Įtampa dviejų ekonomiškai stipriausių pasaulio sunkiasvorių santykiuose toliau auga. Prie prekybos karo prisidėjo Vašingtono kaltinimai Pekinui melavus dėl koronaviruso protrūkio tikrosios grėsmės, slepiant epidemijos priežastį, reikalavimas atlyginti pandemijos padarytą žalą. JAV griežtai reagavo ir į naujausią Kinijos akibrokštą – siekį atimti iš Honkongo paskutinius politinės autonomijos likučius. Ekspertai jau svarsto, ar šaltasis JAV ir Kinijos karas neperaugs į karštąjį.

Atpirkimo ožys

Kone kas savaitę iš Vašingtono pasipila nauji žaibai Pekino pusėn, lydimi piktos politinės retorikos griausmų. Prezidentas Donaldas Trumpas pabrėžtinai garsiai trenkė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) durimis, apkaltinęs ją esant Kinijos marionete. Jungtinės Valstijos yra didžiausia finansinė PSO rėmėja, tad finansavimo nutraukimas šiai organizacijai bus stiprus smūgis, ypač dabar, kai pasaulis grumiasi su koronaviruso epidemija. Šiai kovai, kurią Jungtinių Tautų vardu koordinuoja PSO, būtinos sutelktos visų šalių politinės, ekonominės ir mokslinės pastangos, ir tai, kad tokiu metu iš šios organizacijos pasitraukia Amerika, yra didelis nuostolis visiems be išimties.

Kodėl D.Trumpo administracija padarė šį akibrokštą? Nemažai apžvalgininkų mano, kad jam tiesiog reikėjo greitai surasti atpirkimo ožį, kurį būtų galima apkaltinti daugiau nei 100 tūkstančių amerikiečių mirtimi. Jų gyvybes vos per kelis mėnesius pasiglemžė Kinijoje kilusi COVID-19 pandemija. Jau po pirmųjų jos protrūkių JAV teritorijoje tapo aišku, kad tokio masto krizei šalies valdžia nebuvo pasiruošusi. Trūko visko, pradedant apsaugos priemonėmis, viruso nustatymo testais, reanimacijai pritaikytomis vietomis ligoninėse, plaučių ventiliavimo aparatais, baigiant lavoninėmis. Įvedus karantiną praktiškai buvo sustabdyta didžioji dalis šalies ekonomikos. Kai kurios jos šakos gali neatsigauti dar bent keletą metų ar apskritai niekada. Per kelias savaites bedarbių skaičius viršijo Didžiosios depresijos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse rekordus. Šokiruota Amerika dar tik skaičiuoja viruso padarytus trilijoninius nuostolius, niekas nežino, ar blogiausia jau iš tiesų praeityje: juk vakcina nuo COVID-19 dar neparuošta. Rudenį vyks nauji prezidento rinkimai, ir nors D.Trumpas kaip galėdamas giria save už puikų pirmosios pandemijos bangos suvaldymą, visuomenę, išskyrus fanatiškus jo rėmėjus, tuo įtikinti sunku: nors ir lėčiau, bet kiekvieną savaitę toliau didėja mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius, daugėja prašančiųjų nedarbo išmokos, ekonomikos rodikliai išlieka niūrūs.

D.Trumpas apkaltino Kiniją dėl nekompetencijos sukėlus „masines žudynes pasaulyje“.

Demokratinėse šalyse priimta, kad lyderiai prisiimtų atsakomybę ne tik už laimėjimus, bet ir savo veiklos nesėkmes. D.Trumpas kratosi atsakomybės už koronaviruso Amerikoje sukeltą ekonominę ir socialinę katastrofą, pirštu rodydamas į Kiniją – neva ji dėl visko kalta. Iš dalies jis teisus: Kinijos valdžia slėpė nuo pasaulio informaciją apie pavojingo viruso protrūkį Uhane, maskavo tikrąjį epidemijos mastą, melavo apie protrūkio šaltinį (dabar jau Kinijos mokslininkams Pekinas leido pripažinti, kad Uhano jūros gėrybių turgus nebuvo pirminė užkrato plitimo vieta, čia pardavinėtų gyvūnų mėsa nebuvo pavojinga, o šikšnosparniais ten išvis neprekiauta). Jau skelbiama, kad virusas į turgų turbūt pateko iš kitos vietos, galbūt jį atnešė žmogus, užsikrėtęs netoli turgaus esančio Uhano virusologijos instituto laboratorijoje, tiriančioje šikšnosparnių koronavirusus. Žinoma, jei ne genetinių koronaviruso padermių pokyčių tyrimai, jau atlikti Vakarų virusologijos laboratorijose, galintys konkretizuoti galimą protrūkio laiką ir vietą, Kinijos valdžia greičiausiai nebūtų atsisakiusi Uhano turgaus kaip pandemijos epicentro versijos.

Lemtingas dešimtmetis

Nors Kinijos valdžia tvirtina iškart nuo COVID-19 protrūkio pradžios glaudžiai bendradarbiavusi su PSO, negali nestebinti keista jos ramybė paaiškėjus, kad naujasis virusas perduodamas vieno žmogaus kitam. Kinija ėmėsi griežčiausių priemonių izoliuodama Uhaną nuo likusios šalies dalies, atkirto susisiekimą automagistralėmis, geležinkeliais ir oro linijomis, tačiau lėktuvai iš Uhano į užsienio šalis, taip pat ir JAV, kilo ir toliau. PSO nežinia kodėl neparagino uždrausti tarptautinių oro skrydžių iš Kinijos. PSO paskelbė pandemiją tik kovo 11 d. (!), kai užkratas jau buvo išplitęs 114 pasaulio šalių. Kinija keleivinius skrydžius į užsienio šalis sustabdė tik kovo 27 d.

Kita vertus, niekas netrukdė JAV ir kitų valstybių vyriausybėms dar prieš mėnesį ar anksčiau nutraukti keleivinių lėktuvų skrydžius į Kiniją. Tai būtų leidę pristabdyti viruso plitimą ir duoti šalims daugiau laiko pasiruošti krizei. Deja, PSO atstovai vis ramino, kad situacija Uhane kontroliuojama ir kad tokios priemonės perteklinės. Kaip matome dabar, tai buvo lemtinga klaida. Ar ji buvo padaryta dėl neišmanymo ar dėl to, kad dabartinis PSO generalinis direktorius (kurio kandidatūrą savo laiku smarkiai rėmė Pekinas), panašu, labai prisidėjo prie to, kad naujojo viruso protrūkis padarytų kuo mažesnę žalą Kinijos įvaizdžiui pasaulyje ir jos ekonomikai, dar teks išsiaiškinti.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“ paskelbė Saugumo problemų analitinio centro prie Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche ekspertų straipsnį, gvildenantį dabartinių Jungtinių Valstijų ir Kinijos santykių krizę bei galimus jos raidos scenarijus. Jų manymu, dvišaliai šių valstybių santykiai artėja prie padidinto karinio susidūrimo pavojaus fazės. Kol pasaulis yra užsiėmęs koronaviruso pandemijos problema, Vašingtonas ir Pekinas atsidūrė konfrontacijos spiralėje. Amerika jaučia, kad praranda įtaką, o Kinija trokšta susigrąžinti „prarastas“ teritorijas. Nejaugi viskas galų gale peraugs į karinį konfliktą ar net didelio masto karą?

Pasak Šveicarijos ekspertų, Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas dabar stovi prie sprendžiamojo dešimtmečio slenksčio. Jau šiuo metu čia grumiasi proamerikietiškas ir kiniškas socialiniai visuomenės raidos modeliai. Trapi pusiausvyra, palaikoma dėl pasaulio ekonomikos gerovės, jau pasiduoda stiprėjančiai abiejų konflikto pusių eskalacijai. Koronaviruso pandemijos krizė esą tik dar labiau stiprina šią tendenciją. Artimiausiais metais Azijos ir Ramiojo vandenyno regione vykstantys procesai atsilieps tarptautiniams santykiams toli gražu ne tik šioje pasaulio dalyje – jie palies ir Europą, rašo „Neue Zürcher Zeitung“.

Ilgalaikė įtampa

Ar Amerika užleis Kinijai dominuojančią padėtį Rytų Azijoje? O gal jai pavyks išlaikyti privilegijuotą statusą? Dabartinėje situacijoje, pasak ekspertų, patikimai nieko negalima prognozuoti. Pandemijos sukeltos ekonominės problemos gali dar labiau sumažinti JAV veikimo šiame regione laisvę ir pagreitinti savo įtakos praradimą. Tačiau toli gražu neaišku, ar Kinijos prezidentas Xi Jinpingas iš šios krizės išeis kaip nugalėtojas.

Klausimų kelia ne tik galima Amerikos ir Kinijos konfrontacijos baigtis – neaišku ir tai, kokį pavidalą įgaus šios strateginės varžybos. Daugelis žymių politikų ir ekonomistų mano, kad karinis konfliktas neįmanomas, tačiau iš tikrųjų klausimas, ar dar ilgai JAV ir Kinijos santykiai išsilaikys žemiau karo slenksčio, tebėra atviras, teigia šveicarų ekspertai. Tai, kad karo tarp dviejų valstybių, laikančių save strateginėmis varžovėmis, tikimybė smarkiai išauga ir kad tokios situacijos tapdavo daugumos pasaulyje kilusių karų priežastimi, įrodinėti nereikia – tą patvirtina istorija.

Paskutiniuosius 30 metų sparčiai augusi Kinijos ekonomika sudarė sąlygas šiai šaliai užsiauginti įspūdingus karinės galios raumenis. Jau keletą metų Kinijos karinis biudžetas auga greičiau už šalies BVP. Pasak ekspertų, nerimą kelia ne tiek šis faktas, kiek paties Xi Jinpingo „kiniška svajonė“ – artimiausioje ateityje susigrąžinti „prarastas“ teritorijas. Tokiam norui griežtai priešinasi daugelis Ramiojo vandenyno baseino šalių ir pačios Jungtinės Valstijos, besiremiančios savo požiūriu į pasaulio tvarką.

Šiuo metu ir Vašingtone, ir Pekine vyrauja nacionalistinės politinės srovės, sudarančios sąlygas tolimesnei eskalacijai, tiesa, kol kas prekybos ir politinių santykių plotmėje. Vertinti šį procesą tik kaip laikiną būtų neteisinga, rašo „Neue Zürcher Zeitung“.Visų pirma dėl to, kad Xi Jinpingas sudarė sąlygas likti valdžioje iki gyvos galvos, o antra – JAV santykiuose su Kinija nori užtikrinti savo interesus, kurie bus aktualūs ir po galimo Donaldo Trumpo perrinkimo šių metų lapkritį.