„Nyderlandai atsibudo normalioje valstybėje“, – ketvirtadienį ryte skelbė dienraščio NRC antraštė. „Olandų domino kaladėlė nevirto“, – bylojo „Financieele Dagblad“. „Volksrant“ įvardijo dabartinį premjerą Marką Rutte’ą kaip žmogų, kuris Nyderlanduose sustabdė Brexit ir Amerikos prezidento rinkimų pasikartojimą. Pats M. Rutte, kuris veikiausiai ir po ketvirtadienio parlamento rinkimų liks vadovauti naujajai koalicinei vyriausybei, kurią teks burti, kalbėjo apie pergalę ketvirtfinalyje penkių etapų kovoje. Pusfinaliu jis įvardijo Prancūzijos prezidento rinkimus, o finalu – rudenį Vokietijoje vyksiantį balsavimą dėl naujo parlamento.

Taip, teisūs yra tie, kurie tiek prieš rinkimus Nyderlanduose, tiek po jų teigė, kad jų negalima lyginti su JAV prezidento rinkimais ar Brexit, nes pastarieji iš esmės buvo nulinės sumos, viskas arba nieko žaidimas. Tuo tarpu parlamentas renkamas remiantis proporcine sistema, tad vietos jame atsiranda ir antraštėse nuolat šmėkščiojusiam Geertui Wildersui ir jo Laisvės partijai, tiek M. Ruttei ir jo „Liaudies partijai už laisvę ir demokratiją“, tiek „Partijai už gyvūnus“. Teisinga ir tai, kad pergalės atveju G. Wilderso partijai beveik neabejotinai būtų likusi už vyriausybės borto, nes nei viena iš kitų tradicinių partijų nesirengė su šiais radikalais sudaryti koalicijos.

Iš tiesų M. Rutte turėtų nusiųsti padėką Turkijos prezidentui Erdoganui, kuris Nyderlandų vyriausybei suteikė puikią progą parodyti tvirtą poziciją ir taip bent iš dalies paneigti to paties G. Wilderso kaltinimus ištižimu. Erdoganas savo provokacijomis ir propagandiniu viduriavimu lyginant olandus su naciais veikiausiai pridėjo balsų M. Rutte’s partijai, kuri vėl gi, reaguodama į visuomenės nuomonės apklausas, atspindinčias G. Wilderso ir Laisvės partijos populiarumą, atitinkamai modifikavo savo poziciją pasistumdama kiek labiau į dešinę opiais imigracijos, multikultūralizmo klausimais.

Tad kodėl visi taip džiūgauja G. Wilderso, kuris ir šiaip nebūų turėjęs galimybės nei premjerauti, nei surengti sėkmingą referendumą dėl išstojimo iš ES, pralaimėjimu? Man regis, tai, kad Laisvės partija neužėmė pirmosios vietos parlamento rinkimuose, yra smūgis šiuo metu gana populiariam naratyvui, pasakojančiam apie neišvengiamą istorijos atsigręžimą prieš liberaliąją demokratiją, skelbusią savo triumfą ir istorijos pabaigą po Geležinės uždangos griuvimo. Šis naratyvas yra labai parankus tiek Marine Le Pen ir jos „Nacionaliniam frontui“, tiek „Alternatyvos Vokietijai“ radikalams. Šios jėgos tokį naratyvą išnaudoja norėdamos pasiskelbti, kad stovi „teisingoje istorijos pusėje“.

Tarsi istorija būtų domino kaladėlių rikiuotė ir, pirminiam judintojui pajudinus pirmąją detalę, neišvengiamai grius ir kitos. Jei pirmoji kaladėlė buvo Brexit, o antroji – Donaldas Trumpas, tai po to neišvengiamai turėjo ateiti G. Wilderso, M. Le Pen ir Frauke Petry eilė.

Galima vadinti visą šią srovę sugrįžimo prie tautinių valstybių idėja, suvereniteto atsikovojimo misija, užsisklendimu nuo globalizacijos vėjų, prarajos tarp valdančiojo elito ir eilinių piliečių peržengimu tarsi Prometėjui pagrobiant iš dievais apsimetusio elito valdžią ir grąžinant ją paprastiems žmonėms ir t.t. Kaip bepavadinsi šį naratyvą, tačiau jis perša deterministinę istorijos sampratą. Istorikė Marci Shore tokį deterministinį mąstymą apie istoriją yra pavadinusi hegeliškuoju įgėlimu. Suprask, yra paprasti žmonės, kurie mato tik padrikus faktus, atsitiktinius ryšius, ir yra tie, kurie visą istorijos kilimą mato iš kitos pusės – regi, kaip jis susiūtas, kaip paskiri faktai jungiasi į vieną neišardomą priežasčių ir pasekmių grandinę. Taip jei perpranta ne tik dabartį ir praeitį, jiems atsiveria ir ateitis, tempanti permatoma.

Hegeliškas geluonis savo laiku įgėlė marksistams, gėlė jis Volksgeist propaguotojams, įgėlė jis ir tiems, kurie po komunizmo žlugimo kalbėjo apie liberalios demokratijos neišvengiamą triumfą, leidžiantį ramiai atsikvėpti ir nurimti. Hegeliškas geluonis kyšo ir iš naratyvo apie dešiniųjų populistų išjudintos domino kaladės neišvengiamą griūtį Vakaruose.

Nyderlandų rinkimai sutraukė tokį naratyvą, kurį neretai neatsakingai buvo pasigavę ne tik sensacijų ir skambių antraščių besivaikantys tabloidai, bet ir tradicinė žiniasklaida. Istorija nėra determinuota vaga tekanti upė. Nėra joje nieko neišvengiamo, o tai, kas įvyko, dažniausiai tėra tik atsitiktinumų sankaupa, kurią mes perdėm trokštame įvilkti į paaiškinamumo, nuspėjamumo rūbą. Iš Brexit nebūtinai seka Trumpas, o iš pastarojo – Wildersas.

Tad ir radikalų triumfas Prancūzijoje ir Vokietijoje tikrai gali būti sustabdytas sąmoningų piliečių ir valstybiškai mąstančio politinio elito, kad ir kaip visi frontininkai ir alternatyvininkai siektų įrodyti stovį „teisingoje istorijos pusėje“ ir mėgintų deleguoti savo oponentus jei ir ne į tamsiąją Mėnulio pusę, tai bent į neišvengiamo istorinio cunamio nublokštų netikėlių gretas.

Nepavyks. Tiesa, nurašyti G. Wilderso ir kitų tikrai nedera, nes jie išaugo ne vakuume, o siekdami privatizuoti ir sau naudinga linkme performuluoti svarbias problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. Ypač, ką rodo Nyderlandų rinkimai, sunerimti turi kairieji, kurių flagmanui Darbo partijai olandai surašė knygą „Kairės tuštėjimo metas“.

Donatas Puslys