Tolimoje Panamos šalyje sutikta oro jogos mokytoja Estera Susanna Pretorius pakvietė mane susipažinti su šiuo sportu. Drauge treniravomės dvi dienas per savaitę. Ji buvo ką tik atšventusi savo 50 metų jubiliejų. Pagyriau ją – gražią, lanksčią, optimistišką – ir paklausiau, galbūt ji turi kokių nors paslapčių grožiui puoselėti.

„Ne, – atsakė Estera, – nėra jokios paslapties. Esu sveika, o tai – svarbiausia. Nevartoju per daug cukraus, nerūkau. Tiesa, retkarčiais išgeriu taurelę kitą alkoholio, suvalgau saldumynų. Kaip sakoma, turiu saldų dantį (angl. sweet tooth), ypač mėgstu daugiau nei 70 proc. pažymėtą šokoladą. Beje, kaip įmanydama vengiu streso. Visa stiprybė, manau, yra mano genuose. Juos paveldėjau iš 100-metės močiutės ir mamos, kuri, sulaukusi brandaus amžiaus, yra geros sveikatos...“

15 metų kankinančio darbo

Valia ir užsispyrimas, tikslo siekimas – svarbūs Esteros, gimusios Johanesburge (Afrika), bruožai. Baigusi Joburgo bendrojo lavinimo mokyklą, ji pėsčiomis nukeliavo net 50 kilometrų iki sostinės, norėdama studijuoti biomedicinos technologiją kolegijoje. Baigusi mokslus įsidarbino privačioje laboratorijoje „Van Drimmelen and Partners“.

„Būdama biomedicinos technikė, galėjau pasirinkti vieną iš trijų specializacijų: hematologiją, cheminę patologiją ar mikrobiologiją, – pasakojo Estera. – Bet aš ėmiausi visų trijų. Sprendimas buvo geras, bet labai sunkus. Apkrova laboratorijoje man buvo per didelė, tiesiog ne pagal jėgas...“

Moteris kasdien jautė didžiulę įtampą: pacientų gyvybės priklausė nuo laboratorijos darbuotojų tikslumo bei atsakomybės, be to, darbo valandos buvo nenormuotos, reikėjo apmokyti bei kontroliuoti naujus darbuotojus. Į namus Estera grįždavo išsekusi. Ir taip 15 metų...

Palengvėjo, kai jai pavyko įsidarbinti dantisto asistente, žinoma, prieš tai pasikėlus kvalifikaciją. Čia ją tenkino viskas, išskyrus tai, kad... jokių savaitgalių. Gal todėl dviese su vyru Robertu, dirbusiu ne pagal specialybę, ieškojo galimybės pakeisti ne tik darbus, bet ir šalį.

Oro jogos mokytoja siekia tobulybės ne tik sportuodama, bet ir gamindama pietus...

Panama – grynas atsitiktinumas

„Metų metus svajojome išvykti iš Afrikos, bet visą laiką kažkas trukdė, – pasakojo ji. – Rinkomės iš Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, bet šiose šalyse buvo keliami dideli reikalavimai imigrantams. Reikėjo universitetinio išsilavinimo, o mūsų – koleginis. Amžius taip pat buvo problema. Australijoje riba – 45 metai, Kanadoje, atrodo, irgi tas pats. Kita priežastis – sveikatos rodikliai. Mūsų sūnus sirgo astma, tai turėjo įtakos testavimui. Vyras, būdamas 48-erių, buvo radęs darbą Australijoje. Bet kur garantijos, kad sutartis bus pratęsta, kai jam sukaks 50 metų? Išleistume santaupas kelionei, įsikūrimui ir galop tektų sugrįžti?..“

Panama, pasak Esteros, buvo grynas atsitiktinumas. Apie šią jai negirdėtą šalį sykį prasitarė kolega, todėl tą patį vakarą su vyru ėmė naršyti internetą. Pasirodo, norint įkurti verslą Panamoje nebūtina ispanų kalba (užtenka anglų), nereikia daug pinigų, kvalifikacijos, diplomo, medicininio patikrinimo, neklausiama, kiek žmogui metų.

„Kodėl Pedasi miestelis? – perklausė Estera. – Keistas dalykas: kai tik internete susirasdavome Panamą, mums nuolat „iškrisdavo“ Pedasi. Neturėjome tiek pinigų, kad galėtume atvykti ir savotiškai „prisimatuoti“ vietovę, reikėjo apsispręsti iškart.“

Iš pradžių šeima apsistojo Coronado mieste, esančiame netoli Panamos miesto (angl. Panama city), dairydamasi vietos, kur galėtų pradėti kaimo turizmo verslą. Atvykę į Pedasi, sušuko: „Kaip gražu, kaip mums čia patinka!“ Nusižiūrėję žemės sklypą, nusprendė, kad tai jų vieta.

„Labai baisu keisti savo gyvenimą, tačiau... vadovavomės protu, – tikina Estera. Abiem buvo svarbu, kad Panama, lyginant su Pietų Afrika, yra saugi. Čia gyvendami neturime ko bijoti, ramiai miegame naktį. Be to, dar internete regėti gražūs vietovės vaizdai tarsi žadėjo verslo galimybes – čia išgyvensime. Lengva, žinoma, nebuvo. Mes pradėjome nuo automobilio, tinkamo nedideliems kroviniams vežioti...“

Ilgaamžiškumą lemia tikėjimas

Žinoma, didelė dalis gyvenimo liko Pietų Afrikoje... Ten visa Esteros šeima: mama, jaunesnysis brolis Laurensas su žmona ir dviem dukterimis, sūnus Teodoras.

„Mano mamai 84-eri, – graudenasi Estera. – Ji serga Alzheimerio liga, gyvena globos namuose Keiptaune, netoli brolio Laurenso, kuris ją nuolat lanko. Mama jau niekur nebenori keliauti, netikiu, kad kada nors mus aplankys Panamoje. Brolis dirba informacinių technologijų specialistu Amerikos medicinos įmonėje, nuotoliniu būdu kuria programas. Jo dukros studijuoja (viena – medicinos biochemiją, kita – jūrų biologiją) gretimame mieste, Port Elizabeth. Sūnui Teodorui (mes jį vadiname Theo) netrukus sukaks 23-eji. Vardas Teodoras reiškia Dievo dovaną (angl. Théo Douw). Ir mano senelis buvo vardu Teodoras, be kita ko, vedęs taip pat Teodorą... Jiedu užaugino 11 vaikų. Sūnus Teodoras drauge su mumis atskrido į Panamą. Deja, Coronado mieste, kur iš pradžių gyvenome, jis jautėsi nelaimingas. Sutriko sveikata – kankino nemiga, mat Pietų Afrikoje liko jo mylima draugė. Supratome, kad grįš pas ją... Jiedu rengiasi susituokti, o tada, galbūt, abu atvyks pas mus...“

Esteros močiutė Hester Suzanna ilgaamžė – sulaukė 102 metų. Estera pavadinta jos vardu. Močiutė buvo vyriausia iš 12 vaikų. Jai teko rūpintis broliais ir seserimis. Likimas panorėjo, kad ji ištekėtų už našlio su 12 vaikų, ir ji kantriai juos augino. Pati susilaukė dukros, Esteros motinos, ir sūnaus, kuris anksti mirė.

„Kas galėjo lemti močiutės ilgaamžiškumą? – perklausė Estera. – Ji buvo labai doras ir religingas žmogus – kasdien skaitė Bibliją, meldėsi. Jos kertinis sakinys iš Biblijos: „Jei gerbi savo tėvus, Dievas duoda ilgą gyvenimą.“ Ji nevartojo alkoholio, negėrė kavos, tiesa, mėgo skanėstus. Sveikatos problemų neturėjo, tiesiog vieną dieną nukritusi susilaužė klubo sąnarį. Po operacijos gyveno neilgai...“

Oro joga, pasak Esteros, ramus sportas – dirbama lėtai, be prievartos. Ši oro akrobatika nekenkia, nekelia streso, žmogus iš lėto „pereina“ į tam tikras pozicijas.

Sporte siekia tobulumo

Kaip Estera „atėjo į sportą“? Mokykloje ji darė tai, kas patiko – žaidė ledo ritulį, po mokyklos važinėjo dviračiu. Studijuodama laiko sportui neskyrė, o vėliau ištekėjo. Oro jogą atrado neseniai, dar gyvendama Pietų Afrikoje, nes anksčiau šios sporto šakos tiesiog nebuvo. Oro joga pirmiausia pražydo ir išpopuliarėjo Amerikoje, o iš ten pasklido po kitas šalis. Atvykusi į Panamą, Estera aptiko tik vieną šio sporto studiją sostinėje, deja, ji labai toli nuo Pedasi miestelio.

„Ieškojau mokyklos, kurioje galėčiau toliau mokytis. – pasakoja ji. – Internete radau idealią, tarptautiniu mastu pripažintą jogos akademiją (galima mokytis nuotoliniu būdu), išduodančią mokytojo licencijas. Tai prestižinė organizacija, besidalijanti 250 valandų trukmės pamokomis. Erdvioje namų terasoje su vyru pritvirtinome įrangą – aukštai kabantį hamaką – ir aš kasdien tobulinausi. Gavusi mokytojos sertifikatą, sulaukiau ir pulkelio bendraminčių. Mano tikslas – tapti labai gera mokytoja. Šiuo metu esu nusipelniusi kuklesnio geros mokytojos epiteto.“

Pasak Esteros, tai ramus sportas – didžiausias skirtumas nuo įprastos jogos, kurios asanas (pozas) kartais sunku atlikti, yra ir galinčių pakenkti. Oro jogai taip pat reikia kompetencijos, kurią įgyti leidžia praktika. Svarbu, kad dirbama ramiai, lėtai, be prievartos, o nauda kojų ir rankų raumenims – didžiulė. Ši oro akrobatika nekenkia, nekelia streso, nes žmogus lėtai „pereina“ į tam tikras jogos pozicijas.

„Siekdama mokytojos sertifikato (internetu), kasdien siųsdavau vaizdo įrašus trenerei, o ji nešykštėdavo pastabų, – aiškina Estera. – Taip mes ir dirbome. Sporto pagrindas – praktika. Buvo sunku, bet užsispyriau ir siekiau tikslo – tapti oro jogos profesionale. Yra teorinių testų, kuriuos teko išlaikyti ir gauti įskaitą. Dirbau tikrai labai daug. Kartais, kol įrašydavau vaizdo įrašą, prireikdavo daugybės valandų, net akumuliatorius išsikraudavo. Norėjau būti tobula. Net mano vyras nesuprato, kodėl negailiu savęs ir laiko, kas, žinoma, atsiliepdavo ir jam. Kursai dar ir nemažai kainavo, bet gavau daug geros medžiagos, informacijos, labai reikalingų pamokų. Be to, įsigijau brangų, puikios kokybės (parašiuto audinio) hamaką, tvirtinamą grandinėmis prie lubų. Investuoju į ateitį, tikėdamasi, kad tai taps mano verslu. Šiuo metu dviem mokiniams, nusprendusiems siekti mokytojo vardo, vedu specialius kursus. Dar tik pradedu savo veiklą mažame Pedasi miestelyje, tad ir mokinių turiu nedaug.“

Abu šoka gyvenimo šokį

Vyras Robertas aktyviai sportavo mokykloje, vėliau, studijuodamas metalurgijos inžineriją, tam negalėjo skirti daug laiko. Studijų laikais abu gyveno skirtinguose bendrabučiuose. Juos sujungė bendri choro užsiėmimai, po kurių kartais vykdavo linksmi šokių vakarai. Robertas pakvietė Esterą šokti, ir juodu iki šiol sėkmingai šoka savo gyvenimo šokį, nors Esteros mintyse ilgokai nebuvo jokio vaikino – ji ketino išvykti į užsienį, studijuoti, dirbti, tobulėti... Šiemet sukanka 27 metai, kai pora sumainė žiedus, nors vienas kitą pažinojo 31-erius. Sūnus Teodoras gimė po 4-ių bendro gyvenimo metų.

Kai paklausiau, kaip šeima išlaikė gyvenimo skirtus egzaminus, Estera atsakė: „Svarbu matyti, pasitikėti vienas kitu ir Dievu. Posakis „Kartu valgyti druską“ reiškia kiekvieną sunkumą įveikti kartu. Buvo daug lūžio momentų, bet juos išgyvenome ir sprendėme drauge. Mūsų santykiai buvo ir yra labai šilti, subtilūs. Abu giliai tikime Dievą, ir Dievas mus lydi. Robertas – gražus žmogus. Jis sutvarkė mūsų erdvę taip, kad man būtų gera kasdienybėje, rūpindamasis finansine gerove, palaiko visus mano polėkius. Na, kad ir šį mano norą tobulėti oro jogos sporte, tapti puikia mokytoja...“