Scanpix nuotr.

1948 m. Izraeliui paskelbus nepriklausomybę, tuometinis JAV prezidentas Harry Trumanas nedelsdamas pripažino naująją valstybę. Jam prireikė vos 11 minučių ir ginklu ginti šalį pasirengę izraeliečiai buvo nusiteikę pakiliai. Prabėgus 70 metų nuo tos dienos ir beveik tiek pat nuo tada, kai Izraelis paskelbė Jeruzalę amžinąja valstybės sostine, JAV oficialiai atidarė savo ambasadą ant vienos iš šio miesto kalvų už 3 km į pietus nuo Raudų sienos.

Kaip rašo „The New York Times“ Jeruzalės biuro vadovas Davidas M. Halbfingeris, perkeldamas ambasadą iš Tel Avivo ir pripažindamas Jeruzalę Izraelio sostine JAV prezidentas Donaldas Trumpas apvertė kelių dešimtmečių JAV užsienio politiką aukštyn kojomis. Visa tai nutiko dabar, kai Izraelyje tvyro ne tik pasididžiavimas, bet ir grėsmės nuojauta, todėl valstybės gyventojai nežino, kaip jaustis.

Izraeliečiams sunku džiūgauti, nes laikai primena 1948-uosius: kaukia civilinės saugos sirenos, ruošiamos slėptuvės nuo bombų, kviečiamas pastiprinimas atremti grėsmes šiaurėje, pietuose ir rytuose.

Šešėlinis karas su Iranu tapo atvira konfrontacija tarp Izraelio ir stipriausios priešiškos šio regiono valstybės. Per masinius protestus Gazoje tūkstančiai „Hamas“ paragintų palestiniečių bandė pereiti į Izraelį, bet šios šalies snaiperiai nušovė nemažai protestuotojų ir dar kelis tūkstančius sužeidė. Dėl šio kraujo praliejimo po kelių metų pertraukos Izraelio ir Palestinos konfliktas grįžo į tarptautinę darbotvarkę.

Dabar rytinėje Jeruzalės dalyje ir likusiose Vakarų Kranto teritorijose veržiasi užspausta įtampa, nekantrumas ir pyktis: JAV už tai, kad atsisakė bet kokių pretenzijų į pusiausvyros palaikymą, Izraeliui už tebesitęsiančią okupaciją, Palestinos autonomijos valdžiai už silpnumą ir korupciją ir pačiam taikos procesui už tai, kad suteikė vilčių, bet atneša tik nusivylimą.

JAV ambasadorius Izraelyje D. Friedmanas ir Izraelio premjeras B. Netanyahu, AFP/Scanpix nuotr.

Sėkmės istorija

„Pažvelgus iš šalies matyti viena ryškiausių XX a. sėkmės istorijų“, – sako istorikas Tomas Segevas, parašęs naują pirmojo Izraelio ministro pirmininko biografiją „Deividas Ben-Gurionas: valstybė bet kokia kaina“ (David Ben-Gurion: A State at All Costs). Izraelis kaip niekada stiprus ir jame gyvena kaip niekada daug žydų. T. Segevas sako: „Tai D. Ben-Guriono svajonės išsipildymas. Bet drauge ateitis atrodo labai niūri ir kai kurios jo paliktos problemos vis dar neišspręstos.“

Izraelio žydams sunku atsipalaiduoti, kai negali pasigirti stipriais ryšiais su tautiečiais, beveik 2 mln. valstybėje gyvenančių arabų ir milijonais kitų kaimynų: kartoms keičiantis ilgalaikis susitarimas su palestiniečiais atrodo toks pats nepasiekiamas kaip ir seniau.

Tačiau kad ir kaip puolami jaučiasi izraeliečiai, objektyviai žvelgiant Izraelis dar niekada nebuvo toks stiprus. Valstybės kariuomenė naikina priešiškas pajėgas naikintuvais, priešraketinėmis baterijomis ir naujoviškomis tunelių naikinimo priemonėmis. Žvalgai priešams iš panosės nugvelbia nesuskaičiuojamas paslaptis. Pažangiųjų technologijų startuoliai parduodami už milijardus, šalies ekonomikos pavydi visi Artimieji Rytai, televizijos serialus transliuoja „Netflix“. Šeštadienį Izraelio atstovė „Eurovizijos“ konkurse – kudakuojanti feministė Netta Barzilai – įveikė Izraelio kritikų inicijuotą boikotą ir laimėjo visuomenės simpatijas. Šylantys santykiai su Saudo Arabija ir Persijos įlankos valstybėmis teikia vilčių, kad Izraelis gali išplėsti draugų ratą regione.

JAV parama Izraeliui stiprėja

JAV ambasados perkėlimas iš pajūrio tvirtovės Tel Avive į įtvirtintą buvusį konsulatą prie Rytų ir Vakarų Jeruzalę skiriančios ribos labai simboliškas. Daugeliui žydų šis sprendimas rodo, kad Jeruzalė pripažįstama kaip Izraelio sostinė. Bet palestiniečiams, kurie tikisi Rytų Jeruzalę kada nors tapsiant Palestinos valstybės sostine, ambasados perkėlimas reiškia, kad JAV atsisakė bet kokio nešališkumo sprendžiant regiono ateitį.

Pagrindinės amerikiečių atstovybės perkėlimas iš liberaliojo Tel Avivo į sostinę, kurioje pasaulietiškus gyventojus didele dalimi pakeitė religingi piliečiai, labai gerai atspindi, kaip keičiasi parama Izraeliui Jungtinėse Valstijose.

D. Ben-Gurionas ministro primininko pareigas iš viso ėjo 13 metų. Jei Benjaminui Netanyahu pavyks išlikti valdžioje, 2019 m. viduryje jis pasieks naują rekordą. Tačiau jokių garantijų anaiptol nėra. Jam gresia kaltinimai vidiniuose korupcijos skandaluose, o dėl kriminalinių kaltinimų gali žlugti jo valdančioji koalicija.

Prezidentas D. Trumpas Izraelį ir jo dešiniųjų pažiūrų vadovą remia, ko gero, labiau nei bet kuris kitas pirmtakas. Dar joks JAV vadovas nebuvo toks dosnus Izraelio vadovams.

D. Trumpo dovanos B. Netanyahu plūsta lyg iš gausybės rago: jis pripažino Jeruzalę Izraelio sostine, sustabdė finansinę paramą  Jungtinių Tautų pagalbos agentūrai, besirūpinančiai palestiniečių pabėgėliais (B. Netanyahu norėtų, kad šios agentūros apskritai neliktų), pasitraukė iš susitarimo dėl Irano branduolinės programos.

Tarp aukštų atstovų, kuriuos JAV administracija nusiuntė dalyvauti ambasados atidarymo ceremonijoje, buvo prezidento dukra Ivanka Trump, žentas ir vyresnysis patarėjas Artimųjų Rytų klausimais Jaredas Kushneris ir iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas.

SIPA/Scanpix nuotr.

Palestiniečiams – smūgis į paširdžius

Palestiniečiams oficialus ambasados atidarymas yra kol kas naujausia ir realiausia Vašingtono bei Izraelio vyriausybės provokacija. „Tai jėgos diktatas“, – pareiškė buvusi Palestinos išsilaisvinimo organizacijos diplomatė Hind Khoury, šiuo metu vadovaujanti Betliejuje įsikūrusiai tvarios plėtros nevyriausybinei organizacijai. Jos teigimu, dabar palestiniečiai turi užmiršti ne tik Jeruzalę, bet ir 1948 m. bei 1967 m. prarastus namus.

„Susitaikykite, kad Izraelis niekur nedings ir viešpataus, – sako ji. – Susitaikykite, kad ir toliau bus griaunami namai, tremiami ir perkeliami žmonės. Susitaikykite, kad bus raunami alyvmedžiai ir smurtaus naujakuriai. Susitaikykite su nausėdijomis. Susitaikykite, kad Izraelis valdys visą Jordano slėnį ir naudosis jo ekonominiais ištekliais. Susitaikykite, kad Izraelis neįvykdė nė vieno savo įsipareigojimo.

Susitaikykite su Gazos apsiaustimi. Susitaikykite, kad Rytų Jeruzalė mums nebepriklauso. Susitaikykite su Izraelio leidžiamais rasistiniais įstatymais. Su tuo, kad mes kaliniai savo žemėje: aš negaunu vizos, nes mes „visi teroristai“. Susitaikykite su tuo, kad visi kovojantys už palestiniečių teises bus kaltinami antisemitizmu.“

„Turime su visu tuo susitaikyti arba viskas bus tik dar blogiau, – pridūrė ji. – Galbūt kalbu kaip mama ir senelė, bet palikti tokį pasaulį kitai kartai yra tikra nuodėmė.“

Kova ir kompromisai dėl Jeruzalės

Izraelio žydams JAV ambasados atidarymas ir šio sprendimo padariniai gydo ir atveria visai kitokias žaizdas.

Iš JAV kilęs Izraelio rašytojas Yossis Kleinas Halevis, kurio naujausia knyga „Laiškai palestiniečiui kaimynui“ (Letters to My Palestinian Neighbor) pasirodė antradienį, mano, kad ambasados perkėlimas – tai reta proga atlyginti už „bandymus paneigti žydų sąsajas su Jeruzale“, kurie atsispindi per UNESCO balsavimus ir Palestinos autonomijos prezidento Mahmoudo Abbaso kalbose, kai jis pasisako apie krikščionių ir musulmonų saitus su Jeruzale, bet pabrėžtinai nutyli žydų interesus.

„Žydai jaučia stiprią nuoskaudą dėl karo prieš mūsų istoriją ir šaknis šiame mieste“, – sako Y. K. Halevis.

Pabrėždamas, kad jo knyga „apie susitaikymą su palestiniečiais kaimynais išleidžiama kone blogiausią akimirką per visą kančių kupiną šiųdviejų tautų istoriją“, Y. K. Halevis sako, jog perkeldami ambasadą „Izraelis ir JAV galėjo kaip nors paminėti palestiniečių teises į šį miestą.“

„Nemanau, kad laikas kurti planus, – pareiškė jis. – Iki to dar toli. Bet turėtume aiškiai pripažinti, kad Jeruzalėje nesame vieni. Tai būtų tinkama akimirka tokiam dosniam Izraelio pareiškimui.“

AFP/Scanpix nuotr.

Platėjanti atskirtis

Baracko Obamos administracijos laikotarpiu prieštaraudamas sutarčiai su Iranu B. Netanyahu užsitraukė žydų demokratų nemalonę. Atsisakęs kruopščiai suderėto susitarimo, kuriame buvo numatyta suteikti reformistiniams ir konservatyviesiems judaistams daugiau įtakos Izraelyje, ir patvirtinęs priemonę, kuria judaistų ortodoksų rabinams užtikrinamas atvertimo į judaizmą Izraelyje monopolis, dabartinis ministras pirmininkas supriešino liberaliuosius JAV žydus su Izraelio religiniais vadovais.

Amerikiečių liberalų nepasitenkinimą Izraeliu sustiprino ir kiti politiniai sprendimai, kaip antai pastangos deportuoti imigrantus iš Afrikos ir nesiliaujantys įstatyminiai B. Netanyahu politinių sąjungininkų išpuoliai prieš demokratines institucijas, tokias kaip Izraelio aukščiausiasis teismas.

D. Trumpo administracijai tokiomis apčiuopiamomis priemonėmis rodant palankumą Izraeliui, takoskyra tarp dviejų pagrindinių žydų centrų visame pasaulyje platėja.

3000 metų senumo problema

Dabartinės grėsmės Izraelio saugumui gali užgesti taip ir neįsiliepsnojusios, o atskirtis tarp JAV ir Izraelio žydų gali užgyti atėjus naujai administracijai vienoje arba kitoje valstybėje, jei ne anksčiau. Gali būti, kad prabėgus laikui net ambasados perkėlimo sukeltas pavojus pasirodys esąs ne didesnė grėsmė šventei, nei taurės sudaužymas per žydų vestuves.

Kalbėdamas su „Fox News Sunday“ JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo pareiškė, kad, nepaisant sprendimo perkelti atstovybę, Artimųjų Rytų taikos procesas „beveik užtikrintai nėra palaidotas“, ir pridūrė, jog JAV vis dar tikisi sėkmingos Izraelio ir Palestinos konflikto baigties.

Biografas T. Segevas sako, kad ieškodamas medžiagos knygai sužinojęs, jog D. Ben-Gurionui Jeruzalė pernelyg nerūpėjo ir jis 1948 m. nė nebandė užimti miesto – iš dalies dėl to, kad žinojo, kaip sunku bus apsaugoti senąjį miestą nuo ekstremistų.

T. Segevui atrodo, kad šia prasme beveik niekas nepasikeitė.

„Būtent tai ir yra Jeruzalės esmė, – sako jis. – Būtent dėl to ji kelia tiek problemų pastaruosius 3000 metų. Gali būti, kad tos problemos nedings dar 3000 metų.“