„Tai tipiškas graikiškas desertas“, – besišypsodama informuoja „hipsterinės“ kavinės-baro „Korova“ padavėja, statydama ant mūsų stalelio dailiai paruoštą balto jogurto kalniuką, dengtą kivio skiltelėmis. Dalinsimės juo su aštuoniolikmete Sara, taip pat, kaip ir mintimis apie Eleono pabėgėlių stovyklą. Bet kas yra Eleono pabėgėlių stovykla?

Teoriškai Eleono pabėgėlių stovykla – tai betonine siena aptverta industrinio Atėnų rajono vieta, kurioje yra apsistoję apie 2000 žmonių, norinčių tęsti savo gyvenimus Europoje ar Šiaurės Amerikoje. Dauguma jų atvyko iš Sirijos ir Afganistano, taip pat iš Irano, Pakistano, Malio, Sudano ar kitų Afrikos šalių. Stovyklą administruoja Graikijos migracijos ministerija, tačiau joje veikia ir kitos tarptautinės humanitarinės pagalbos organizacijos ar kultūriniai/švietimo projektai. Tiek teoriškai.

O kas yra Eleono pabėgėlių stovykla asmeniškai man? Į stovyklą savanoriauti organizacijose „No Border School“/„Project Elea“ atvykau prieš šešias savaites. Kas dieną, nuo pirmadienio iki penktadienio, šešias žmonių grupes mokau raštingumo, vokiečių ir anglų kalbos. Eleono stovykla man – tai juokas iki ašarų diskutuojant su sirų vyrukų grupe apie kuriozinius nesusipratimus Graikijoje dėl graikų kalbos žinių stokos, ar jų klausimai apie tai, kaip lietuviškai sakyti „knyga“, ar kiek Lietuvoje kainuoja medicinos studijos. Tai nagų lako kvapo lydimos intelektualios diskusijos su Sara apie skirtingus grožio idealus pasaulyje bei pokalbiai apie vestuvių tradicijas Afganistane. Tai cigarečių dūmų ir kardamono kavos kvapo pritvinkę privatūs pokalbiai su pagyvenusiomis sirėmis apie gebėjimo skaityti svarbą. Tai jauno maliečio A. „Hello, teacher!“ ir drąsa klausti ko nors nesupratus. Tai daugiau nei praturtinantys pokalbiai su sudaniečiu M. apie islamą, krikščionybę ir judaizmą, o kartais ir prostituciją. Tai J., į pamokų vagonėlį nuolat atnešantis arbatos ir naminio afganiško deserto „sheer payra“. Tai akių kontaktas ir rankų sumušimas po gero „bajerio“ su siru M. Tai milžiniškas žmonių svetingumas – kvietimai pietų, vakarienės ar arbatai su saldumynais mažyčiuose jų vagonėliuose. Tai Salam ir Salam aleikum ryte, tai „see you tomorrow“ vakare. Tai neįtikėtina įvairovė – nuo arbatos su cukrumi libiečių, marokiečių, maliečių ir sudaniečių jaunų vyrukų vagonėlyje, per neformalius pokalbius anglų kalba sirų vagonėlyje šalia lygintuvu lyginant ilgą arabišką kamisą, iki serialo farsi/dari kalba atgarsių bei kepamo pyrago kvapo pripildytuose afganiškame namuke. Tai – būti natūralių kultūrinių mainų fronto linijoje. Eleono stovykla – asmeniškai man.

Sarai, su kuria kalbuosi prie graikiško deserto ir kavos, Eleonas yra namai. Jau metus ir aštuonis mėnesius. Tai namai, kuriais Sara dalinasi su tėčiu, jaunesne seserimi ir broliu. Kaip ir daugelis kitų šeimų stovykloje, Saros šeima šiuo metu išskirta. Jos mama, kitas brolis bei dar dvi seserys gyvena Vokietijoje. Pirmą kartą įsivaizduojamas Europos sienas Sara peržengė iš Turkijos atvykusi į Graikijos Lesbo salą. Pirma stotelė kontinentinėje Europoje Sarai buvo šalia Atėnų esantis Pirėjo uostas. Ten ji kartu su tėčiu, seserimi, broliu bei daugeliu kitų atvykėlių tris mėnesius praleido gyvendama palapinėje. Abi sutikome, kad stovyklauti palapinėje gal ir smagu, bet ne pirmą kartą atvykus į naują, nepažįstamą šalį, kai žinai, jog net ir užėjus smarkiam lietui ir vėjui niekur šiltai nepasislėpsi.

„Dykuma“ – taip Sara prisimena Eleono stovyklą pirmaisiais mėnesiais. Ar greičiau – sardinių dėžutės, išbarstytos dykumoje. Dviejų kambarių vagonėliuose tuomet tilpdavo kartais net dvylika žmonių, bet už vagonėlių sienų tvyrojo tyla. Sara pirmus savo mėnesius stovykloje nuliejo ašaromis. „Jautėmės tarsi kalėjime, – pasakoja ji. – Migracijos ministerijos darbuotojai elgėsi su mumis taip, tarsi jiems priklausytume, tarsi būtume kažkuo nusikaltę.“ Šešis mėnesius trukusią tylią ir pilką stovyklos kasdienybę, Saros nuomone, nuspalvino tarptautinis projektas „Elea“, „įsitaisęs“ stovykloje ir pradėjęs kviesti gyventojus dalyvauti, o vėliau ir patiems organizuoti įvairias veiklas. „Gyvenimas lengvesnis, kai turi ką veikti“.

Tačiau, kad ir koks įvairus būtų stovyklos gyvenimas, niekas nenori apsistoti ten ilgam. „Pavargau“, – sako Sara, taip mąsto ir daugelis kitų. Jos nuomone, ne vienas stovyklos gyventojas išgyvena depresiją dėl situacijos sudėtingumo – praeities traumų, nesibaigiančio laukimo stovykloje, šeimos ilgesio...

Klausiu Saros apie jos mėgstamiausias projekto „Elea“ inicijuotas veiklas. Viena jų – tai Ramadano pasninko mėnesio pabaigoje musulmonų švenčiama Eid-al-Fitr šventė. „Ilgintis namų, ilgintis kažko pažįstamo, tokios šventės suteikia jėgų ir teigiamos energijos“. Aš linksiu galva. Kalėdinis karštas vynas su sausainiukais ir mandarinais nepažįstamam kontekste ir man sušildytų širdį. Sarai taip pat labai svarbūs moterų saviraiškos grupės susitikimai. Tai erdvė, skirta tik moterims, jų pokalbiams, jų užsiėmimams, jas – kilusias iš įvairių pasaulio vietų – vienijančiam moteriškumui. Šiuo metu Saros pagrindinis tikslas – toliau mokytis anglų (nors klausytis Saros anglų kalbos vienas malonumas!) ir vokiečių kalbos. Projektas „Elea“ rugsėjo mėnesį pradėjo organizuoti savanorių vedamas užsienio kalbų pamokas stovykloje. Taip aplinkybės mus ir suvedė: Sarą – mokinę ir mane – mokytoją.

„Mano „gatvėje“ gyvena afganai, iraniečiai, irakiečiai, sirai, o seniau gyveno ir viena moteris iš Malio“, – pasakoja Sara apie stovyklos multikultūriškumą. Jos nuomone, kalbų ir išvaizdos skirtumai stovykloje išblanksta: „Mes visi čia susiduriame su panašiomis problemomis ir mūsų visų noras yra toks pat – gyventi gražų gyvenimą“. Draugystės, užsimezgusios stovykloje, taigi sudėtingoje situacijoje, labai stiprios. „Labai pasiilgsiu“, – pripažįsta Sara, kai klausiu jos apie tai, ką galvoja, kai ateis laikas išvykti ir išsiskirti su tam tikrais žmonėmis. Žinoma, gyvenimas taip arti vieniems kitų ne visada vien džiugus. Tačiau agresijos Eleono stovykloje nepalyginamai mažiau, nei, tarkime, pirmaisiais mėnesiais Pirėjo uoste. Saros nuomone, tai dėl to, jog žmonės, atvykę iš neramių pasaulio vietų, būna paveikti konfliktų ir dažnai traumuoti. Neaiški pirmųjų mėnesių Europoje situacija juos dar labiau žeidžia ir gąsdina. Dėl to kyla agresija ir konfliktų. Tačiau Eleonas stovykloje, kur kiekvienas žino savo vagonėlio numerį, turi pakankamai maisto ir galimybę nusiprausti, taip pat informacijos apie tolesnį prieglobsčio proceso eigą, žmonės nurimsta ir šiek tiek atsipalaiduoja.

Sprendimą vykti į Vokietiją pasiūlė Saros tėtis, o priėmė visa šeima. „Vokietijoje, kitaip nei daugelyje Europos šalių, žmogui ar šeimai suteikiama pagalba gyvenimo pradžiai – tarsi parama vaikui, kol jis pradeda vaikščioti“, – taip Saros tėtis grindžia savo pasirinkimą. Sara garsiai mąsto, kad gyvendama Afganistane, kaip ir daugelis kitų, tikėjo Europos „progresu“, pasiektu įstatymų laikymosi dėka. Tačiau gyvendama čia jau beveik dvejus metus, ji kartais neberanda ir nebeatpažįsta logikos Europos įstatymuose. „Tikėjau, jog Europoje visi yra lygūs prieš įstatymą. Bet dabar jau nesu tuo tikra.“

Atėnai Sarai labai patinka. Dauguma čia sutiktų žmonių jai buvo malonūs ir draugiški. „Labai norėčiau nebūti jiems našta“, – sako Sara, supratingai kalbėdama apie sudėtingą, krizės paveiktos Graikijos visuomenės situaciją. Sutinku su ja, ir, kaip mažytę dovanėlę mus visus šiuo metu globojančiam miestui, į anglų kalbos mokymo programą įtraukiu diskusiją apie antikinius Graikijos dievus bei mitą apie Atėnus.

Žinoma, kartais Saros hidžabas, kurį ji nešioja laisvai apsigaubusi, mieste sukelia įtarių žvilgsnių ar komentarų. „O kodėl nešioji hidžabą?“ – klausiu, nes spėju, kad daugeliui europiečių šis klausimas dažnai neduoda ramybės. Saros atsakymas trumpas ir aiškus: „Todėl, kad myliu savo religiją; todėl, kad šiomis dienomis, kai islamo įvaizdis pasaulyje gana blogas, jausčiausi išduodanti savo religiją, jei dėl to vengčiau nešioti hidžabą; todėl, kad didžiuojuosi, jog esu musulmonė, ir noriu parodyti, kad man viskas gerai, jog nesu teroristė. Mes patys bėgame nuo terorizmo.“ Taip pat, Sara pabrėžia, jog hidžabas nėra moterų priespaudos ženklas. Dauguma moterų, kaip ir ji pati, nešioja hibdžabą, nes to nori. Pagalvoju, kad per skrydžius, prieš lėktuvui kylant, dažnai persižegnoju. Bet niekada nesulaukiu piktų žvilgsnių.

„Nežinau, ko tikėtis“, – atsidūsta Sara, paklausta apie ateitį. Šiuo metu, kaip ir dauguma kitų stovyklos gyventojų, ji laukia, kada jos šeimai bus leista susivienyti Vokietijoje. Migracijos tarnybos nepateikia tikslios datos – reikia nuolat eiti, skambinti, klausti. Tačiau anksčiau ar vėliau Sara, jos tėtis, sesuo ir brolis stovės Atėnų oro uoste laikydami rankose lėktuvo bilietus į Frankfurtą. Pirmiausia Sara nori, kad jos šeima vėl būtų kartu. Klausiu jos, ar vėliau norėtų studijuoti. „Taip, galbūt politikos mokslus ar žurnalistiką. Norėčiau daryti kažką žmonėms, dėl žmonių. Jaučiu, kad mano asmeninė sudėtingo kelio į Europą patirtis galėtų būti naudinga humanitarinių krizių kontekste.“ Bandau įsivaizduoti Saros šeimą Vokietijoje. Jos tėvai, kaip ir pati Sara, užaugo Afganistane. Tačiau jaunesni broliai ir sesuo augs Vokietijoje. Paklausta, ar ir taip dažnai kylantis kartų konfliktas nebus apsunkintas kultūriniais skirtumais, Sara šypsosi. „Taip, mano tėvai dažnai apie tai galvoja. Tačiau aš tikiu, jog jaunesnieji mano broliai ir sesuo, augdami mūsų šeimoje, perims mūsų vertybes. Nors, žinoma, jie greičiausiai bus šiek tiek kitokie...“ Sunku pasakyti, kaip Saros šeimoje afganiškumas susijungs su vokiškumu. Kas liks afganas, o kas taps vokietis. Ar kiek ilgai Saros brolis prašys jos pasakoti istorijas apie Kabulą...

Baigiame pokalbį, baigiame kavą ir paskutines graikiško deserto kivių skilteles. Palydžiu Sarą į stovyklą ir einu namo. Eidama mąstau, kad artėja Kalėdos. Internetu nusipirkau pigius bilietus į Lietuvą. Lipdama į lėktuvą nesijaudinsiu, nes mano tapatybės kortelė nepadirbta ir esu beveik šimtu procentų tikra, kad Kalėdoms grįšiu namo, pas mamą, tėtį ir brolius. Galėsiu praleisti su jais tiek laiko, kiek norėsiu. Per Kalėdas galėsiu gaminti, vaišinti ir valgyti. Nuo lubų nevarvės vanduo. Eilė į tualetą susidarys ilgiausiai dešimčiai minučių. Kaune galėsiu nueiti į „Kultūrą“, ar važiuoti su šeima į bažnyčią be baimės, jog pakeliui kas nors užpuls. Naujametiniai sproginėjimai kels džiugesį, o ne nerimą. Po švenčių, jei norėsiu, liksiu, o jei ne – ir vėl kur nors išvažiuosiu. O Sara?

Marija Kučikaitė