vyriausybei iki karo pabaigos pavyko išlaikyti paslaptyje, kad britų bombonešių antskrydžiai virš taikių Vokietijos miestų buvo sąmoningai suplanuoti. Kodėl taip buvo elgiamasi? Ar tai buvo triumfuojančių nugalėtojų siekis visiškai sugniuždyti tautą, ar pragmatiškas tikslas s u n a u d o t i visas pagamintas bombas – kad produkcija nepražūtų veltui? Anot amerikiečių oro pajėgų vado Fredericko Andersono, bombos yra brangus dalykas, tai nejau numesi jas kažkur lauke ar miške…

Šiandien Drezdenas visiškai atstatytas. Po karo sovietai jo atstatymą naudojo savo propagandai, visas pastangas mesdami rūmų statyboms, nepaisydami, kad gyventojai neturi kur gyventi ir ką valgyti. Dėl smiltainio, naudoto atstatymo darbams, savybės pajuoduoti jau po kelerių metų, šiandien pastatai atrodo taip, kaip ir iki tos lemtingos nakties. Garsioji Frauenkirchė, kurios berželiais apaugusius griuvėsius galima buvo pamatyti miesto centre dar prieš ketvirtį amžiaus, yra visiškai atstatyta. Kalbama, kad jos atstatymui aukojo netgi Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai. Turistui, nieko nežinančiam apie Drezdeno istoriją, miestas tebus vienas iš daugelio gražių Europos miestų. Taip tarsi nesąmoningai buvo siekiama bombardavimą ištrinti iš istorinės atminties.

Drezdenas tebuvo vienas iš daugelio sunaikintų Europos ir Azijos miestų, tačiau ši tragedija dar kartą iškėlė klausimą: kas yra civilizuotas žmogus? Ar civilizuotu žmogumi galima laikyti tą, kurio smalsumas ir kūrybiškumas begalinis, o moralė nė per nago juodymą nepažengia į priekį. Ar civilizuotas yra tas, kuris, sunaikinęs Hirosimą ir parklupdęs Japoniją ant kelių, nori išbandyti dar vieną, kitokios sudėties monstrą, sunaikindamas Nagasakį? Anot garsaus austrų filosofo Gunthero Anderso, mūsų gebėjimas kurti vystosi neįtikėtinai greitai, palyginti su gebėjimu įsivaizduoti kūrybos pasekmes. Atstumas tarp šių dviejų gebėjimų auga kartu su technologijų išsivystymu.

Sako, kad istoriją rašo nugalėtojai. Jų darbai turi būti kilnūs ir didingi. Tik kodėl atidengiant vyriausiojo britų Royal Air Force vado sero Arthuro Harriso, davusio įsakymą pulti Drezdeną, paminklą Londone, pasigirdo švilpimas, nustebinęs Karalienę Motiną, dalyvavusią ceremonijoje?

Vokietijai buvo atlyginta keleriopai. Minėdami Dachau ar Aušvicą nepamirškime ir Drezdeno. Blogis giliai glūdi žmoguje, jam nėra valstybių sienų. Todėl prasmingas yra pasakymas „budėkime“.

***

…Visi privalo žūti, niekad nieko nebeištarti, niekad nieko nebenorėti. Po žudynių turi stoti visiška ramybė, iš tikrųjų taip ir būna, ir tik paukščiai trikdo tylą. O ką gi sako paukščiai? Tą, ką ir tegalima pasakyti apie žudynes, pavyzdžiui: „Tivit tivit?“

Knygoje „Skerdykla nr.5“ taip rašė Kurtas Vonegutas, JAV karo belaisvis Drezdene, kuriam savo akimis teko matyti, kaip buvo sunaikintas šis didingas miestas.

Rasa Baškienė

Šis tekstas publikuojamas iš Bernardinai.lt archyvo.