INF sutarties žlugimas atveria kelią naujoms Rusijos ir JAV ginklavimosi varžyboms.

Praėjusią savaitę nustojo galiojusi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartis – vienas iš kertinių Europos saugumo architektūros stulpų. Sutartį sulaužiusi Rusija visą kaltę dėl to suvertė Jungtinėms Valstijoms. Nieko naujo. Nieko gero.

Branduoliniai pistoletai

Praėjusį penktadienį neteko galios Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis, ribojanti vidutinio nuotolio antžeminių balistinių ir sparnuotųjų raketų, kurių skrydžio nuotolis siekia nuo 500 iki 5 500 kilometrų, kūrimą, gamybą ir dislokavimą. Šią sutartį, įsigaliojusią 1988 m. birželio 1 d., 1987 m. gruodžio 8 d. Vašingtone pasirašė Jungtinių Valstijų prezidentas Ronaldas Reaganas ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Vykdydamos ją Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga iki 1991 m. birželio 1 d. likvidavo visas NATO šalių Europoje ir Varšuvos sutarties bloko valstybių teritorijoje dislokuotas savo vidutinio nuotolio antžemines raketas, galinčias gabenti branduolinius užtaisus, ir jų paleidimo įrenginius. Pirmą kartą istorijoje dvi didžiausios branduolinės valstybės susitarė sunaikinti atskirą branduolinių ginklų rūšį ir įsipareigojo užtikrinti skaidrų sutarties laikymąsi įsileisdamos abipuses ekspertų inspekcijas.

INF sutarties pasirašymas reiškė, kad Šaltojo karo pabaigoje Vašingtonas ir Kremlius atitraukė vienas kitam į kaktą įremtus atominius pistoletus (branduolinių balistinių ir sparnuotųjų raketų, nutaikytų į strateginės svarbos taikinius NATO ir Varšuvos bloko šalyse, skrydžio laikas siekė nuo 5 iki 12 minučių) ir vienu mostu išmetė juos pro langą. Taip buvo smarkiai sumažinta atsitiktinės, dėl stebėjimo sistemų sutrikimo ar kitokios techninės klaidos galėjusios kilti atsakomosios branduolinės atakos tikimybė. Europa tapo saugesnė, o kartu su ja – ir visas pasaulis. Padidėjo pasitikėjimas tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, ir tai labai prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos. Tad kodėl po 28 metų šios sutarties vis dėlto buvo atsisakyta? Kokios priežastys tai lėmė?

Atsakymas į šį klausimą turbūt galėtų būti dvejopas. INF sutartis žlugo dėl to, kad ją sulaužė (ir iki šiol to nepripažįsta) Rusija. V.Putino valdymo laikotarpiu tokia Maskvos taktika – neigti viską, kas jai nenaudinga, nors tai ir visiems akivaizdu, – jau nieko nebestebina. Daugybė pavyzdžių, pradedant keleivinio lėktuvo virš Ukrainos numušimu 2014 m. vasarą ar Rusijos kariuomenės karinėmis operacijomis Kryme ir Rytų Ukrainoje, baigiant buvusio rusų karinės žvalgybos karininko Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimu Didžiojoje Britanijoje nervus paralyžiuojančia kovine medžiaga, uždrausta tarptautinėmis konvencijomis, rodo, jog tokios taktikos Kremlius neketina atsisakyti. INF sutarties kontekste tai reiškia, kad Rusijos valdžia ignoravo visus JAV pateiktus kaltinimus pažeidinėjant šį susitarimą. Pirmasis iš jų oficialiai buvo pateiktas dar 2014 m. Vašingtonas juos Maskvai pakartojo ir 2015, ir 2016, ir 2017, ir 2018 metais.

Antžeminė branduolinių rusiškų sparnuotųjų raketų „Kalibr-M“ versija leistų iš Kaliningrado srities pasiekti taikinius kone visoje Europoje.

Antžeminė branduolinių rusiškų sparnuotųjų raketų „Kalibr-M“ versija leistų iš Kaliningrado srities pasiekti taikinius kone visoje Europoje.

Trūko kantrybė

Nuo 2000-ųjų pradžios JAV žvalgyba pradėjo fiksuoti Rusijoje vykdomus bandymus, kuriuose buvo naudojamos INF sutarties uždraustų raketų modifikacijos. Tai, kad Rusija kuria vidutinio nuotolio sparnuotąsias raketas, NATO šalių žvalgybai buvo žinoma jau keliolika metų. Nebuvo paslaptis ir atsainus Kremliaus požiūris į tarptautines sutartis. Pasak JAV spaudos, per keliolika praėjusių metų Amerikos valdžios atstovai bent 30 kartų diplomatiniais kanalais reiškė pretenzijas rusams dėl INF sutarties pažeidimų. JAV žvalgyba ir Pentagonas fiksuodavo Rusijos raketiniuose poligonuose vykdytus sparnuotųjų raketų bandymus, žinojo jų telemetrinius duomenis, kurie neleido abejoti, kad naujų raketų techniniai parametrai prieštarauja Rusijos tarptautiniams įsipareigojimams. Tačiau prezidento Baracko Obamos administracija nedrįso imtis jokių atsakomųjų veiksmų ir patylomis taikstėsi su įžūlėjančiu Kremliaus elgesiu.

Kai yla dėl INF sutarties sulaužymo pagaliau išlindo iš maišo, Maskva kaip įprastai ėmėsi viską neigti, reikalauti „patikimų įrodymų“ ir savo ruožtu apkaltino JAV nesilaikant sutarties reikalavimų – juos neva pažeidžia Rumunijoje dislokuotos „Aegis Ashore“ priešraketinės gynybos sistemos antiraketos. Jos, beje, net neturi kovinių užtaisų – nei branduolinių, nei konvencinių, nes branduolines raketas naikina vien tik savo kinetine energija. Vis dėlto kai Rusijoje, pasak JAV žvalgybos, pernai buvo dislokuotas jau ketvirtas INF sutartį pažeidžiančių vidutinio nuotolio sparnuotųjų raketų 9M729 divizionas, Vašingtono kantrybė trūko. Prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė nematantis prasmės laikytis INF sutarties, jeigu jos seniai nesilaiko pati Rusija.

Tačiau net ir žinant formalią INF sutarties žlugimo priežastį lieka neatsakytas klausimas, kodėl Rusija nusprendė jos nesilaikyti? Negi vien dėl politinio chuliganizmo, noro pagąsdinti Europą naujomis į ją nutaikytomis vidutinio nuotolio branduolinėmis raketomis ir galimu JAV atsaku žemyne dislokuojant savąsias? Kitaip tariant, gal Kremliui norisi grįžti į 1979 m. situaciją, kai Vakarų Vokietijos prašymu JAV keliose NATO šalyse dislokavo balistines raketas „Pershing-2“ ir sparnuotąsias raketas „BGM-109G“ kaip atsaką į Sovietų Sąjungos vidutinio nuotolio branduolines raketas SS-20, nutaikytas į Vakarų Europą?

Mirtinas draugas

Matyt, tikroji priežastis, paskatinusi Maskvą slapta laužyti INF sutartį, pradėti naujų vidutinio nuotolio raketų gamybą ir visą laiką įžūliai meluoti, buvo tikrai ne Jungtinių Valstijų antiraketos Rumunijoje ar bejėgiškumo jausmas žvelgiant į NATO karinį potencialą Europoje. Jis po Šaltojo karo ir kelių leftistinio europietiško pacifizmo dešimtmečių yra gerokai sumenkęs. Ne Amerikos ar NATO bijosi Kremlius, jo baimės vardas – kitas: Kinija.

Kinijos, skirtingai nei JAV, nesaisto jokios tarptautinės sutartys dėl vidutinio nuotolio branduolinių pajėgumų. Ji gali kurti, gaminti ir dislokuoti kokias tik nori balistines bei sparnuotąsias raketas, galinčias gabenti branduolinius užtaisus. Niekas nedraudžia Kinijos kariuomenei jų turėti tiek, kiek siekia šalies karinė vadovybė, norėdama užtikrinti branduolinį atgrasymą ir įgyvendinti strateginius nacionalinio saugumo tikslus. O kol JAV ir Sovietų Sąjunga (po jos žlugimo – Rusija) Europoje neturėjo jokių vidutinio nuotolio raketų, Pekinas nesėdėjo rankų sudėjęs: kaupė savąjį šios klasės branduolinių ginklų arsenalą. Ir labai sėkmingai: JAV ekspertų vertinimais, Kinija turi daugiau nei 2 000 balistinių ir sparnuotųjų raketų, ir 95 proc. jų pagal INF sutarties sąlygas turėtų būti uždraustos. Tačiau Kinijos nesaisto jokie tarptautiniai įsipareigojimai. Tereikia susirasti žemėlapyje šią šalį, paimti skriestuvą ir pamatuoti. Net ir iki 5 500 kilometrų skrydžio nuotolio branduolinės kiniškos raketos, dislokuotos poziciniuose rajonuose šalies vakaruose, mažai apgyvendintame dykumų rajone, galėtų kontroliuoti visus strateginės svarbos Rusijos karinius išteklius, nuo Uralo ir centrinės šalies dalies, iki Murmansko šiaurėje, Kaliningrado vakaruose, Sibiro ir Tolimųjų Rytų rytuose.

Tai, kad Rusijos propaganda visa gerkle plyšauja dėl kokio nors NATO bataliono ar net kuopos perkėlimo kiek arčiau vakarinių jos sienų, bet mirtinai tyli dėl didėjančio Kinijos karinio potencialo pietiniame savo pasienyje, aiškiai išduoda tikrąją Kremliaus baimę. Galima daug kalbėti apie Kinijos ir Rusijos draugystę, strateginę partnerystę, stiprėjančius ekonominius ryšius, bendras karines pratybas, bet kuo toliau, tuo labiau matyti, kad Rusija iš esmės virto ekonominiu Kinijos priedėliu, tiekiančiu jai reikiamas žaliavas – naftą, dujas, medieną, metalus. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose gyvena mažiau nei 6 milijonai žmonių, su Rusija besiribojančiose Kinijos provincijose – daugiau nei 100 milijonų. Ekonominė Kinijos galia žymiai lenkia Rusiją, atotrūkis mokslo ir technologijų srityje vis didėja. Jei Rusijos ir Kinijos draugystę liudija bendros karinės pratybos, kodėl Rusijos kariuomenė pernai pasienyje su Kinija dislokavo jau ketvirtą raketinę brigadą, apginkluotą INF sutarties uždraustomis „Iskander-M“ balistinėmis raketomis, galinčiomis gabenti branduolinius užtaisus? Tokių brigadų skaičius Kinijos pasienyje dvigubai viršija jų skaičių bet kurioje kitoje Rusijos karinėje apygardoje, net ir Vakarų, šalia „baisiojo“ NATO. Klausimas, ar kaimyną, kuriam meiliai šypsaisi, bet nuolat laikai šautuvo taikiklyje, galima vadinti draugu, tarsi ir nereikalauja atsakymo…