Dėl šiltėjančio klimato intensyviai žemdirbystei palanki geografinė zona planetos Šiaurės pusrutulyje gali pasislinkti 200–300 kilometrų į šiaurę ir užimti dabartines amžinojo įšalo valdas.

Nyksta ledo karalystė

Tūkstantmetė šalčio karalystė Žemėje mūsų dienomis silpsta ir traukiasi: neatlaikiusi kelis pastaruosius dešimtmečius kylančios vidutinės oro temperatūros ir staigių karščio bangų atakų, akyse nyksta maždaug ketvirtadalį planetos sausumos paviršiaus apimanti amžinojo įšalo juosta. Pasak mokslininkų, tai viršutinioji Žemės plutos dalis, kurios temperatūra visą laiką būna žemiau nulio laipsnių ir bent dalis joje esančio sušalusio gruntinio vandens niekad neatitirpsta. Bendras amžinojo įšalo juostos plotas mūsų planetoje siekia maždaug 35 mln. kvadratinių kilometrų, iš jų 10,7 – Rusijoje ir apie 7,2 mln. – Šiaurės Amerikoje.

JAV internetinio leidinio „Eurasianet“ teigimu, su šiltėjančiu klimatu susijusi amžinojo įšalo nykimo problema ypač aktuali Rusijai, nes, įvairiais vertinimais, nuo 55 iki 65 proc. visos šios šalies teritorijos yra amžinojo įšalo zonoje. Tai Vakarų bei Rytų Sibiras ir Užbaikalė. Amžinojo įšalo tirpimas – įvairiapusė klimato pokyčių grėsmė. Vienas jos aspektas itin akivaizdus: pasak ekspertų, tirpstant amžinajam įšalui, kada nors Sibiro gyvenvietėse ir miestuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip Jakutskas, sugrius kone visi pastatai. Jie buvo suprojektuoti ir pastatyti atsižvelgiant į dešimtmečius ir šimtmečius šiaurinėse Rusijos platumose vyravusio klimato sąlygas. Kiti padariniai ne tokie matomi, bet, ko gero, gerokai blogesni: dar labiau klimato šiltėjimą skatinantis metano dujų išmetimas į atmosferą ir seniai pamirštų patogeninių mikrobų ir virusų, kuriuos šimtmečius buvo įkalinęs amžinasis įšalas, išlaisvinimas.

Labiausiai mokslininkai nerimauja dėl to, kad amžinajame įšale metano ir anglies dvideginio pavidalu yra sukaustytas milžiniškas anglies kiekis. Jei klimatui šylant šios „šiltnamio dujos“ pateks į atmosferą, gali įsisukti pragaištinga klimato šiltėjimo spiralė: didesnis šių dujų kiekis dar labiau šildys atmosferą, kartu spartindamas amžinojo įšalo tirpimą. Toks užburtas ratas nieko gero žmonijai nežada.

Šylanti tundra jau dabar didelio pavojaus zonomis pavertė per dešimtmečius joje įrengtus nuo juodligės kritusių elnių kapinynus.

Tikrovė lenkia prognozes

Rusijos mokslų akademijos Šiaurės rytų mokslinės stebėjimų stoties vadovo Sergejaus Zimovo teigimu, amžinajame įšale esančios anglies kiekis siekia 1,67 mlrd. tonų, o tai daugiau nei 8 kartus viršija atmosferoje esantį jos kiekį (apie 200 mlrd. tonų) ir 208 kartų daugiau, nei per vienerius metus visos pasaulio pramonės į atmosferą išmetamas anglies kiekis (8 mlrd. tonų). Amžinojo įšalo būklė mūsų planetoje stebima vykdant tarptautinę CALM programą, skirtą sezoninio įšalo atitirpimo gyliui fiksuoti. Rusijos teritorijoje tokie matavimai vykdomi nuo 2004 metų, stebimos 49 vietos arktinėje šalies dalyje, Sibire ir Užbaikalėje. Remiantis naujausiais tyrimų duomenimis, per pastaruosius 10 metų minimali metinė amžinojo įšalo paviršiaus temperatūra išaugo nuo 0,4 iki 0,8 laipsnio pagal Celsijų. Praktiškai visose CALM programos matavimo vietose Rusijoje užfiksuotas polaidinio sluoksnio didėjimas. Pasak „Eurasianet“, tirpstant įšalui į gruntą patenka deguonies, keičiasi jo drėgnumas, pradeda pūti organinės medžiagos. Dėl to į atmosferą išskiriamos „šiltnamio dujos“. Oro temperatūrai didėjant ir deguoniui pasiekiant vis gilesnius įšalusio grunto sluoksnius, anglies dvideginio ir metano išskyrimo į atmosferą apimtys didėja.

Jungtinių Valstijų nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės administracija (NASA), remdamasi  amžinojo įšalo stebėjimų rezultatais, sukūrė kompiuterinį klimato modelį, pagal kurį įšalas Aliaskoje ir Sibire iki 2300 metų visiškai ištirps. Dėl to į atmosferą bus išmestas milžiniškas „šiltnamio dujų“ kiekis. Tačiau, pasirodo, tai pernelyg optimistinė prognozė: naujausi tyrimų duomenys verčia manyti, kad turėtume kalbėti ne apie šimtmečius, o apie dešimtmečius, nes amžinojo įšalo tirpimo tempas pastaruoju metu labai išaugo. Jau dabar iš dalies jaučiamos tokio proceso pasekmės. Antai 2018 m. rusų mokslininkai viename šalčiausių Žemės kampelių, šiaurės rytiniame Jakutijos pakraštyje esančiame Čerskio miestelyje, pirmą kartą per visą stebėjimų istoriją amžinojo įšalo plotuose aptiko ištirpusį purvo sluoksnį. Panašus vaizdas buvo užfiksuotas ir Kanados bei Aliaskos šiaurinėje dalyje.

Galimybės ir grėsmės

Šiemet žurnale „Nature“ mokslininkai pranešė apie kitus panašių stebėjimų rezultatus. Pasirodo, anksčiau per metus dėl didėjančios temperatūros ištirpdavo kelių centimetrų storio amžinojo įšalo sluoksnis, o dabar buvo užfiksuota, kaip kelių metrų storio gruntas destabilizavosi vos per kelias dienas kelias savaites tvyrant 30 laipsnių karščiui. Tokios permainos kelia labai didelį nerimą. Remiantis JAV nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos duomenimis, vien tik per pastaruosius 30 metų metano koncentracija ore virš Arkties regiono išaugo maždaug 10 proc. Kol kas amžinojo įšalo tirpimo greitis dar nepasiekė savo viršūnės, ir iki visiško jo išnykimo dar yra laiko.

Kita vertus, amžinojo įšalo tirpimo procesas kelia ne tik didesnių „šiltnamio dujų“ emisijų ir iš ledo nelaisvės išsilaisvinusių pavojingų bakterijų bei virusų sugrįžimo į biologinę apyvartą grėsmes, bet ir atveria naujų galimybių. Dėl klimato šiltėjimo ir sezoninio grunto atšilimo šiauriniuose regionuose keičiasi ūkinė žmogaus veikla: pavyzdžiui, oro temperatūros klimatinei normai padidėjus 1–2 laipsniais pagal Celsijų, derlingos pietinės Rusijos žemės Stavropolio ir Krasnodaro srityse susidurs su dideliu vandens trūkumu. Pasikeitus klimato sąlygoms, intensyvios žemdirbystės zona iš ten neišvengiamai turės migruoti į šiaurę, maždaug į Voronežo geografinę platumą – apie 400 kilometrų į pietus nuo Maskvos. Ekspertai prognozuoja, kad tokiu atveju ir Pamaskvės regione atsirastų vešlių ganyklų, tinkamų intensyvios gyvulininkystės ūkiams.

Tą patį esą galima pasakyti ir apie Vakarų Sibirą: tinkamiausi žemdirbystei rajonai „pasislinktų“ 200–300 kilometrų į šiaurę. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad bekraštės tundros plotuose siūbuojantys kviečiai ar iki pat horizonto nusidriekusios kopūstų, morkų, burokų, kitų daržovių vagos būtų tikras išganymas, tačiau, matyt, optimistinės ateities vizijos nelabai atspindės tikrovę. Žemdirbystė buvusiuose amžinojo įšalo plotuose susidurs su mikrobiologinės aplinkos taršos iššūkiu: biologai perspėja, kad dėl sušilusio klimato iš grunto į aplinką pateks įvairių patogenų, pavojingų ligų sukėlėjų. Šylanti tundra jau dabar didelio pavojaus zonomis pavertė per dešimtmečius joje įrengtus nuo juodligės kritusių elnių kapinynus. Toli gražu ne visų jų vietos žinomos, gali būti, kad prie jų atsitiktinai gali atklysti besiganantys elniai ir užsikrėsti. Epidemiologai baiminasi naujų šios mirtinos ligos protrūkių. Be to, amžinajame įšale tūkstančius metų buvo įkalinti galbūt ir kiti, mokslui menkai žinomi ar išvis nežinomi patogeniški virusai ir bakterijos. Kartu su paviršiniu vandeniu tokie patogenai gali užteršti ir žemės ūkio produkciją, apsisaugoti nuo tokios taršos gali būti labai brangu, o gal ir apskritai neįmanoma. Taigi, kol kas skaičiuoti galimą naudą iš dirbamais laukais virsiančios ledinės tundros dar per anksti. Kaip šylantis klimatas pakeis gamtą ir žmonių gyvenimą rūsčiose Sibiro ir Aliaskos dykvietėse, kur iki šiol plytėjo šalčio karalystė, dar niekas nežino.