LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nors ir pralaimėjusi antrąjį pasaulinį karą Italija sugebėjo gana greitai atsitiesti ir didelį vaidmenį šiame stebuklingu vadinamame atgimime suvaidino kuklus triratis automobiliukas pavadinimu „Bitutė“, itališkai – „Ape“. Originaliausia, turbūt, tai, kad pasibaigus pokarinių „Citroen“ ir „Volkswagen“ „vabalų“ erai, „bitutės“ ir toliau klesti, o jų gamyba net gi didėja.
Italija gali pasigirti turinti unikaliausią transporto priemonę, sukonstruotą taip gerai, kad iki šiol gaminamas toks jos modelis, labai panašus į pirmąją „Apie“, pagamintą 1947 m.
Šį motorizuotą triratuką sunku pavadinti tikru automobiliu, nors Italijoje jis priskirtas ypač lengviems komerciniams automobiliams. Iš tikrųjų tai – ne mažiau legendinės „Vespos“, tai yra motorolerio, vardu „širšė“, triratis variantas su nedideliu krovininiu kėbulu. Abu šiuos motorolerius gamina kompanija „Piaggio“ ir būtent milijonai šių nedidelių, triukšmingų, bet vikrių ir visur pralendančių, o svarbiausia nebrangių transporto priemonių leido šeštame dešimtmetyje atsigauti Italijos ūkiui ir ypač provincijoje.
„Man „Ape“ reiškia sugrįžimą į vaikystę. Kai buvau mažas, gyvenau kaime ir ten „Ape“ vežiojo visus – darbininkus, dailides, menininkus ir ūkininkus. „Ape“ buvo pagrindinė mažo kaimelio ūkio mašina. Visi galėjo ją nusipirkti, kaip ir „Vespa“, todėl man ji primena vaikystę“, – sakė „Ape“ gerbėjas Eugenio Leone.
Nauja „Apie“ kainuoja apie 5 tūkst. eurų, bet gerą naudotą galima nusipirkti ir už tūkstantį.
„Ape“ yra nuostabi, būtinai reikia ja pavažinėti, nes, jei neišbandysite, nepajusite kokia ji jaunatviška. Mes visi, „bitutčių“ savininkai, esame seni žmonės, bet norime vėl būti jauni“, – kalbėjo „Ape“ gerbėjas Gianfranco Venerus.
Beje, vairuotojo kabiną į kurią gali įsėsti du labai liekni žmonės, „Apie“ gavo tik 1964 m. Vėliau šį nebrangų triratį motorolerį mielai priėmė milžiniška Indija ir dabar beveik visa garsiojo „Piaggio“ „Apie“ gamyba vyksta Indijoje.
Mažiausias „bitutės“ variantas su 50 kub. centimetrų varikliu paveža apie 100 kilogramų, bet į galingesnius modelius galima krauti iki 0,5 tonos, taigi atsirado daug specializuotų „bitučių“ ir net visai originalių savadarbių „Apie“ variantų.
„Tai – mano mielasis „Ape – kemperis“. Sukūriau jį prieš 10 metų, sukonstravau namelį ir keliauju per atostogas po Europą. Taip geriau pajunti šalį ir jos žmones. Visada gerai jaučiuosi kempinguose, greitai užmezgu kontaktus, nes žmonės visada prieina ir klausia: Kas gi čia? Niekada tokio nemačiau“, – pasakojo „Ape“ gerbėjas iš Šveicarijos Stefanas Hirscas.
Vienintelė tokio keliautojo problema – mažas greitis, vargu ar jis išvis gali išvažiuoti į graikelius. Kita vertus „Ape“ buvo kuriama, turint omenyje siauras Italijos miestų ir kaimelių gatves, kur greitis visai nėra pagrindinis dalykas. Ten reikėjo manevringumo, mažų gabaritų ir galbūt linksmo „bitutės“ varikliuko tratėjimo.
Saulius Masalskas
