Scanpix nuotr.

 Žiema – dažnesnių nelaimių metas ne tik slidžiuose, apsnigtuose, nenuvalytuose keliuose. Lietuvos alpinistų kaupiamos statistikos duomenimis, bene 80 procentų nelaimių, pražudžiusių mūsų kalnų mylėtojus, įvyko irgi žiemos mėnesiais. O iš viso, kaip skaičiuoja šalies alpinistai, per 60 pastarųjų metų Lietuva neteko jau per 20 kalnų aistruolių. Tokių aukų sąrašas papildytas jau ir šiemet.

Juodosios statistikos skaičiai rodo, kad toji statistika – sau, o žmogaus svajonė pabūti kalnų dalimi, kvėpuoti jų oru, ieškoti savo fizinių galimybių ribų, kaip kokiems kolekcininkams šturmuoti vis naujas viršukalnes – sau.

Apie žmogaus trauką kalnams byloja ir daugeliui lietuvių gerai žinoma garsaus praėjusio šimtmečio rusų artisto Vladimiro Vysockio bene prieš 50 metų išpopuliarinta daina, kurioje yra tokie žodžiai: „Geriau už kalnus gali būti tik… kalnai, kuriuose dar nebuvai“. Kalnų didybės pavilioti žmonės – ir turistai, ir alpinistai – sako, kad šie žodžiai – neginčijama tiesa.

Turbūt tam pritarė ir lietuvis Saulius Saikauskas, labai patyręs alpinistas, Lietuvos alpinizmo asociacijos narys, nes, kadaise susirgęs vadinamąja kalnų liga, vis iškeliaudavo į kalnus.

Pastarąjį kartą – šiemet, prieš pat Vasario 16-ąją, Lietuvai ypač svarbią datą. Kaip teigia kartu su S. Saikausku kelionėje buvęs irgi labai patyręs alpinistas Kęstutis Skrupskelis, prieš kurį laiką jo geram draugui S. Saikauskui, aistros kolegai ir bendražygiui, kilo mintis Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga įkopti į Laisvosios Korėjos viršūnę Tian Šanio kalnų masyve, Kirgizijoje, ir iš ten pasveikinti Lietuvą su švente. Būdami apie 10 metų pažįstami ir jau bene 6 metus kartu kopdavę į kalnus, bičiuliai pritarė vienas kitam ir rengėsi žygiui kiekvienas savarankiškai.

Vėliava liko plazdėti…

Tiesa, šį proginį dviejų lietuvių žygį į kalnus abu vyrai iš pradžių planavo atlikti kiek vėliau, tačiau vasario 15-osios palankus oras paskatino abu kopti būtent Vasario 16-ąją, kai visoje Lietuvoje ši šventė buvo minima itin pakiliai, džiugiai ir kūrybingai.

„Lietuviai kaip niekada vieningi!“ – daug kas džiaugėsi po Vasario 16-osios iškilmingų renginių Lietuvoje, puikiai vertindami tautiečių pasididžiavimą švenčiant neeilinį Lietuvos valstybingumo gimtadienį. Tuo šie metai bus įsimintini Lietuvos istorijoje.

Įsimintini jie, tik, deja, liūdnai, bus ir šalies alpinistų šeimoje: abu minėti alpinistai, sėkmingai pasiekę savo tikslą Ala-Arčos nacionalinio parko teritorijoje ir Laisvosios Korėjos viršukalnėje iškėlę švenčiančios Lietuvos vėliavą, žygio atgal sėkmingai jau nebaigė – šios kelionės iniciatorius S. Saikauskas, viršukalnėje išskleidęs Lietuvos vėliavą, o bendražygiui tuo metu garsiai pasidžiaugus ir palinkėjus, kad Lietuvos vėliava plazdėtų visose pasaulio viršukalnėse (tai liko nufilmuota – aut. past.), netrukus žuvo kalnuose, leisdamasis nuo viršukalnės. Bendražygis K. Skrupskelis patyrė traumų.

Pirmiausia liūdna žinia apie tai pačią vasario 16-ąją į Lietuvą iš Kirgizijos atskriejo jau po visų šventinių 100-mečio renginių šalyje. Sekančią dieną buvo pranešta, kad kalnuose į uolos plyšį kritusio ir greičiausiai jau žuvusio S. Saikausko paieškos, kuriose operatyviai dalyvavo apie porą dešimčių gelbėtojų, stabdomos dėl tamsos ir bus tęsiamos vos prašvitus.

Dar kitą dieną jau paskelbta, kad Lietuvos alpinisto kūnas kalnuose surastas. Tuo metu draugo gedėdamas K. Skrupskelis buvo gydomas vietos ligoninėje.

Staigus krytis žemyn

Netrukus po nelaimės į Lietuvą parskridęs K. Skrupskelis jau pasakojo žiniasklaidos priemonėms apie patirtą tragediją, apie savo akimis regėtą draugo krytį nuo kalno.

Sudėtingą maršrutą kelyje į viršukalnę (maždaug 5 kilometrų aukštyje) abu alpinistai įveikė kiek greičiau nei buvo planavę – per 16 valandų. Tiek laiko vyrai, turėdami specialią alpinistų įrangą, įtemptai kopė į kalną. Po iškilmingų minučių viršukalnėje jie netrukus pradėjo leistis žemyn, nes dideliame aukštyje likti naktį per šalčius, kai spaudžia apie minus 30 laipsnių ir pučia stiprus vėjas, – ir nepatogu, ir rizikinga. Taip alpinistai ir buvo suplanavę iš anksto.

Nelaimė ištiko netikėtai, kai naktį leisdamasis K. Skrupskelis staiga išgirdo savo draugą šaukiant ir pamatė jį tiesiog lekiantį žemyn, nes pats buvo maždaug už 50 metrų, irgi vertikalioje padėtyje. Suvokęs, kas nutiko, K. Skrupskelis dar bandė susisiekti su nukritusiu draugu racijos pagalba, dar ir šaukė jį vardu, tačiau jokio atsakymo nebuvo. O aplinkui tvyrojo tik tamsa ir tyla. Įvertinęs, kad krytis iš tokio didelio aukščio kalnuose žmogui negali baigtis sėkmingai, gyvas likęs alpinistas kurį laiką tiesiog kabėjo kalnuose, ant ledo sienos, laukdamas ryto šviesos. Prašvitus lietuvis leidosi žemyn toliau, kol pasiekė alpinistų stovyklą.

Vėliau paskaičiuota, kad vienišo ir traumuoto alpinisto kelionė žemyn, siekiant kuo greičiau pranešti apie nelaimę, truko gerą parą.

Kodėl patyręs alpinistas S. Saikauskas nukrito, kas nutiko jam, tikslaus atsakymo ieško alpinistų šeima, specialistai, ekspertai. Teigiama, kad minėtas kalnų maršrutas yra techniškas, o abu alpinistai ir anksčiau buvo kopę tame pačiame rajone. Leidžiantis nuo kalno, buvo jau tamsu, abu alpinistai buvo pavargę, plius nenumatytos gamtos išdaigos – visa tai ir galėjo lemti tragišką likimą.

Žūtys neatbaido kitų

Lietuvos alpinistams žiema buvo tragiška ir 2016-aisiais – sausio pradžioje per sniego griūtį Alpėse žuvo alpinistai Artūras Bazys, beje, tuometis Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas, ir Milda Jasaitytė, o Žygintas Minelga išsigelbėjo.

Šie lietuviai Alpėse kopė į Petite Verte viršūnę klasikiniu maršrutu, kol juos žygio pradžioje kliudė staigi sniego lavina. Tai pamatę kalnuose buvę slidininkai operatyviai iškvietė gelbėtojus. Šie, suradę nelaimėlius, sraigtasparniais išgabeno žuvusiųjų kūnus į Šamoni miestelį. Taip pat iš kalnų buvo parskraidintas ir gyvas likęs alpinistas, jis rimtesnių traumų nepatyrė.

Minėti keliautojai turėjo žygių kalnuose patirties, kartu buvo laipioję ledo sienomis Italijoje ir Prancūzijoje, tad jų artimuosius iki šiol kankina klausimai, kodėl nutiko taip tragiškai?

Bet kartais alpinistų žūtys kalnuose tiesiog nurašomos mistiškai lemčiai – esą kalnai retkarčiais turi pasiimti po auką ar net kelias. Ir tomis aukomis tampa ir patyrę alpinistai, ir vadinamieji kalnų pirmokai – pagal aistruolių „stažą“ kalnai nesirenka, kaip ir pagal jų amžių, lytį, rangą ar specialybę.

Vis dėlto kalnų traukos užburti žmonės, net ir žinodami apie tragedijas kalnuose, taip pat ir apie – kartais taip būna – žmogaus bejėgystę prieš gamtą, tokių kelionių vis tiek nevengia.

Kunigo tragedija

Iškeliavusieji į kalnus nebegrįžta namo, kaip minėta, ne taip jau retai.

Štai 2014-ųjų rugpjūčio pabaigoje kalnuose Prancūzijoje pradingo Betygalos parapijos (Raseinių r.) klebonas Viktoras Aukštakalnis. Jis prieš kelias dienas kaip savarankiškas turistas buvo išvykęs savo automobiliu į Prancūziją, kur Šamoni miestelyje ketino kopti į Monblano kalną Alpėse.

Savo parapijoje labai mėgstamas dvasiškis buvo aistringas keliautojas, dar mėgo nardyti, skraidydavo oro balionu. Ir dievino kalnus! Nuo 1995 metų, kai, pakviestas garsaus alpinisto Vlado Vitkausko, drauge su juo užkopė į Kilimandžaro kalną, jis kasmet stengdavosi išvykti į kalnus, sakydamas, kad toje aukštumoje atsipalaiduoja, gali pasijausti esąs vienas su Dievu.

… Dingimo išvakarėse kunigas buvo kalbėjęs telefonu su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir sakė, kad rytą jau kops į kalnus. Tai buvo paskutinė Lietuvą pasiekusi žinia iš paties kunigo. Po to šio keliautojo telefonas buvo išjungtas…

Tik gerokai vėliau tyrėjai nustatė, kad rugpjūčio 27-ąją kunigas V. Aukštakalnis žuvo kalnuose, nukritęs nuo stataus šlaito. Jo aptikti palaikai, atlikus DNR ekspertizes, buvo kremuoti ir Lietuvą pasiekė tik po metų.

Kadangi klebonas į kelionę leidosi vienas savo automobiliu, tikėtina, kad prie vairo jis praleido apie parą, pavargo, o šturmuoti Monblaną leidosi nepailsėjęs po varginančios kelionės, nes kopti į viršukalnę skirto laiko jau buvo likę nedaug. Toks karštligiškas skubėjimas galėjo tapti viena pagrindinių V. Aukštakalnio žūties priežasčių.

Alpinisto sūnaus žūtis

2010-ųjų vasarį Aukštųjų Tatrų kalnuose Slovakijoje, netoli Maly Kezmarski viršukalnės, staiga nutrūko lietuvio Vaidoto Vitkausko gyvenimas. Vaidotas – vieno garsiausių Lietuvoje alpinistų, įveikusio ir pačias aukščiausias pasaulio viršukalnes, Vlado Vitkausko sūnus.

Nelaimė Tatruose atsitiko per lietuvių grupės techninę treniruotę. Po tragedijos skelbta, kad alpinistai, eidami skersai šlaitu, sujudino susigulėjusį sniegą ir staiga pajudėjusi lavina prarijo lietuvį, pražudė po sniego griūtimi.

Netoliese buvę Slovakijos alpinistai, matę, kas įvyko, iškart atskubėjo į nelaimės vietą. Gelbėtojai, ištraukę iš sniego Vaidotą, vis dėlto nebegalėjo jam padėti – lietuvis buvo negyvas.

Kiti žmonės per sniego griūtį tuokart nenukentėjo.
Pats sūnaus gedintis tėvas vėliau pasakojo, kad Vaidotas kalnuose buvo ne naujokas – keliaudavęs jau ketverius metus. Prieš kiekvieną žygį į kalnus jis tardavosi su tėčiu. Aukštųjų Tatrų vietos vaikinui buvo jau neblogai pažįstamos.

Tąkart į kalnus Vaidotas buvo išvykęs su draugais – ketino smagiai praleisti savaitgalį, o baigėsi tragiškai. Į žuvusių Lietuvos alpinistų juodąjį metraštį Vitkauskas jaunesnysis įrašytas kaip lemtingo atsitiktinumo auka.

Lemtingasis debiutas

Kartais būna ir taip, kad žmogaus svajonė pakeliauti po kalnus išsipildo, tačiau ji būna jau pati paskutinė…

2009-ųjų vasarą tokia lemtis ištiko marijampoliečius sutuoktinius Laimą ir Arūną Tumynus. Jie paskui savo svajonę – į kalnus – buvo susiruošę pirmą kartą. Kartu keliavo ir daugiau turistų, buvo ir itin patyręs kalnų aistruolis kaunietis Vytautas Dominas.

Tuokart išvykę į Alpes turistai kelias dienas pratinosi ir ruošėsi žygiui žemesniame kalnų aukštyje. Tik tuomet marijampoliečiai, V. Dominas ir dar 3 bičiuliai iš Lietuvos pradėjo kopti į Monblano viršukalnę (4808 metrų), kurią sėkmingai pasiekė per savaitę.

Kitą – lemtingąjį – rytą visi dviem grupelėmis, virve susirišę po tris, jau leidosi žemyn. Žygį pradėjo itin anksti, kol saulė neįkaitinusi sniego ir, atrodė, nėra sniego lavinų grėsmės.

Po kelių valandų turistus ištiko tragedija. Trys bendražygiai matė, kaip, jiems leidžiantis iš 3300 metrų aukščio, vienu momentu A. Tumynas slystelėjo nuo kalno krašto ir pašliaužė kelis metrus. Jo žmona ir alpinistas V. Dominas – visi 3 jie buvo susirišę viena virve – sustojo, kad padėtų Arūnui. Akimirksniu ant kalnų aistruolių galvų pasipylė akmenų, sniego ir vandens lavina, akmenys nukirto virvę. Visus tris stabtelėjusius turistus lavina tarsi nuplėšė nuo kalno ir nunešė žemyn.

Šoko ištikti likusieji 3 lietuviai privalėjo toliau leistis žemyn – jiems buvo likę įveikti apie porą valandų kalnų kelionės. Tik tada apie tragediją sužinojo gelbėtojai.

Alpėse prasidėjusi audra stiprėjo – pūtė labai smarkus vėjas ir lijo, žaibavo, griaudėjo. Tai trukdė dirbti gelbėtojams. Žuvusieji, pasitelkus sraigtasparnius, buvo iškelti po pusantros paros.

Sutuoktiniai Tumynai šią savo svajonių kelionę buvo susiplanavę bene prieš porą metų. Po kelių dienų jie jau turėjo būti namuose.

Kalnuose liko amžinai

Beje, į pranešimus apie kalnų užkariautojų žūtis anoniminiai interneto komentatoriai reaguoja negailestingai – lietuvius ironiškai vadina savižudžių, užaugusių lygumose, bet ištroškusių „paskraidyti“ po kalnus, tauta.

Toks epitetas labai įžeistų dabar jau mirusią marijampolietę Algimantą Abraitienę, kuri nuo 1997-ųjų liepos pabaigos taip ir nebesulaukė iš kalnų grįžtančios savo dukters Giedrės, daugybę metų sirgusios vadinamąja kalnų liga. G. Abraitytė buvo vaikų gydytoja, dirbo ir gyveno Kaune, o visas savo atostogas atiduodavo kalnams.

„Kalnai – tai amžinybė“, – kadaise „Akistatai“ yra sakiusi A. Abraitienė‚ kuriai dukters pomėgis buvo kartu ir žudanti kančia, ir pasididžiavimas.

Abraitytė ir keleriais metais vyresnis jos artimas draugas kaunietis Alfridas Lukšas, taip pat „kalnų ligonis“, Tian Šanio kalnuose (Vidurinė Azija) pradingo, kai dviese iškopė į itin įnoringa alpinistų vadinamą Pergalės (Kirgizija) viršukalnę, kurios aukštis – per 7 kilometrus. Kelias į Pergalę, anot viršukalnių šturmuotojų, yra bene pavojingiausias iš buvusios Sovietų Sąjungos kalnų: šiurpioji statistika teigia, kad iki 1980-ųjų metų Pergalės viršukalnė pražudydavo kone kas antrą jos siekusį alpinistą

Kauniečiai tuokart buvo įveikę apie 4 kilometrus aukščio. Paskui niekas jų nebematė. Visos dingusiųjų paieškos buvo bevaisės. Kūnai nesurasti iki šiol – jie liko kalnuose amžinai.

Tik faktai:

Lietuvių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių žuvusių pasaulio kalnuose, sąrašas netrumpas.

Štai 2008-ųjų sausį Prancūzijoje, Alpių kalnuose, dingo kaunietis Andrius Gložeckas. Jo kūnas surastas po 18 dienų. Jaunas vyras be specialios įrangos, nepaisydamas nei blogų oro sąlygų, nei keltininko įspėjimo, nusprendė vienas leistis nuo 3800 metrų aukštyje esančio Baltojo slėnio. Manoma, kad parkritęs jis mirtinai susižalojo.

2007-ųjų rugpjūtį Kirgizijoje dėl kalnų ligos, kurią sukėlė deguonies trūkumas, mirė jauna verslininkė Asta Jaloveckienė, kai jau buvo įkopusi į 4100 metrų aukštį ir dėl išretėjusio oro prarado sąmonę. Kartu keliavę bendražygiai ją bandė nugabenti į papėdę, tačiau alpinistės gyvybė užgeso 3000 metrų aukštyje.

2006 metais Bosnijos ir Hercegovinos kalnuose žuvo Arvydas Žygis, kai jį, slidinėjantį ant šalia Sarajevo esančio Jachorinos kalno, užgriuvo 3 metrų storio sniego lavina.

1998 metais Kaukazo kalnuose žuvo Andrius Marazas, kai leidosi nuo Katyntau viršūnės ir paslydęs įkrito į 3 metrų plyšį.

1990-aisiais Pamyre, Lenino viršūnės rajone, per griūtį žuvo Sergejus Moisenka, o Himalajuose, leisdamasis nuo Daulagyrio viršukalnės, tais pačiais metais pradingo Dainius Makauskas.

1989 metais Krymo kalnuose žuvo Algis Gudelis, kopdamas Mšatkos siena.

1989-aisiais Tian Šanio kalnuose, pakeliui į Ajutoro viršūnę, nutrūko Rūstenio Varnecko gyvenimas.

1982 metais Pamyro kalnuose lavina pražudė Eugenijų Bajorą.

1981-aisiais per alpinistų varžybas žuvo Romualdas Bajoras.

1971 metais Tian Šanio kalnuose žuvo Konstantinas Zubovas, kopdamas į Koronos viršūnę.

1959 metais Kaukazo kalnuose žuvo alpinizmo pradininkas pokario Lietuvoje Gediminas Akstinas ir taip pat patyrę alpinistai Vytautas Vosylius bei Feliksas Mieliauskas, kai kopė į Dych Tau viršūnę (5203 metrų) ir buvo nublokšti sniego lavinos.

 

Irena ZUBRICKIENĖ