1978 m. lapkričio 18 d. Pietų Amerikos Gajanos džiunglėse įkurtoje Jimo Joneso uždaroje bendruomenėje sau gyvybę atėmė daugiau kaip devyni šimtai žmonių, keli šimtai iš jų – vaikai. Lyderis J. Jonesas nusišovė tą pačią dieną. Internete lengvai prieinamoje „Mirties juostoje“ (angl. Death Tape) aukoms Jonesas sako paskutinius žodžius: „Mes nenusižudėme. Mes atlikome revoliucinį veiksmą, protestuodami prieš nežmoniškas pasaulio sąlygas“. Ankstesnėje įrašo dalyje Jonesas teigė, kad labai myli Džonstauno (įkūrėjo vardu pavadinta bendruomenė, angl. Jonestown) narius ir įtikinėjo, jog mirtis – tik miegas. Žmonės į jį reagavo plojimais, dalis kreipėsi į jį kaip į tėtį (angl. dad). Šiandien minimas šios tragedijos keturiasdešimtmetis.

Džonstaunas – destruktyvaus judėjimo simbolis

JAV šis įvykis lyginamas su Rugsėjo 11-osios atakomis, nors abiejų tragedijų kontekstas ir aplinkybės visiškai skirtingos. 1978-ųjų įvykiai tapo riboženkliu: naujųjų religinių judėjimų įvaizdis bei jų tyrimai dalinami į prieš ir po Džonstauno. Po Džonstauno augo visuomenės nepasitikėjimas naujomis ar įtartinomis dvasingumo formomis bei formavosi antikultiniai judėjimai: raginamas aukų tėvų, Tedas Patrickas įkūrė Cult Awareness Network (liet. Informacijos apie kultus tinklas), kuris užsiima deprogramavimu (metodika, kurios pagalba siekiama pakeisti destruktyvaus judėjimo paveikto žmogaus mąstymą). Džonstaunas tapo blogio simboliu ir metafora kitiems destruktyviems ar potencialiai destruktyviems judėjimams.

Šį lapkritį ekranuose pasirodo Leonardo Dicaprio prodiusuojama keturių dalių dokumentika – „Džonstaunas: teroras džiunglėse“ (angl. Jonestwon: Terror in the Jungle). Dokumentikoje nagrinėjama Joneso biografija, bendruomenės įsikūrimas ir formavimasis Gajanos džiunglėse, žmogaus teisių pažeidimus tikrinusio JAV kongresmeno apsilankymas bei galiausiai priverstinis žmonių nunuodijimas. Džonstauno tragedija vertinama kontraversiškai. Daliai nepriimtinas masinės savižudybės terminas, teigiama, kad tai buvo J. Joneso žmogžudystė. Ginčijamasi ir dėl nuotraukų viešinimo, baiminamasi, kad nuotraukose užfiksuotų šimtų žuvusiųjų viešinimas gali deindividualizuoti Džonstauno aukas. Lietuvoje ši tema menkai pažįstama, negausioje akademinėje bendruomenėje nagrinėjama smurto religijoje kontekste. Visgi Džonstauno projektas buvo ne tik religinis reiškinys.

Destrkutyvių judėjimų kontekstas

Kultai (nebūtinai religiniai) formuojasi aplink centrą – kulto lyderį. Retais atvejais kultinė bendruomenė turi daugiau nei vieną centrinę asmenybę. Lyderiai savo asmenybės ydas ir dažnai keistas idėjas diegia bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, tiek iki šių dienų aktyviai veikiančios „Scientologijos bažnyčios“ įkūrėjas L. Ronas Hubbardas, tiek jau išnykusios ufologinės „Dangaus vartų“ (angl. Heavens Gate) bendruomenės lyderis Maršalas Applevaitas daugelį savo traumuojančių patirčių ir asmenybės kompleksų perteikė vadovaujamų bendruomenių nariams. Neatmetama, kad M. Applevaitas dėl psichologinio savo kūno nepriėmimo turėjo suicidiškų minčių, kurias perdavė ir kitiems. Tyrinėtojai įvardija šias kulto lyderiams bendras savybes: narciziškumas, charizmatiškumas, originalumas, nenuspėjamumas.

Stabtelėkime prie originalumo. Žymus BBC žurnalistas Louisas Theurouxas, sukūręs dokumentinį filmą „My Scientology Movie“ (liet. Mano scientologijos filmas) apie Scientologijos organizaciją teigė, kad L. Rono Hubbardo idėjos nebuvo naujos. Iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamos, patrauklios ir laiko dvasią atitinkančios idėjos išėmus autoritarinį, opresyvųjį organizacijos veikimo dėmenį tampa neveiksmingos. Kitaip tariant, kultų lyderiai nebūtinai pasižymi originaliomis idėjomis, veikiau išsiskiria paveikiais metodais joms realizuoti. Minėtomis savybėmis ir dar daugeliu kitų pasižymėjo ir J. Jonesas. Šie asmenybės bruožai socialiai pažeidžiamus žmones padėjo įtikinti socialistiniu rojumi žemėje ir galiausiai, kad mirtis – tik miegas.

J. Joneso biografija ir asmenybė paradoksali: komunistas ir pastorius, socialinio teisingumo ir rasinės lygybės vėliavnešys, atsakingas už šimtų aukų mirtį. Būsimasis Džonstauno lyderis nuo pat vaikystės išsiskyrė iš bedraamžių: pedantiškas, atsainiai žiūrintis į sporto žaidimus, iškalbus, gabus mokslams ir gebantis lyderiauti. Pats vengdamas išsitepti, Jimas bendraamžius įtikindavo atlikti įvairius tvarkymosi darbus, juos įtraukdamas į „žaidimą“. Narcicistinis susirūpinimas savo išvaizda, švara ir pasididžiavimas juodais, vešliais plaukais Jonesą lydėjo visą gyvenimą. Nenuostabu, jog vienos iš Joneso biografijų pavadinimas – Varnas (Jonesas save vadindavo juodų plaukų varnu).

Jonesas domėjosi itin skirtingomis pasaulėžiūromis: Hitleriu, Marxu, Gandhi, Jėzumi ir kitais. Nors Joneso veikla prasidėjo nuo pamokslų skirtingų konfesijų krikščionių bažnyčiose ir kontraversiškai vertinamų gydymų malda, septintajame dešimtmetyje pastebima Joneso orientacija į socializmą. Jo kalbose buvo girdime šūkiai „socializmas yra dievas“ arba „ateinu kaip juodaplaukis varnas, ateinu kaip dievas socialistas“. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje Jonesas kritikavo bei tyčiojosi iš Biblijos ir krikščionybės. Jo biografas Timas Rettermanas taikliai pažymėjo, kad Džonstauno projekas neteisingai traktuojamas kaip religinis judėjimas. Joneso veikla San Franciske pasižymėjo religingumu, tačiau iš esmės Džonstaunas buvo utopinėmis idėjomis paremtas socialistinis sumanymas. Utopinio projekto centrinė asmenybė turėjo intensyvią dvasinę biografiją, tačiau religija neapsiribojo.

Kas nutiko Džonstaune?

1974 m. bendruomenė iš San Francisko persikėlė į Gajanos džiungles (Pietų Amerikoje, netoli Venesuelos), kuriose tikėtasi sukurti socialistinį rojų bei (iš)vengti išorinio pasaulio dėmesio. Pats kulto lyderis buvo patyres patyčias, neteisybės jausmo, todėl solidarizavosi su pažeidžiamomis socialinėmis grupėms: jo įkurtos „Liaudies šventyklos“ didžioji dalis buvo juodaodžiai, pats Jonesas įsivaikino juodaodį berniuką, kurį pavadino Jimu Jonesu Jaunesniuoju.

Visgi išorinio pasaulio Jonesas neišvengė. 1978 m. lapkričio 18 d. JAV kongresmenas Leo Rajanas atvyksta domėtis situacija dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų Džonstaune. Kongresmenui slaptai perduodamas bendruomėnės nario laiškas, kuriame prašoma pagalbos išvykti. L. Rajanas paprašo Jonesą pakomentuoti, kodėl slapta perduodami pagalbos laiškučiai, ir šis atsako: „Žmonės drauge žaidžia žaidimus, jie nuolat meluoja. Ką aš galiu dėl to padaryti?“ Galbūt šio lapelio perdavimas buvo lūžinis Džonstauno įvykių momentas. Kongresmenas Leo Rajanas Džonstaune sužeidžiamas peiliu ir galiausiai, nespėjus išvykti į JAV, nušaunamas oro uoste. Džonstaunas apsupamas ginkluotų Joneso darbuotojų, bendruomenė surenkama. Nors tą pačią dieną Jonesas žmonėms teigė, kad norintys gali išvykti, tačiau veikiausiai tarp eilučių sakė, kad šitokiu veiksmu jį išduoda. Jonesas pradeda kalbą, kuri baigsis didžiosios dalies bendruomenės nusinuodijimu.

Jimas Jonesas Jaunesnysis, įvaikintas J. Joneso sūnus, per Džonstauno tragedijos trisdešimtmečio minėjimą žiniasklaidos atstovams kalbėjo apie 1978 m. lapkričio įvykius. Tuo metu jis buvo išvykęs, tačiau negalėjo pasakyti, kaip būtų pasielgęs, jei būtų likęs džiuglėse. Dr. Jynona Norwood, kuri tragedijoje prarado 27 artimuosius, per minėjimą kalbėjo: „Praėjo trisdešimt metų, kai bandoma pasakyti, kad ne mirti žmonės ten keliavo, kad Jimas Jonesas buvo blogas, išprotėjęs individas, kuris paveikė gerus, sunkiai dirbančius žmones. Tu nuo to nepasveiksti, tau gali tik pagerėti.“ Norwood pasidžiaugė, jog atmino vieta įprasmintas nekaltų Džonstauno aukų likimas.

Šiandien Džonstauno tragedijos keturiasdešimtmetis, tačiau mūsų minėjimas yra kitoks. Mes vargiai galime tai prisiminti, Džonstauno tragedijos įvykiai nutiko toli nuo Lietuvos.Visgi šiandien galime pasistengti suprasti, ką reiškia netekti artimojo. Žmonės gali atsiduoti kulto lyderio valdžiai vedami gerų intencijų ir sulaukti tragiškų rezultatų. Jeigu bent iš dalies suprastume Džonstauną, galėtume naujomis akimis pamatyti tuos, kurie nukentėjo nuo destruktyvių judėjimų. Matyti žmones kaip žmones, o ne nuasmenintas „praplautų smegenų“ iškamšas.

Emilis Jakštys