Netikėtai smarkiai atpigusi nafta ir išplitusi koronaviruso epidemija sukėlė šoką pasaulio finansų rinkose.

Ir Lietuvos, ir užsienio žiniasklaidos dėmesį užvaldžiusi koronaviruso „COVID-19“ epidemija užribyje paliko kilusį naują pasaulinį karą – naftos kainų karą.

Trenkė it perkūnas

Kovo pradžioje nutikęs įvykis pasaulio ekonomiką paveiks ne ką mažiau nei spartus koronaviruso epidemijos išplitimas Europoje. Tiesa, kol kas atrodo, kad dėl to turėtume labiau džiaugtis, nei liūdėti – juk nafta pinga, bet naftos versle išankstiniai vertinimai gali pasirodyti labai apgaulingi. Geras naujienas čia greitai gali pakeisti prastos.

Dar 2016 metais, bandydamos sureguliuoti situaciją pasaulinėje naftos rinkoje ir išlaikyti jos kainų stabilumą, Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narės, Rusija bei kelios kitos stambios naftą išgaunančios valstybės pasirašė „juodojo aukso“ gavybos mažinimo susitarimą. OPEC narės ir šiam naftos karteliui nepriklausančios valstybės susivienijo į vadinamąjį „OPEC plius“ (OPEC+) klubą, kurio narių skaičius išaugo iki 24. Šios šalys priėmė sprendimą reguliariai peržiūrinėti bendru susitarimu joms paskirstytas naftos gavybos kvotas, kad, reaguojant į besikeičiančią paklausą rinkoje ir situaciją pasaulio ekonomikoje, gautų finansinę naudą neišbalansuodamos padėties naftos rinkoje.

Kas tris mėnesius susitikdavusiems OPEC+ klubo šalių ministrams iki šiol be didesnių problemų, nors kartais ir karštai padiskutavus, pavykdavo suderinti bendrus veiksmus ir patvirtinti naujas gavybos kvotas kitam metų ketvirčiui. Tai tęsėsi daugiau nei trejus metus, ir jau atrodė, kad OPEC+ kursas didėjančio naujos globalios ekonominės krizės pavojaus akivaizdoje visiškai pasiteisino ir yra teisingas. Praėjusių metų gruodžio 6 dieną – dar iki pasauliui sužinant apie Kinijoje kilusį nežinomo viruso protrūkį – OPEC+ susitikime Vienoje buvo suderintos naujos naftos gavybos kvotos, kurios turėjo galioti pirmąjį 2020 metų ketvirtį, t. y. iki kovo pabaigos. Kai šių metų kovo 6 dieną vėl susitikę naftą eksportuojančių šalių atstovai ėmė svarstyti naujas gavybos ribojimo priemones, Rusijos delegacija apstulbino susitikimo dalyvius pareiškusi, kad traukiasi iš 2016 metais pasiekto naftos gavybos ribojimo susitarimo.

Žinia, kad Rusija atsisako pratęsti naftos gavybos ribojimo susitarimą, trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tokio Maskvos žingsnio niekas nesitikėjo, tuo labiau, kad kovo pradžioje tapo aišku, jog ekonominės pasekmės viso pasaulio šalims dėl žaibiškai išplitusios koronavisuro „COVID-19“ epidemijos bus labai sunkios ir veikiausiai ilgalaikės. Jos būtų buvusios sunkios net ir tuo atveju, jei epidemija nebūtų išplitusi už Kinijos sienų: visi pamatė dėl griežtų epidemiologinio karantino sąlygų vos mėnesiui kitam užsidariusios „pasaulio dirbtuvės“ pasekmes. Kai medicinines kaukes ir apsauginius biokostiumus visam pasauliui gaminusi Kinija pradėjo čiaudėti ir kosėti, jais dar neapsirūpinusios valstybės liko be nieko. Savaime suprantama, kad ekstremali situacija Kinijos ekonomikoje neišvengiamai sukels įtampą ir kitose valstybėse, o ekonominiai sunkumai iškart atsiliepia naftos paklausai ir kainai.

Nieko asmeniško, tik verslas: Saudo Arabijos princas M. bin Salmanas pradėjo naftos kainų karą su Rusijos vadovu V.Putinu.

Nieko asmeniško, tik verslas: Saudo Arabijos princas M. bin Salmanas pradėjo naftos kainų karą su Rusijos vadovu V.Putinu.

Smūgis iš pasalų

Žlugus 2016 metų naftos gavybos ribojimo susitarimui ir faktiškai užsidarius OPEC+ klubui, Saudo Arabija, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Irakas ir Rusija pareiškė didinsiančios naftos gavybos apimtis. Prasidėjo naftos kainų karas. Saudo Arabija paskelbė apie dideles nuolaidas savo naftos pirkėjams, ir kitą darbo dieną po žlugusio susitarimo naftos kainos nukrito 30 proc. – nuo 45 iki 31,02 JAV dolerių už statinę (barelį). Įkandin nučiuožė ir Rusijos nacionalinės valiutos kursas: už JAV dolerį buvo mokami 73 rubliai, už eurą – 83. Pirmąją savaitę po naftos kainų pradžios Maskvos vertybinių popierių biržos indeksas nukrito iki žemiausio lygio nuo 2008 metų rudens. JAV vertybinių popierių rinkose kovo 12 d. tapo „juoduoju ketvirtadieniu“ – jų vertės smukimas buvo didžiausias nuo 1987 metų.

Galbūt viskas galėjo pasisukti kitaip, be tokių didelių nuostolių ir niokojančių ekonominių „bombardavimų“ – naftos karo pradžioje buvo galima išlaikyti sveiką nuovoką ir apsiriboti tik viena kita propagandine salve. Tačiau Rusijos ekonomikos ir politikos strategai, regis, labai apsiskaičiavo: per žlugusį susitikimą pasiūlę nebemažinti naftos gavybos apimčių dar 1,5 mln. barelių per dieną, kaip norėjo Saudo Arabija, jie paragino palikti naftos kainas reguliuoti rinkai, kuri esą jau yra prisotinta. Tačiau tokie žodžiai šokiravo Saudo Arabijos delegaciją – jie iš Rusijos nesitikėjo išgirsti nieko panašaus, ir tokia Maskvos pozicija Rijade buvo įvertinta kaip smūgis durklu iš pasalų. Saudo Arabijos karaliaus įpėdinis princas Mohammedas bin Salmanas, faktinis šalies valdovas, seniai garsėjantis ūmiais ir griežtais sprendimais, įsakė duoti negailestingą atkirtį išdavikams rusams. Naftos milžinė „Saudi Aramco“ iškart paskelbė mažinanti naftos kainas pagrindiniams savo klientams, pirmiausia Kinijai, ir pažadėjo per artimiausias savaites padidinti naftos gavybą 2 milijonais barelių per dieną. Pasak analitikų, Saudo Arabijos reakcija į Rusijos sprendimą buvo žaibiška. Pasaulio rinkoms esą buvo suduotas ne ką mažiau stiprus smūgis, nei joms smogė paniką kelianti koronaviruso epidemija.

Džinas iš statinės

Kad Rusija galimai apsiskaičiavo nesitikėjusi tokios griežtos Saudo Arabijos reakcijos, galima spręsti iš vis dažniau Vakarų ir pačios Rusijos spaudoje skelbiamų analitikų vertinimų. Iškart po naftos kainų karo pradžios Kremliaus atstovai žvaliai tikino, kad žaibiškai atpigusi nafta didelio poveikio Rusijos ekonomikai nepadarys: esą yra sukaupta pakankamai finansinių rezervų, o biudžetas bus vykdomas ir esant dabartinei, kiek didesnei nei 32 JAV dolerių už barelį, naftos kainai. Iš dalies tai tiesa. Taip pat ir tai, kad smunkant naftos kainoms reikia ne tik vykdyti valdžios socialinius ir finansinius įsipareigojimus visuomenei, bet ir finansuoti karą Sirijoje, Rytų Ukrainoje, ardomąsias operacijas prieš Vakarų demokratijas ir visą kitą šešėlinę Kremliaus politinės virtuvės veiklą. O ji turbūt nepigi. Be to, prezidentui Vladimirui Putinui, staiga pasišovusiam pakeisti šalies konstituciją ir formaliai likti valdžioje iki 2036 metų, tikrai nereikia ekonominio kracho, alkanų maištų ir suirutės. Nuo viso to tėra tik vienas ekonominis vaistas – didėjantis naftos ir gamtinių dujų eksportas bei augančios jų kainos. Tačiau kilęs naftos kainų karas žlugdo tokias viltis.

Analitikai atkreipia dėmesį į neva tikrąjį Kremliaus planą: sužlugdytu OPEC+ susitarimu Rusija tariamai bando sunaikinti pagrindinį konkurentą – JAV skalūnų naftos pramonę, speičiančią į kampą Rusijos ir Saudo Arabijos naftos versloves, o tada jau pergalingai susitarti su arabais dėl naftos gavybos ir jos kainų ateities. JAV skalūnų naftos įmonės, pasiėmusios milijardinius kreditus, turėtų neatlaikyti žemų naftos kainų laikotarpio ir bankrutuoti. Jeigu naftos gavyba JAV dėl to sumažės, jos kaina pasaulinėje rinkoje vėl ims didėti ir ilgainiui viskas grįš į savo vietas. Vis dėlto, pasak analitikų, rusai ir tokio scenarijaus atveju galėjo stipriai apsiskaičiuoti. JAV skalūnų naftos pramonė sėkmingai atlaikė pigios naftos laikotarpius 2014 ir 2015 metais, kai OPEC šalys siekė ją paskandinti pigios naftos potvynyje. Taip gali nutikti ir dabar. Be to, reikia įvertinti ir ekonomines koronaviruso epidemijos pasekmes. Visos šalys karantinuotos, tarptautinis turizmas faktiškai žlugęs, gresia masiniai bankrotai, ekonominė suirutė. Nors nafta teisingai vadinama ekonomikos krauju, organizmą ištikus ekonominiam kolapsui – smegenų insultui ir dalies kūno paralyžiui – sureguliuota kraujotaka kažin ar padės atsistoti ant kojų. Gal nebent per ilgą laiką, rūpestingai gydant ir slaugant. O tai reiškia, kad prasidėjęs naftos kainų karas gali trukti ilgiau nei tikisi rusai ir saudo arabai. Sumenkęs naftos poreikis ir žemos jos kainos šioms šalims ilguoju laikotarpiu yra pražūtingos. Tačiau kol kas nematyti nei Maskvos, nei Rijado bandymų susigrąžinti iš pradarytos naftos kainų statinės paleistą grėsmingą džiną atgal į OPEC+ susitarimų saugyklą.