Scanpix nuotr.

Šiais laikais Tarptautinė futbolo federacija (FIFA) veikiau asocijuojasi su korupcija ir komercija nei tautų vienybe ir žmonių lygybe, tačiau ilgametis jos vadovas Jules Rimet manė, kad futbolas moko krikščioniškų vertybių. Būtent jis sugalvojo šią vasarą jau 21 kartą vykstantį Pasaulio futbolo čempionatą.

Jules Rimet

Jules Rimet

Populiariausio sporto pasaulyje gerbėjai žino, kad šiuolaikinį futbolą išplėtojo anglai, bet Pasaulio futbolo čempionato idėja priklauso prancūzui, katalikui, sėkmingam advokatui. Jo požiūris į sporto vaidmenį pasaulyje buvo suformuotas Katalikų Bažnyčios mokymo, o jis pats labiau nei futbolą mėgo literatūrą.

Jules Rimet gimė 1873 m. Theuley kaime, Rytų Prancūzijoje. Tėvas ūkininkavo, tačiau sunkmečiu po šalies pralaimėjimo Prancūzijos ir Prūsijos kare buvo priverstas parduoti turimą žemę ir su žmona išsikraustė į Paryžių ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Sūnus liko gyventi kaime, prižiūrimas senelio. Jis patarnavo bažnyčioje, giedojo jos chore. Nors ir atsiskyręs nuo tėvų, mažasis Jules buvo laimingas vaikas, kol ekonominiai sunkumai neprispaudė dar kartą. Seneliui teko parduoti malūną, o dešimtmečiui – kraustytis į sostinės darbininkų klasės rajoną pas tėvus.

Paauglystėje Jules su bendraklasiais katalikais užsiėmė kikboksu ir mąstymu apie visuomenę. Šeimos patirtis skatino jį domėtis socialiniais klausimais. Jam buvo septyniolika, kai pasirodė Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ apie darbą ir kapitalą. Jules bei jo draugams, kaip ir popiežiui, rūpestį kėlė darbininkų klasės vargai ir ekonominio liberalizmo negebėjimas pasiūlyti išeities. Jų netraukė ir marksizmo idėjos.


Jules Rimet kairėje ir jo vardo taurė. Fifa.com nuotrauka

Su bendražygiais J. Rimet sukūrė pagalbą vargstantiesiems teikusią organizaciją, leido Leono XIII idėjas skleidusį žurnalą. Galiausiai jie tapo judėjimo „Le Sillon“ dalimi. Šis Marco Sangiero pradėtas politinis katalikiškas judėjimas 1910 m. Pijaus X buvo pasmerktas kaip modernistinis. Veikdamas organizacijoje, Rimet tapo tikru visuomenės reformatoriumi, siekdamas sutaikinti Bažnyčią ir respubliką.

Prasidėjus sąmyšiui dėl 1905 metais priimto Bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatymo, J. Rimet savo energiją nukreipė kita – futbolo – linkme. Šį sportą jis laikė būdu skatinti santaiką visuomenėje. Jo kaip sporto vadybininko karjera prasidėjo 1897 m. drauge su futbolo klubo „Red Star“ įkūrimu Paryžiaus priemiestyje. Siekta atitraukti darbininkų klasės jaunimą nuo kairiųjų ir antiklerikalinių idėjų, kurios vyravo kituose futbolo klubuose. Politinės diskusijos klube būdavo draudžiamos.

„Red Star“ ilgainiui tapo vienu geriausių Prancūzijos futbolo klubų, tris kartus iš eilės laimėjusiu šalies čempionatą trečiajame dešimtmetyje. Kylančią J. Rimet karjerą sporto vadybos srityje pertraukė Pirmasis pasaulinis karas, kuriame jis tarnavo ketverius metus. Po karo jis tapo Prancūzijos futbolo federacijos, o 1921-aisiais – FIFA’os prezidentu.

Jam vadovaujant FIFA’i narių skaičius išaugo nuo tuzino iki 85 ir pradėti rengti pasauliniai čempionatai, kuriuose varžosi nacionalinės rinktinės. Uolus katalikas ir karo veteranas J. Rimet buvo įsitikinęs, kad futbolas gali „paskatinti supratimą ir susitaikymą tarp pasaulio tautų“.

Interviu britų laikraščiui „Independent“ 2006 metais Yvesas Rimet pasakojo, kad senelio idėjai dėl pasaulinių varžybų buvo priešinamasi, labiausiai iš Anglijos futbolo federacijos pusės. Tačiau J. Rimet nepasidavė: „Mano senelis buvo geras, tačiau tvirtas žmogus. Advokatas. Su juo ginčytis buvo sudėtinga, nes jis niekuomet nepasiduodavo. Jis gerai sutarė su anglų atstovais asmeniškai, tačiau jų instituciją laikė nepakenčiama. Galiausiai tokia ir yra anglų bei prancūzų santykių istorija, ar ne?“


Pirmasis Pasaulio futbolo čempionatas 1930 m. Urugvajuje. Wikipedia.org nuotrauka

Sprendimą dėl čempionato dauguma Europos šalių futbolo federacijų sutiko neigiamai. 1930-aisias negalėjai nuskristi į Urugvajų lėktuvu, reikėjo beveik trims mėnesiams atsisveikinti su futbolininkais, plaukiančiais per Atlantą. Pats J. Rimet plaukė garlaiviu ir gabeno taurę, vėliau pavadintą jo garbei, tarp savo daiktų. Pirmajame čempionate dalyvavo tik keturios Europos valstybės: Prancūzija, Belgija, Rumunija ir Jugoslavija. Finale šeimininkai laimėjo prieš Argentiną ir abiejose šalyse kilo riaušės. Visgi varžybos įvertintos kaip sėkmingos sportine ir komercine prasme. Kiti čempionatai – 1934 ir 1938 m. – vertinti kontroversiškai. J. Rimet buvo kritikuojamas dėl to, kad užsimerkia prieš futbolo „politizavimą“. Radosi net visiškai nepagrįstų svarstymų apie jo simpatijas fašistams.

J. Rimet vadovavo FIFA’i 33 metus ir labai didžiavosi, kad organizacija nenukentėjo dėl politinių pasidalijimų Antrojo pasaulinio karo metais. 1956-aisiais jis mirė ir buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Viena iš versijų aiškinama, kad premija nesuteikta dėl „fašistinio“ 1934 m. Pasaulio futbolo čempionato, kuriame pasirodė Benito Mussollini.

Yvesas Rimet prisimena senelį kaip žmogų, kurį labiau nei sportas domino literatūra. Nors futbolu siekė humanistinių tikslų, pats šiuo žaidimu kaip reginiu ne itin žavėjosi: „Prisimenu, kad pasisodinęs mane ant kelių pasakodavo apie poeziją, knygas, muziką, gamtą, bet niekuomet apie futbolą ar pasiekimus FIFA’oje.“

J. Rimet visada manė, kad futbolininkai turi gauti atlyginimą. Olimpinis mėgėjų idealas vedė žmones tobulumo link, tačiau ar šiame pasaulyje galime rasti tobulumą, klausė jis. J. Rimet nematė pagrindo nesuteikti darbininkų klasės futbolininkams galimybės užsidirbti iš sporto, užuot atsidūrus pataisos namuose ar lenkus nugarą gamyklose, naudoti savo individualius talentus, užuot pardavinėjus fizinę jėgą už varganus grašius. Kitaip nei daugelis jo amžininkų, jis suprato, kad tikrai demokratiškas, mases įtraukiantis tarptautinis sportas turi būti profesionalus, o ne mėgėjiškas.

Šių laikų nesuvaldoma futbolo komercializacija ir vulgarus jį užkrėtęs materializmas, kuriame FIFA suvaidino nemenką vaidmenį, o labiausiai darbininkų išnaudojimas, apie kurį girdime būsimo čempionato 2020 m. Katare kontekste, J. Rimet nuliūdintų. Jis buvo tikras humanistas ir idealistas, teigia vaikaitis Y. Rimet, kuris „nusiviltų dėl to, kad futbole viešpatauja pinigai. Jo vizija buvo kitokia.“

Gyvenimo pabaigoje J. Rimet spėjo, kad tarptautinis futbolas atkurs viduramžių riterystės dvasią. Manė, kad sportas, o ypač futbolas, gali išmokyti mases vertinti krikščioniškas sunkaus darbo, sąžiningumo, paklusnumo taisyklėms, draugiškumo vertybes. Kad per futbolą žmonės susitiktų „be neapykantos širdyse ir žodinių žeidimų.“

Jules Rimet gerai suprato taikos reikšmę. Per savo gyvenimo metus matė kur kas blogesnių dalykų nei prabangias mašinas kaupiantys futbolininkai. Nors virš Rusijoje vykstančio čempionato susitelkę politinių audrų debesys, šių varžybų sumanytojas ir tokioje situacijoje aistringai kovotų už savąjį idealą, kad futbolas tarnautų tautų draugystei.

Parengta pagal straipsnius „The Catholic visionary who founded the World Cup“ ir „Jules Rimet: The man who kicked off the World Cup“