Apie perdėtą kanadiečių mandagumą turbūt esame girdėję kiekvienas. Tačiau gyvenant uostamiestyje, kurį supa tokia nuostabi gamta, kur netrūksta architektūros, istorijos bei modernaus miesčioniško gyvenimo būdo, galimybės priartėti prie vandens ir kalnų, kuriuose jautiesi būdamas arčiau dangaus, belieka tik džiaugtis ir šypsotis.

Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose kraštietė Augustė EIDRIGEVIČIŪTĖ apsilankė prieš penkerius metus su „Work and Travel“ programa studentams. Sugrįžusi į Lietuvą ir po dvejų metų sužinojusi apie dar vieną programą jaunimui „Working Holiday“ suskubo ją užpildyti, išsiuntė visus reikiamus dokumentus ir gavo galimybę metus pagyventi bei padirbėti Kanadoje.

„Niekas manęs ten nevijo. Pati labai norėjau“, – su šypsena pokalbį pradeda Augustė. Šiuo metu pašnekovė gyvena vakarinėje Kanadoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje ir kalnų papėdėje esančiame Vankuveryje.

Nors daugelį anapus Atlanto vandenyno esančias šalis vadiname didžiulių galimybių šalimis, išties gyvenimas nėra toks jau paprastas, nes čia tenka visko mokytis.

„Nedrįsčiau sakyti, kad gyvenimas po raudonu klevu yra labai lengvas, tiesiog viskas čia kitaip. Atvykęs į naują šalį visuomet pradedi nuo nulio. Nieko nežinai ir nepažįsti, viskas nauja ir nematyta, galų gale ir žmonės kitaip bendrauja, o tai labai jaučiama. Tačiau gyveni ir mokaisi…“ – sako Augustė ir kviečia jus į pažintį su Vankuveriu.

– Auguste, papasakok, kaip tave pasitiko Kanada vos ten nuvykus?

– Kanada – didelė šalis. Tik nuskridus ten, tikėjausi kažko panašaus į Jungtines Valstijas. Jausmas buvo panašus, bet viskas vėl kitaip, net sunku palyginti (šypteli). Kanadoje visi kur kas mandagesni.

Nors iš pradžių buvo sunku, tačiau ilgainiui susipažinau su naujais žmonėmis, pamažu atsirado draugų. Reikėjo nemažai laiko suprasti, kaip jie bendrauja. Dabar jau šiek tiek lengviau. Ir tai nepriklauso nuo anglų kalbos žinojimo ar nežinojimo. Mokėti kalbą yra viena, bet bendrauti ja ir suprasti, kas ir kaip bandoma pasakyti – daugiausia netiesiogiai – yra visai kas kita.

– Šiuo metu esi įsikūrusi Vankuveryje. Ar čia yra daugiau lietuvių?

– Nežinau, kiek daug jų čia yra, bet tikrai pažįstu nemažai. Su vienais susipažinome atsitiktinai gatvėje, kiti buvo draugų draugai arba pažįstami (šypteli).

– Lietuvoje neseniai paminėjome vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją. Ar Vankuveryje gyvenantys lietuviai kartu su visa Lietuva minėjo šias šventes, reikšmingas Lietuvos istorijai?

– Negaliu kalbėti apie visą Ameriką ar Kanadą plačiai, nes pati visą laiką gyvenau tik Vankuveryje. Tačiau čia yra lietuvių bendruomenė ir taip, jie mini visas šias šventes. Pati buvau renginyje, skirtame paminėti vasario 16-ąją (šypsosi).

– Ar būdama už Atlanto neatitolsti nuo to, kas vyksta Lietuvoje?

– Daugiau ar mažiau žinau, kokia yra situacija, nes informacija interneto dėka yra lengvai prieinama. Bet vėlgi, kad ir kaip domėčiausi, skaityčiau naujienas ar kalbėčiau su draugais, esančiais Lietuvoje, galiausiai vis tiek jaučiuosi šiek tiek atitolusi nuo lietuviškų aktualijų. Regis, žinau, kas vyksta, tačiau kartu esu pakankamai toli nuo viso to...

Banglenčių sportas Tofino. Vankuverio sala. Asmeninio archyvo nuotr.

– Na, o būdama svetur ir bendraudama su tos šalies gyventojais, kokių nuomonių išgirsti apie Lietuvą?

– Dauguma yra girdėję apie Lietuvą iš čia gyvenančių lietuvių, dar kiti turi draugų lietuvių. Daug kas žino tik tiek, kad Lietuva yra kažkur Rytų Europoje. Taip, visi sporto mėgėjai žino Joną Valančiūną ir Žydrūną Savicką. Dauguma didžiuojasi, kad Lietuva būdama tokia maža šalis sugebėjo išsikovoti nepriklausomybę, jiems šis faktas atrodo labai įspūdingas. Manau, tai geriausias komplimentas mums, lietuviams (šypsosi).

– Daugelis esame girdėję posakį, jog Vankuveris – tautų katilas. Ar kitoms tautoms geriau sekasi įsitvirtinti Amerikoje nei, pavyzdžiui, mums, lietuviams?

– Negalėčiau pasakyti, kuriems sekasi geriau, kuriems ne, nes tai labai individualu ir priklauso nuo to žmogaus situacijos. Ar visi vieni kitiems padeda? Manau, taip. Pati esu nemažoje Lietuvių grupėje, jie palaiko ryšį su kitais socialiniuose tinkluose, visi susirašinėja ir, jei kažkam reikia pagalbos, visada jos sulaukia. Socialinių tinklų dėka čia skolinami, dovanojami ir parduodami daiktai, organizuojamos bendros kelionės bei išvykos.

Vienas įdomesnių faktų – Vankuveryje gyvena labai daug žmonių iš Azijos šalių, ypač kinų. Jie perka nekilnojamąjį turtą, čia ir jį nuomoja ženkliai padidindami kainą visiškai be priežasties, todėl Vankuveryje pirkti būstą ar tiesiog jį nuomotis yra nežmoniškai brangu. Teko girdėti, jog vietiniai tuo labai piktinasi.

Na, o aš pati turiu draugų iš visur – Meksikos, Indijos, Filipinų, Brazilijos, Čilės, Europos, Valstijų ir Kanados. Sunku net visus taip greit išvardinti (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad turiu progą pažinti tiek įvairiausių žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Tai labai įdomu, nes visad sužinai kažką naujo, susipažįsti su tos šalies ir žmonių kultūra, pamatai gyvenimą iš jų perspektyvos.

– Kalbant apskritai apie emigraciją. Ką apie ją manai?

– Sudėtingas klausimas (šypsosi). Nemanau, kad emigracija yra blogis. Priešingai, tai – būdas susipažinti su kitomis šalimis ir kultūromis. Žmonės emigruojama dėl įvairiausių priežasčių: vieni nori užsidirbti, kiti – pamatyti pasaulį, treti renkasi abu variantus (šypsosi).

– Auguste, supažindink mus su Kanada, su Vankuverio gyvenimo būdu, tradicijomis, papročiais, įpročiais.

– Manau, Vankuveris išties yra kultūrų katilas. Čia niekad nenuobodu, nes visad kažkas vyksta. Apibūdinti kanadietišką gyvenimą yra gana sudėtinga... Per šiuos metus bandžiau dalyvauti miesto šventėse ir didesniuose renginiuose miesto centre, tačiau jie labai greit pasibaigdavo – visi dažniausiai ateina, pabūna ir išeina, o renginys baigiasi dešimtą vakaro. Taigi galima sakyti, jog visas kultūrinis gyvenimas persikelia į barus, klubus ir restoranus, kur visi susitinka. Bent jau toks man kol kas atrodo pats Vankuveris. Yra kelios populiarios gatvės, kur gali rasti visko. Ir kas įdomu, tose vietose sutiksi daugiausiai kitataučių, nes tikri kanadiečiai tokiose vietose lankytis nelabai mėgsta. Aš vis dar tyrinėju miestą ir visad stengiuosi eiti ten, kur dar nebuvau.

Apie papročius ir tradicijas nelabai turiu, ką papasakoti, bet Kanada, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos – emigrantų šalis. Tiesa, gaila, bet nežinau vietinių Amerikos indėnų, nežinau ir kaip jų žmonės dabar gyvena... Esu netyčia praėjusi gatve ir mačiusi kelis mitingus ir protestus, panašu, kad jie vis dar kovoja su tomis pačiomis problemomis ir reikalauja savo teisių.

– Na, o laisvalaikį pati dažniau leidi su lietuviais ar kitataučiais?

– Dažniausiai su kitataučiais, bet gana dažnai susitinku ir su lietuviais. Tiesiog man įdomiau pažinti kitus žmones, kultūras ir šalis, iš kurių jie kilę. Tad naudojuosi proga, kol esu čia (šypsosi).

Viskas čia labai laikina ir sparčiai keičiasi, žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja. Tačiau manau, panašiai viskas vyksta ir kituose didmiesčiuose.A. Eidrigevičiūtė

– Auguste, ar kanadiečiai gali pasigirti savo tradiciniais patiekalais?

– Tiesą sakant, nesu visiškai tikra, bet tradicinės virtuvės jie kaip ir neturi, nes viskas buvo atsivežta iš kitų šalių per imigrantus, gal tik pakeista ir adaptuota. Artimiausios virtuvės – britiška ir prancūziška. Garsiausias ir visiems žinomas, aišku, yra klevų sirupas ir iš jo gaminami saldainiai. Vienas svarbiausių sąraše taip pat būtų lašiša ir iš jos gaminami patiekalai, taip pat džiovinta ar vytinta lašiša, iš jos gaminamas paštetas. Yra ir vadinamoji kanadietiška pica – mocarelos sūris, grybai, saliamis ir šoninė. Vienas populiariausių turistinių patiekalų kavinėse – „poutine“. Tai gruzdintos bulvytės su padažu ir sūriu, šiek tiek panašiu į varškę. Yra įvairiausių jo variacijų. Taip pat yra įdomesnių saldumynų ir kepinių, pavyzdžiui, „Bebro uodega“, tai suplota spurgos tešla, kuri atrodo kaip bebro uodega, su kremu ant viršaus.

– O pati lietuviškos virtuvės ar pasiilgsti?

– Taip, pasiilgstu, ypač močiutės žemaičių blynų ir virtinių su grybais (šypsosi). Pati čia gaminu nedaug arba kažką labai paprasto. Tiesa, draugai jau seniai laukia keptos duonos ir šaltibarščių. Esu prisižadėjusi, tad nebebus kur dingti, reiks pagaminti (juokiasi). Kažkada galvojome išsikepti kibinų, bet taip niekad ir neprisiruošėme (juokiasi).

Beje, girdėjau, jog keletas lietuvių merginų bandė gaminti cepelinus, bet nelabai pavyko, nes bulvės čia kitokios, jose per mažai krakmolo.

Vankuverio miesto panorama ir Cypress kalnai. Asmeninio archyvo nuotr.

– Pasisvečiavusi svetur ir artimiau susipažinusi su šios šalies mentalitetu, kaip manai, kuo lietuviai turėtų didžiuotis?

– Lietuva yra labai maža šalis, o patyrusi tiek daug... Manau, reikėtų džiaugtis, kad esame ir turime savo kalbą, istoriją, senamiesčius, pilis ir miestus, dainas, legendas ir tradicijas. Labai gaila, bet pastebėjau, jog patys lietuviai nelabai tai vertina.

Galiausiai, faktas, kad Lietuva yra nepriklausoma! Tiek daug nepažįstamų žmonių džiaugiasi, gerbia tai ir stebisi, kaip tokia maža šalis sugebėjo išsikovoti sau laisvę. Gaila, kad mes patys tai per mažai vertiname. Tik išvažiavus svetur ir pamačius kitas kultūras supranti, kad tie dalykai, kurie mums yra nuobodūs, kitiems gali būti nepaprastai įdomūs.

Daugybę kartų manęs klausė, ar žinau ir ar galiu papasakoti kokių nors lietuviškų legendų ar pasakų, padavimų. Taip pat daugumai būna įdomu, kad mūsų kalba yra viena seniausių Europoje ir turi panašumų su sanskritu. Dar visiems labai įdomus faktas, kad lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje. Manau, situacija gerėja, vis daugiau mūsų keliauja, pamato pasaulį ir grįžę pradeda labiau vertinti tai, ką turi. Na, bent jau tikiuosi, kad taip išties yra (šypsosi).

– Pasikalbėkime apie laisvalaikį ir pramogas. Ar turi pakankamai laiko keliauti ir pažinti Vankuverį? Kokias dėmesio vertas vietas jau esi aplankiusi?

– Keliauti čia yra sunku... Viena vertus, todėl, kad dirbu, kita vertus, todėl, kad čia labai dideli atstumai, o visur važinėti yra išties gana brangu. Netgi vietiniai tarpmiestiniai skrydžiai Kanadoje nėra pigūs.

Žinoma, aplankiau kelis aplinkinius miestus ir vietas, taip pat Vankuverio salą, kuri, manau, yra viena labiausiai man patikusių ir nuostabiausių vietų. Vandenynas, uolos, kalnai... Išsinuomojome banglentes, gyvenome kempinge, šventėme vasaros lygiadienį, kūrenome laužus paplūdimyje per naktį su vietiniais kanadiečiais, kuriuos atsitiktinai sutikome haikindami. Tai buvo vienas įsimintiniausių nuotykių Vankuveryje. Ėjome kelis kilometrus per mišką iki sudužusio Antrojo pasaulinio karo lėktuvo. Beje, jis vis dar miške. Galima užlipti ant jo ir įlįsti į vidų. Įdomus faktas, kad lėktuvas sėkmingai nusileido ant medžių ir visi juo skridę išgyveno. Tikiuosi dar sugrįžti į Vankuverio salą bent kartą...

Dar buvome slėnyje, kur auga vynuogynai ir yra spaudžiami Britų Kolumbijos vynai. Labai populiaru išsinuomoti dviračius ir važiuoti į vynų ragavimus, sustoti kiekviename vynuogyne pakeliui, nes jie gana arti vienas kito, išgerti taurę ten gaminamo vyno, paragauti jų sūrių.

Kelis kartus esame išsinuomoję mašiną ir važiavę į trumpas keliones aplink Vankuverį ir šalia esančius miestus. Vienas iš jų – Whistleris, kur vyko Olimpinės žaidynės.

– Papasakok bent vieną smagiausių ir įsimintiniausių įvykių, kurį patyrei keliaudama.  

– Vienas tokių buvo mano gimtadienio kelionė. Buvome išvažiavę tik dvi dienas: pirmą pusdienį praleidome lipdami kelis kilometrus į kalną, o vakare stovyklavome vidury niekur, prie laukinės upės. Kitą dieną ieškojome apleisto miestelio vėlgi vidury niekur, miške, prie didžiulio žydro ežero. Tai gana populiari ir jaunimo lankoma vieta, o nueiti iki to miestelio galima tik bėgiais, nusidriekusiais vidury miško. Įdomiausia tai, kad prie jų radome kelis įėjimus į jau apleistas ir užverstas kasyklas.

– Taigi labiausiai tau įsiminė kasyklos?

– Taip. Britų Kolumbijoje buvo vadinamoji aukso karštinė ir yra nemažai apleistų aukso kasyklų. Mano sąraše yra aplankyti vieną iš jų, kuri buvo iškasta 1931 metais ir vis dar neužversta. Manau, netgi galima patekti į jos vidų. Man tai būtų neįkainojama patirtis. Būtų išties labai smalsu pamatyti, kaip viskas ten atrodo dabar.

– Auguste, kaip Vankuveris pasikeitė tavo akyse nuo tada, kai čia atvykai?

– Vankuveris tikrai labai įspūdingas miestas. Tai didmiestis su daugiaaukščiais pastatais, įspūdingais tiltais, parku ir paplūdimiais miesto centre ir, žinoma, kalnais horizonte. Tiek tada, tiek dabar man visa tai yra kažkas nematyto ir neįtikėtino. Tokie vaizdai palieka tokį įspūdį, jog kartais vis dar negaliu patikėti, kad aš čia (juokiasi). Išties neįtikėtina tai, kad gali vaikščioti miesto centre tarp dangoraižių, o jau už penkiolikos minučių sėdėti paplūdimyje, žiūrėti į kalnus ir stebėti nuostabius saulėlydžius (šypsosi).

– Tavo nuomone, keletas dalykų, kuriuos turėtų pamatyti kiekvienas atvykęs į Kanadą, Vankuverį.

– Jei būsite Vankuveryje, tuomet, žinoma, būtinai aplankykite Stanley parką ir Seawall, Lions Gate tiltą, Granvillio salą bei Kitsilano paplūdimius. Taip pat būtina pasivaikščioti West Ende ir Davie miesteliuose.

Beje, kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje mieste ir parkuose žydi vyšnios. Vaizdas būna išties nuostabus. Žinoma, visai prie pat yra ir kalnai – vos 30–40 minučių automobiliu per miestą, kur yra keletas apžvalgos aikštelių, o nuo jų matosi visas Vankuveris.

Vankuverio sala yra išties beprotiškai graži: Ramusis vandenynas, kalnai, didžiuliai ežerai ir laukinės upės. Taip pat ne pro šalį aplankyti šalia esantį Squamish, o ten vedantis greitkelis pavadintas „Sea to Sky“ („Nuo jūros iki dangaus“ – aut. past.). Jeigu galėčiau trumpai ir tiksliai pasakyti, manau, tai vienas gražiausių ir poetiškiausių Kanados apibūdinimų. Vanduo, supantis viską aplink, ir kalnai... Būdamas kalnuose tikrai jautiesi daug arčiau dangaus (svajingai šypsosi).

Judita GAIŽIUVIENĖ