Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaip „Šaunioji Britanija“ prarado savo šaunumą: ar tai negresia ir Vokietijai?

Per praėjusius du dešimtmečius Jungtinės Karalystės ir Vokietijos pozicijos susikeitė vietomis: dabar Vokietija simbolizuoja atvirumą, o Jungtinė Karalystė siejama su regresyviu nacionalizmu, tačiau nėra priežasties manyti, kad šios dvi valstybės negalėtų susikeisti vietomis dar kartą, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Europos užsienio santykių tarybos direktorius Markas Leonardas.

Neseniai Estijos sostinėje Taline įvykęs Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės Theresos May susitikimas aiškiai parodė skirtį tarp šiųdviejų šalių pasirinkto kelio. A. Merkel vadovauja šaliai, turinčiai itin tvirtą pramoninį pagrindą ir stiprius prekybos ryšius ir skleidžia atvirumo bei internacionalizmo idėjas, o štai Th. May daugiau kalba apie praeitį negu apie ateitį, menkinamai atsiliepia apie „pasaulio piliečius“ ir žada gelbėti sumišusią savo šalies tapatybę.

Be kitų dalykų, A. Merkel ir Th. May elgsenos dinamika rodo, kokia cikliška gali būti istorijos raida. Prieš dvidešimt metų būtent Vokietija buvo „Europos ligonis“, besistengiantis nugalėti vidinius demonus, kad pagaliau galėtų pažvelgti pirmyn, į ateitį. Jungtinė Karalystė tuo metu vadinta „Šauniąja Britanija“ (angl. Cool Britannia). Visas pasaulis staiga pradėjo klausytis britpopo, o garsiausi britų menininkai, mados dizaineriai ir architektai tapo pasaulinėmis savo srities įžymybėmis. Net britų virtuvės šefai – didžiam prancūziškųjų savo kolegų nusivylimui – pradėti laikyti geriausiais pasaulyje skonio arbitrais.

Britiškąją tapatybę mėginta kurti iš naujo

Straipsnio autorius M. Leonardas teigia taip pat spėjęs suvaidinti vaidmenį nacionaliniame Britanijos atgimime. Britanijos tapatybei apžvelgti skirtame pranešime „BritainTM: Renewing Our Identity“ jis pasiūlęs nacionalinės tapatybės permąstymo strategiją, kurią naujoji šalies leiboristų vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Tony Blairo, nusprendusi įgyvendinti. Pagrindinė pasiūlyme išdėstyta mintis – performuluoti „britiškumo“ idėją ir tada iš naujo pristatyti Britaniją pasauliui.

Buvo akivaizdu, kad permąstyti šalies tapatybę – tiesiog būtina. Įpusėjus paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, britų politiką apgaubė liguista migla. Ministras pirmininkas Johnas Majoras prarado Konservatorių partijos kontrolę, o dėl nuolat mažėjančio visuomenės pasitikėjimo Britanijos valdžios institucijomis tarp rinkėjų įsivyravo nemaža įtampa.

Britanija, kažkada vadinta „pasaulio dirbtuvėmis“, ilgainiui tapo paslaugų ekonomika. Britų mažmeninės prekybos tinklas „Dixons“ vieną iš savo buitinės elektronikos linijų nusprendė pavadinti „Matsui“, mat šitaip skamba daugmaž japoniškai. Dėl muilo operų, sklindančių iš Bakingamo rūmų, meilinimasis karališkajai šeimai virto vojerizmu. Ano meto nuomonių apklausos rodė, kad maždaug pusė šalies gyventojų nori emigruoti; panašiai tiek teigė apskritai nebesijaučiantys britais (ypač škotai, velsiečiai, etninės mažumos, londoniečiai ir jaunimas).

Roberto Catarinicchia/Unsplash nuotr.

Ragino pažvelgti giliau

Užuot gedėjus giliai etninės, išskirtinai „angliškumu“ dvelkiančios tapatybės, kurią buvusi šalies ministrė pirmininkė Margaret Thatcher taip uoliai stengėsi puoselėti devintajame dešimtmetyje, komentaro autorius teigia siūlęs britams įsigyventi į naują pilietinę tapatybę, pagrįstą kur kas gilesniu savo šalies esybės suvokimu. Juk galų gale, rašo jis, Britanija yra ne tik pasaulinės reikšmės taškas – tai taip pat ilgą kūrybiškumo, kitoniškumo ir inovatyvumo istoriją turinti sala. Tai hibridinė sala, sėmusis šlovės iš savo įvairovės. Socialinių ir technologinių pokyčių ji pasiekė ne revoliucingomis fanfaromis, o išmoninga valdysena. Pagaliau tai buvo šalis, vertinusi „sąžiningą žaidimą“.

Autorius teigia jokiu būdu nenorintis pervertinti savo pamfleto įtakos. „BritainTM“, pasak jo, buvo tik vienas didesnio masto reiškinio elementų. Britiškoji tapatybė, kaip atrodė, darėsi vis atviresnė, ir šis pokytis, jo įsitikinimu, būtų turėjęs lemiamos reikšmės tiek Leiboristų, tiek Konservatorių partijai, kurioms žūtbūt reikėjo detoksikuotis.

Tokie konservatorių lyderiai, kaip antai buvęs premjeras Davidas Cameronas ir net Borisas Johnsonas, anuomet – Londono miesto meras, pradėti laikyti modernios, daugiarasės ir daugiatautės Britanijos simboliais. Tai buvo ta Britanija, kurią režisierius Danny Boyle`as atvaizdavo 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje.

AFP/Scanpix nuotr.

Tad kodėl, sėkmingai ėjusi kosmopolitizmo keliu, Britanija pasuko atgal nacionalizmo ir nativizmo link? Pernelyg nesiplėtojant atsakyti į šį klausimą būtų galima taip: šalies naujos tapatybės paieškas sužlugdė jų pačių sėkmė. Sukūrusi palankias sąlygas tiems, kurie anksčiau buvo atstumti, tuos savo piliečius, kurie vaidino pagrindinį vaidmenį ankstesnėje, siauresniojoje versijoje, į naujos tapatybės paieškas pasinėrusi Britanija privertė pasijusti mažuma, ir referendume dėl „Brexit“ jie atsigriebė.

Ar britai nepersistengė, įgyvendindami tapatybės politiką?

Pagrindinis Th. May tikslas nuo tada, kai poste ji pakeitė D. Cameroną, – pavergti emocijas senųjų grupuočių – tų, kurios labiausiai prisidėjo plėtojant britiškąją tapatybės versiją pagal M. Thatcher ir kurios „Šauniojoje Britanijoje“ jautėsi nejaukiai. Vis dėlto demografiniai pokyčiai rodo, kad į senosios Britanijos vietą neabejotinai ateis nauja, atvira Britanija. Daugumos apklausų duomenimis, šalis kasmet darosi liberalesnė ir tolerantiškesnė. M. Leonardo teigimu, viena iš pamokų, kurias išmokti privertė balsavimas dėl „Brexit“, yra tai, kad į tapatybę orientuota politika, akivaizdžiausiai pasireiškianti per vyresnio amžiaus, baltųjų, mažiau išsilavinusių rinkėjų baimes, tarpuvaldžiu gali kelti nemažą sumaištį.

Lieka tik laukti, ir sužinosime, kiek toli šįkart nueis nativistai ir ar jų lyderiai nepervertins savo jėgų. Ar populizmo banga atslūgs, kai kritinė rinkėjų masė suvoks „Brexit“ poveikį Britanijos ekonomikai? Ir ar to būtų buvę galima išvengti, jei nacionalinės tapatybės kaita būtų vykusi lėčiau ir laipsniškiau?

M. Leonardas neabejoja, kad po praėjusį mėnesį Vokietijoje vykusių federalinių rinkimų panašių klausimų kyla ir A. Merkel galvoje. Tai, kad kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ susirinko kaip niekad daug balsų, o A. Merkel partija dalį palaikymo prarado, iš dalies nulėmė vadinamoji atvirų durų politika, kurios kanclerė atkakliai laikėsi įsismarkavus pabėgėlių krizei. Gali būti, kad ji dabar svarsto, ar jos puoselėtoji Willkommenskultur (svetingumo kultūra) nesulauks tokio paties likimo kaip T. Blairo „Šaunioji Britanija“.

AFP/Scanpix nuotr.

Užtikrinti, kad neatsitiktų būtent taip, bus didysis A. Merkel ketvirtosios kadencijos uždavinys. Gaila, bet Th. May, kuri, užuot mėginusi nativizmo bangą ryžtingai atremti, nusprendė ja pasinaudoti, vargu ar turės ką patarti savo kolegei Vokietijoje.

Gali atsitikti ir taip, kad Th. May taps savo pačios oportunizmo auka. Jei istorijos raida iš tiesų yra cikliška, galima daryti prielaidą, kad anksčiau ar vėliau Britanija vėl pasuks atvirumo keliu, rašo M. Leonardas. O kai tai įvyks, Th. May nubrėžtajai regresinei tapatybės politikai, kaip ir M. Thatcher atveju, bus galas.

Rekomenduojami video