LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Be atstovų į savivaldybių tarybas ir Europos Parlamentą, lietuviai šįmet išsirinko ir prezidentą. Rinkiminių diskusijų tarp piliečių būta įvairių: vieni reiškė nuomonę santūriai, kiti gi audringai bandė savo simpatijas primesti ir kitiems. Rinkimams pasibaigus vieni jų nusivylė, o kiti džiūgavo, kad vietą valdžioje užsitikrino palaikytas kandidatas. Trumpam Lietuvoje apsistojusi baltarusių pora Marija ir Jegoras to paties apie savo tautiečių rinkiminį entuziazmą papasakoti negali.
Pasak jų, kiekvienas balsas jų šalyje – tai ne balsas, kaip ir kiekvieni rinkimai – ne rinkimai, nes piliečiai jau iš anksto žino, kas juos laimės.
Baltarusija – šalis, kuri tarptautinėje erdvėje įprastai linksniuojama kaip „paskutinioji diktatūra Europoje“. Šalies prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikina, kad Baltarusija yra demokratinė valstybė. Tačiau vien faktas, kad A. Lukašenka Baltarusiją valdo net 25 metus iš eilės, demokratija šalyje leidžia stipriai suabejoti.
Šiuo metu pas draugus Lietuvoje apsistoję sutuoktiniai Marija ir Jegoras, kol gimtajame Minske statomi jų pirmieji bendri namai, sutiko papasakoti apie tai, kaip gyvena ir jaučiasi piliečiai šalyje, kurioje valdžia jau 25 metus nesikeičia.
„Geriausia vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti“, – pirmi žodžiai pasakyti Jegoro jam pradėjus savo pasakojimą.
Niekas nežino geriau už vadą
Marija ir Jegoras teigia gyvenantys skirtingoje ekonominėje, socialinėje ir politinėje situacijoje nei kiti europiečiai.
Per šalies televiziją jiems visada rodoma, kad Baltarusijos ekonomika labai auga, visgi ekonomika šalyje, pasak Jegoro, yra stagnacijoje, taip pat ir piliečių sąmonė. Tačiau apie tai, kas blogai, anot jo, viešai nešnekama. 
Marija ir Jegoras teigia, kad taip yra todėl, kad net 25 metus šalį valdo žmogus, kuris įsitikinęs tik savo teisybe: „A. Lukašenka 25-erius metus galvoja, kad jis viską daro teisingai ir niekas jam negali paprieštarauti. O jis pats taip pat nepripažįsta savo klaidų. Suklydęs A. Lukašenka tiesiog sako: „Mes darėm vienaip, o dabar tai istorija. Dabar pasirinksime naują kelią“.
„A. Lukašenka žino viską apie armiją, mediciną, apie santykius tarp vyrų ir moterų, religiją, taip pat ir apie tai, ką Baltarusijos piliečiai turėtų valgyti“, – pasakoja Marija.
Marijos ir Jegoro teigimu, šalyje niekas negali galvoti kitaip negu A. Lukašenka. Pasak jų, jeigu tu kažką padarei, nes Lukašenka tau taip liepė, tai yra gerai, tačiau jeigu tu tai padarei prieš jam nurodant, gali būti nubaustas.
Visgi Jegoras priduria, kad A. Lukašenka savo valstybę myli, jis jaučiasi tarsi būtų jos tėvas, ir nori jai gero, tačiau jam nesiseka: „A. Lukašenka stengiasi daryti gerus dalykus ir sakyti, kad jis sėdi savo pily ir visus žudo, negalima. Tačiau tai nėra progresyvu, perspektyvu“.
Nėra konkurencijos
Jegoras pasakoja, kad šalyje itin propaguojamos valstybinių bendrovių pagamintos vietinės kilmės prekės. Pasak jo, galioja „neoficialus įstatymas“, kad viską privalai pirkti iš vietinio gamintojo. Baltarusis teigia, kad žmonės, kurie ateina į parduotuvę, žinoma, gali rinktis tiek vietinių, tiek užsienio šalių gamintojų prekes, tačiau vietinės prekės yra nepalyginamai pigesnės.
Tokie vietiniai gamintojai, pasak Jegoro, yra atleidžiami nuo mokesčių, jiems „nurašomos“ skolos už elektrą, teikiamos kitos lengvatos: „Mes išlaikome, remiame savo gamintojus, nes mes privalome palaikyti šalyje stabilumą. Pavyzdžiui, jeigu šalies šokolado gamykla būtų ant bankroto slenksčio, A. Lukašenka darytų viską, kad taip nenutiktų“.
Tuo tarpu prekių iš užsienio prezidentas anaiptol nepropaguoja: „Nevietiniai produktai, tokie kaip ispaniškas kumpis „Serano“ ar vynas, nėra skirti Baltarusijos piliečiams“, – pasakoja Marija. Ji prisimena per televizorių mačiusi, kaip A. Lukašena išvykoje į Belgiją ar Italiją ragauja jų vietinį šokoladą ir sako: „Koks skanus šokoladas – pradėkime ir mes tokį gaminti“. Apie tai, kad šokoladą būtų galima importuoti į Baltarusiją, A. Lukašenka, pasak Marijos, net neužsiminė.
Tačiau toks modelis, pasak Jegoro, šaliai nėra naudingas: „Nors A. Lukašenka ir stengiasi dėl vietinių gamintojų, kurių mes turim labai daug, tai neneša naudos. Tokią rinką labai sunku paveikti iš išorės, ji nekonkurencinga“.
Jegoras teigia, kad šiuo metu minėtos valstybinės bendrovės išsilaiko tik iš patalpų nuomos ar pardavimo.
Esi bedarbis – mokėk
Marija prisimena, kad prieš du metus valdžia buvo sugalvojusi priimti dar Tarybų Sąjungos laikais galiojusį įstatymą, kuriame buvo nustatyta, kad dėl įvairių asocialumo apraiškų (alkoholizmas, narkomanija) bedarbiais tapę gyventojai turi mokėti mokesčius.
Tada Marija dirbo laikraštyje, tiesa, tik ¼ etato. Tačiau gavo pranešimą, kad privalo valstybei sumokėti 200 dolerių (Marijos nurodytas ekvivalentas Baltarusijos rubliams – LRT.lt) už tai, kad paskutinius pusę metų yra bedarbė.
Marija pasakoja, kad ji norėjo gerų santykių su valdžia, todėl prieštarauti neketino. Suma jai buvo per didelė sumokėti visą iškart, todėl atsakingos šalies institucijos darbuotojos ji paprašė leisti mokestį padengti dalimis. Į tokį prašymą ji gavo griežtą ne – moteris Marijai pasiūlė sumokėti iki mėnesio galo arba gauti 15 parų kalėjime.
Tada Marija apsisprendė nebemokėti visai. „Pasitarusi su Jegoru nutariau, kad nenoriu atiduoti savo paskutinių pinigų tokiai antžmogiškai sistemai“, – pasakoja ji.
Marija prisimena, kad nemokėdama ji rizikavo neišskristi iš šalies: „Mes tuo metu su Jegoru kaip tik ketinome išvykti laikinai pagyventi į Ispaniją, tačiau dėl šios skolos oro uoste mane galėjo sustabdyti ir neleisti išvykti iš Baltarusijos“.
Visgi Marija išskrido. Kaip ji pati mano, tikriausiai dėl to, kad tų, kurie neįstengė susimokėti, buvo labai daug. Pasak jos, valdžia paskaičiavo, kad brangiau atsieis visus sugaudyti ir priversti mokėti, todėl skolininkams tiesiog padidino mokestį už komunalines paslaugas.
Marija paaiškino, kad paprastai Baltarusijoje 80 proc. komunalinių mokesčių padengia valstybė,
20 proc. – gyventojas. Tuo tarpu už bedarbystę mokesčių nesusimokėję gyventojai komunalinius mokesčius turi susimokėti patys.
Gyventojai apatiški
Pora teigia, kad viskam, ką jie daro, jie privalo naudoti senas, kai kurias dar Sovietų Sąjungos metu galiojusias taisykles, kurias pritaikyti šiems laikams – sunku, o kažką tame pakeisti – beveik neįmanoma.
„Jeigu tu turi minčių, kad tu gali kažką padaryti greičiau, pigiau, naudingiau, labai sunku prisitaikyti prie taisyklių. Ir paprastai vyresnio amžiaus darbuotojams, kurie visą gyvenimą dirba su senomis taisyklėmis, neįdomu, ką tu siūlai“, – pasakoja pora. „Turim keletą naujų taisyklių, bet daug organizacijų dirba su senais dokumentais“.
Todėl, pasak poros, Baltarusijos žmonės savo darbą dirba be jokio malonumo ir entuziazmo. Anot jų, jau tapo įprasta, kad šalies gyventojai nelaimingi ir besiskundžiantys.
Jegoras prisimena, kaip prie jo buvusios darbovietės – dantų klinikos – buvo keičiamas asfaltas. Jo teigimu, po keturių mėnesių intensyvių darbų buvo padarytas labai kokybiškas kelias, tačiau išsilaikė tik pusę metų. Kaip vėliau paaiškėjo, taip atsitiko dėl to, kad paraleliai asfalto remontui turėjo būti išvedžioti vamzdžiai. Tačiau, pasak Jegoro, už skirtingus darbus atsakingi darbuotojai laiku nesusikalbėjo ir teko viską išgriauti.
„Pusę metų mes vėl buvome šiukšlėse. Kadangi artėjo žiema, darbininkai turėjo skubėti, todėl padarė viską atmestinai. Dalis mūsų klinikos klientų dėl nepatogaus privažiavimo perėjo pas konkurentus“, – pasakoja Jegoras.
Jegoro manymu, šalyje trūksta racionalaus mąstymo. Viskas, kas yra daroma, daroma tingiai ir chaotiškai – tik dėl to, kad tu privalai tą padaryti.
Pašnekovas priduria, kad dantų klinika, kurioje jis dirbo, buvo privati bendrovė, tačiau, nepaisant to, visus klinikos finansus diktavo Baltarusijos medicinos ministras, jo žodis būdavo paskutinis.
Nėra pinigų – ir nereikia
Marija nurodo, kad daugumai Baltarusijos gyventojų pinigai skirti tik susimokėti mokesčiams ir nusipirkti maisto. Pasak jos, žmonės išleidžia viską, ką gauna, ir, tarkime, tokiai pramogai kaip keliavimas pinigų neturi.
Jegoras teigia, kad geriausiai uždirba policininkai, kariškiai ir valdžios atstovai. Pasiseka ir tiems, kurie darbą gauna tarptautinėse bendrovėse. Bet jeigu tu esi gydytojas ar mokytojas, Jegoro teigimu, tu turi finansinių problemų.
Tačiau Jegoras ironiškai juokauja, kad nors baltarusiai pinigų neturi, jiems jų lyg ir nereikia. „Mes turim nemokamą mokslą. Nemokamą mediciną. Žinoma, jeigu tau reikia vaistų iš užsienio, turėsi mokėti. Bet jeigu tu sergi sunkia liga, tu gali gauti medicininę pagalbą brangiais vaistais visiškai nemokamai. Taigi, iš esmės, net jeigu ir neturėsi pinigų vaistams įsigyti, dėl to negyvas tikrai neliksi“, – sako jis.
Žiniasklaida – ginklas propagandai
Marija su Jegoru teigia, kad visa šalies žiniasklaida priklauso valstybei. Pasak jų, komercinės spaudos ar televizijos jie neturi. O valstybinės žiniasklaidos priemonės yra naudojamos propagandai.
Pora prisimena, kad per 2010 metų gruodį vykusius rinkimus vyko gyventojų protestai, tačiau jų metu žmonės tiesiog plojo. Pasak Jegoro, tai buvo ramus protestas, tačiau per naujienas tai esą buvo pateikta priešingai, teigta, kad žmonės mėtėsi akmenimis.
Opozicinės naujienos, anot Marijos, yra internete. Tačiau pastarosiose tik atsiradus straipsniui apie A. Lukašenką, esą iškart pasirodo kitas straipsnis apie tai, kaip šio straipsnio žurnalistas buvo pasodintas į kalėjimą. Baltarusijoje būti žurnalistu nėra lengva, teigia pašnekovai.
Baltarusių kalba – beveik mirusi
Matydamas, kaip lietuviai savo šalyje kalba lietuviškai, Jegoras pažymi, kad jo tautiečiai gimtosios baltarusių kalbos beveik nenaudoja. Anot jo, tai vienas blogiausių dalykų, kuris nutiko „dėka“
A. Lukašenkos.
Vaikinas pasakoja, kad Baltarusijoje yra dvi oficialios kalbos – rusų ir baltarusių, tačiau didžioji dalis gyventojų baltarusiškai nekalba. Pasak Jegoro, net prezidento baltarusių kalba skamba kaip netvarkinga rusų kalba su baltarusišku akcentu.
Ir tik nedidelė dalis gyventojų, kurie, Jegoro nuomone, yra „gražūs vidumi“, baltarusių kalbą naudoja. Vaikino manymu, tokie žmonės galėtų sudaryti 10 proc. Baltarusijos gyventojų.
Rinkimai – bergždžias reikalas
Marija ir Jegoras teigia, kad ėjimas balsuoti – tai emocinis dalykas, kuris priklauso nuo to, ar tu nori kažką daryti, ar ne, todėl kartais jie eina į rinkimus, tačiau išsirinkti kitą žmogų vietoj A. Lukašenkos sunku, nes kitų realių kandidatų tiesiog nėra.
„Tu biuletenyje matai vieną vyrą, kurį žinai jau 20 metų ir kažkokius dar 2 vyrus, apie kuriuos gyvenime negirdėjai ir nematei. Jie neturi jokios galios, vardo. Tai tiesiog atsitiktine tvarka parinkti vyrai“, – pasakoja pora.
Pora pažymi, kad prieš rinkimus kandidatai į Baltarusijos prezidentus neturi demokratinei valstybei būdingų debatų.
„Ir, žinoma, tai yra diktatūra, nes mes neturime jokio pasirinkimo. Kiekvienas balsas – tai ne balsas. Kiekvieni rinkimai – tai ne rinkimai. Nes mes ir prieš ir po žinome, kas bus prezidentas“, – teigia Jegoras.
Marija primena, kad šalis turi ir parlamentą. Visgi, pasak jos, parlamento buvimas nieko nereiškia, nes šalyje yra vienas vyras, kurio visi klauso, nes tik jis žino viską, ką mes turime daryti savo šalyje. Taigi į parlamento rinkimus pora teigia net nėjusi, nes tai – tik laiko gaišimas.
Priešinosi plojimu
Marija su Jegoru prisimena, kad bandymų priešintis valdžios stagnacijai būta. Jos žiniomis, per priešpaskutinius prezidento rinkimus 2010 metais daug Baltarusijos piliečių balsavo prieš A. Lukašenką. Visgi paskelbta, kad A. Lukašenka rinkimus laimėjo surinkęs
88 proc. gyventojų balsų.
Marija pasakoja, kad žmonės nebegalėjo su tuo susitaikyti, todėl susirinko pagrindinėse Minsko gatvėse ir tiesiog plojo. Pasak jos, žmonės nešūkavo, neturėjo ginklų. Iš viso buvo susirinkę tris kartus.
„Pirmąjį kartą susirinkę žmonės tiesiog 15 minučių plojo. Antrą kartą atėjo daugiau. Trečią kartą – dar daugiau. Ir kai žmonės susirinko trečią kartą, prasidėjo policijos atakos, policininkai tiesiog vieną po kito graibstė gyventojus ir vežė į kalėjimą“, – pasakoja Marija.
Marija prisimena, kad tuomet policija mušė net ir senus žmones. Ši situacija ją taip išgąsdino, kad moteris suprato bijanti ir kad turi sustoti priešintis.
Anot Marijos, po trečiojo susirinkimo Baltarusijoje buvo priimtas įstatymas, kad daugiau kaip 10 žmonių viešumoje vienoje vietoje be valdžios leidimo būti negali.
Jegoro teigimu, politika nužudo piktus dalykus, kurie gali dėtis Baltarusijos piliečių galvose.
Armija ir policija vienose rankose
Marija su Jegoru teigia, kad Baltarusijoje esančiai santvarkai priešintis nelengva, nes A. Lukašenka savo rankose laiko visą šalies armiją ir policiją.
Žmonės, kurie dirba minėtose struktūrose, pasak poros, turi labai daug prerogatyvų – gerus atlyginimus, išdirbę 5–10 metų – butus, be to, į pensiją išeina būdami 40 metų.
„Armijoje, policijoje ypač patogu dirbti iš šalies kaimų kilusiems skurdiems, neišsilavinusiems vaikinams. Jiems tai nėra sunkus darbas, nes Baltarusijoje nusikalstamumas nėra didelis, tik daug girtuoklių, kurie privalo laikytis per 100 kilometrų nuo miesto“, – pasakoja Marija.
Pasak poros, policininkai, kurių šalyje yra itin daug – net keturi vienam gyventojui – jaučia valdžios paramą, todėl jėgos demonstruoti nebijo. „Nemažai gyventojų policininkų bijo labiau nei vietinių. Tu neturi teisės prieštarauti. Jeigu jis norės, jis tave pasodins į kalėjimą vien už tai, kad kalbėjai su juo necenzūriškai“, – teigia Jegoras.
Pora prisimena, kad per 2010 metais po rinkimų vykusį protestą policininkai persirengę civiliais protestą filmavo, kad galėtų identifikuoti žmones, kurie jame dalyvavo.
Bet kas, tik ne karas
Marija teigia egzistuojant teoriją, jog Baltarusijos žmonės nesipriešina dar ir dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu šalis buvo labai nuniokota ir dabar žmonės galvoja: „Bet kas, tik ne karas“.
„Mes bandėm mažais žingsneliais, tuo plojimu, bet visa tai buvo nugesinta ir todėl žmonės bijo, jie nenori ginklų, policijos“,– teigia Marija.
Todėl, Jegoro teigimu, kiekvienas Baltarusijos gyventojas prie esamos sistemos stengiasi prisitaikyti savaip ir nieko per daug nekeisti: „Kiekvienas gali rasti kelią, kaip jam prisitaikyti šalyje. Ir kiekvienas žino, kad jeigu jis bandys kažką pakeisti, jo gyvenime prasidės didelės problemos“.
Pora pažymi, kad daug jų draugų išvyksta iš šalies.
Pirksi traktorių – būsi draugas
Marijos ir Jegoro teigimu, A. Lukašenkos draugai (kitos valstybės – LRT.lt) yra tik tie, kurie duoda naudą. Visos politinės peripetijos tarptautinėje erdvėje jam rūpi tik tiek, kiek tai galėtų būti susiję su jo valdoma šalimi.
„Ar Ukrainoje išrinko Vladimirą Zelenskį, ar būtų išrinkę Petrą Porošenką – A. Lukašenkai jokio skirtumo. Jei P. Porošenka duos pinigų – jis geriausias, jei V. Zelenskis – jis jį mylės. Jeigu naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda duos pinigų – jis bus jo geriausias draugas, jei Vladimiras Putinas – taip pat. Bet jis tuo pačiu visų ir nekenčia“, – nurodo Jegoras.
Tačiau, jo teigimu, jeigu kitos šalys prašytų prezidento pagalbos, A. Lukašenka atkirstų: „Aš neturiu Jums kuo padėti, mes esame maža ir skurdi šalis“.
Jegoras juokauja, kad galbūt A. Lukašenka sutiktų padėti kitai valstybei, jeigu ji manais nusipirktų baltarusišką traktorių.
Rusijai Baltarusija per skurdi
Marija su Jegoru neseniai sklidusias kalbas apie Vladimiro Putino norą Baltarusiją prisijungti, idant taip jis galėtų prasitęsti vadovavimą šaliai, vertina skeptiškai. Jegoras teigia, kad A. Lukašenka tam tikrai prieštarautų, nes jis nori išlaikyti savo valstybę nepriklausomą ir vienas ją valdyti.
„Jeigu yra bent kažkokių gerų dalykų, kuriuos galima gauti iš Rusijos ar Europos, jis pabandys juos gauti, bet jis niekada neatiduos savo valstybės. Jis tikras Baltarusijos tėvas. Kaip jis gali atiduoti savo sūnų kitam tėvui? Tai – neįmanoma. A. Lukašenka mano, kad jis yra vienintelis, kuris gali ir netgi privalo būti Baltarusijos prezidentu“, – teigia Jegoras.
Tuo tarpu, Marijos nuomone, ir pati Rusija nėra suinteresuota prisijungti Baltarusijos, nes pastaroji yra be galo skurdi ir šaliai reikėtų daug pagalbos, kad ji iš tikrųjų galėtų tapti Rusijos dalimi.
Jegoras mano, kad nieko kardinalaus šalyje artimiausiu metu neįvyks, nes ne toks Lukašenkos planas, ne dėl to jis kūrė šią šalį: „Jis ją kūrė sau, o ne kitiems. Ir nemėgsta jis nei europietiškų, nei rusiškų dalykų. Jis mano, kad tik jis yra teisingas ir teisus“.
Pasak Jegoro, A. Lukašenka netgi baiminasi, kas bus su Baltarusija, kai jis mirs. Todėl deda viltis į sūnų.
Milda Liutkevičienė
