Demonstrantus mušantys policininkai, prievarta bandantys išsklaidyti juos gatvėse, nėra retenybė televizijos naujienų siužetuose.

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Priešingas poveikis

Tokius vaizdus nuolat matome per televizorių ar išmaniųjų telefonų ekranuose, tačiau jau po penkių minučių juos būname beveik pamiršę. Gyvenimas teka savo vaga.

Tačiau vaizdai, kurie spalio 1-ąją buvo nufilmuoti Katalonijoje, išsiskiria iš bendro policijos naudojamos prievartos srauto. Jie turės toli siekiančių pasekmių. Ispanijos valdžia Madride pasiuntė į Kataloniją savo policininkus, kuriais gali pasitikėti. Jų užduotis – neleisti katalonams balsuoti referendume dėl nepriklausomybės. Nors pareigūnams pavyko smarkiai sutrikdyti balsavimo procesą, vis dėlto sustabdyti jo nepavyko. Bandymai prievarta užgniaužti referendumą dar labiau paskatino Katalonijos gyventojus balsuoti už nepriklausomybę. Be abejo, jei centrinė vyriausybė būtų pasirinkusi kitą taktiką, dalies katalonų entuziazmas būtų buvęs mažesnis.

Vis dėlto pagrindinis klausimas – ne tai, ar kažkas pasisako už Katalonijos nepriklausomybę, ar prieš. Daugelis tvirtina, kad tai nacionalizmo vėžys, kuris sunaikins Europos Sąjungą, kai kurie net sako, jog šis referendumas buvo sumanytas Maskvoje siekiant sugriauti demokratiją Europos žemyne. Manau, kad ir vieni, ir kiti labai klysta.

Daugiau kaip 90 proc. referendumo dalyvių balsavo už Katalonijos nepriklausomybę. Scanpix nuotr.

Švelnios skyrybos

Visų pirma, neįmanoma priversti tautos likti kurios nors valstybės sudėtyje, jei noras atsiskirti yra neišpasakytai stiprus. Tai ne tokia situacija, kaip, pavyzdžiui, Rytų Ukrainoje, kur pagrįstas nepasitenkinimas ilgai užsitęsusiu centrinės valdžios Kijeve abejingumu regiono reikalams buvo išnaudotas didesnės kaimynės. Ji surežisavo valdžios perversmą, kuris perėjo į Maskvos statytinių, vadovaujančių čia įkurtoms pseudovalstybėlėms, rankas. Dauguma Rytų Ukrainos gyventojų tapo naujosios valdžios įkaitais. Tiesą sakant, Maskvos vaidmuo šiuo požiūriu šiek tiek primena Ispanijos vyriausybės poziciją: „Jūs esate mūsų valstybės dalis, norite to ar nenorite. Taip įrašyta konstitucijoje.“ Ką gi, Michailas Gorbačiovas ir Kremliaus vadovybė 1989–1991 metais laikėsi tos pačios pozicijos, kai sovietinės respublikos nusprendė išstoti iš Sovietų Sąjungos. M.Gorbačiovas taip pat tvirtino, kad toks respublikų siekis yra antikonstitucinis, todėl pasitelkė kariuomenę visiems keliams užkirsti. Viskas baigėsi tuo, kad jis prarado savo šalį ir tapo neegzistuojančio valstybinio darinio prezidentu.

Kai 1993 metais slovakai nusprendė pasitraukti iš Čekoslovakijos, čekai nepasiuntė į Slovakiją kariuomenės. Jie bendradarbiavo su slovakų lyderiais rengdamiesi švelniam atsiskyrimui. Jis buvo panašus į sutuoktinių, norinčių, kad dėl skyrybų kuo mažiau nukentėtų jų vaikai, elgesį. Anuomet irgi daug žmonių sakė, kad nepriklausoma Slovakija – nesusipratimas, kad ji neišsilaikys, bet pažvelkime į ją dabar: dauguma jaunų slovakų net neprisimena, kad kadaise buvo bendra Čekoslovakijos valstybė.

Kelia nerimą

Yra sakančių, kad Katalonija per maža, kad ji taps mažu valstybės priedėliu. Tai irgi ne argumentas. Gyventojų skaičiumi Katalonija dvigubai didesnė už Lietuvą ir Estiją, joje gyvena beveik tiek pat žmonių, kiek Slovakijoje, ji tik šiek tiek mažesnė už Daniją ir iš esmės yra turtingiausias Ispanijos regionas. Katalonija turi visas galimybes tapti Europos Sąjungos nare.

Taigi, ar Katalonijos nepriklausomybė kelia pavojų Europos Sąjungos egzistavimui? Tos argumentas atrodo nesuprantamas. Kodėl turėtų kelti? Stipri jos ekonomika gali prisidėti prie ES gerovės didėjimo, o stiprioje Europos Sąjungoje nacionalinių Europos valstybių reikšmė mažėja. Tiesą sakant, tikriems europiečiams iš tiesų nė neturėtų rūpėti, ar Katalonija yra Ispanijos dalis, ar ne. Juk visi esame tos pačios Europos šeimos nariai!

Tai, kad į norą uždrausti tautai balsuoti daug kur žiūrima pro pirštus arba tam net pritariama, man kelia nerimą. Žinoma, Londonui nepatinka Škotijos nepriklausomybės idėja, bet gerokai nustebintų, jeigu Londono valdžia nusiųstų į Škotiją savo policijos pajėgas, turinčias neleisti škotams balsuoti, ir daužytų tuos, kurie norėtų pasinaudoti savo demokratine teise. Madrido politika paremta trumparegiška baime, nenoru leisti balsuoti dėl atsiskyrimo ir prisiimti Katalonijos praradimo riziką. Tačiau pasitelkus brutalią jėgą – o tą ir padarė Madrido valdžia – kur kas mažiau katalonų norės likti valstybėje, kurioje naudojami tokie metodai, kokių Iberijos pusiasalyje nebuvo matyta nuo generolo Franco mirties. Tiesą sakant, paskutiniais šio diktatoriaus valdymo metais jis elgėsi gerokai subtiliau.

Madrido atsiųstos riaušių policijos pajėgos bandė sutrukdyti katalonams balsuoti dėl nepriklausomybės. Scanpix nuotr.

Prarado kur kas daugiau

Žinoma, Ispanija yra demokratinė valstybė. Tačiau ji atgavo laisvę dar tik mažiau nei prieš 40 metų, spintose tebetūno dar daug skeletų. Didelė dalis Franco eros baisumų taip ir liko neatskleista, apie juos tylima, tad jie ir toliau daro poveikį visuomenei ir jos lyderiams. Vis dėlto tai ne Vladimiro Putino darbeliai, nereikia pulti į absurdišką paranoją. Neverta abejoti, kad jam patiktų neramumų krečiama Ispanija ir netikrumo apimta Europa. Jis vadovaujasi viena nihilistine taisykle: tai, kas blogai kitiems, man yra gerai.

Europai reikia naujo požiūrio, kitokio sprendimo. Jis turi būti paremtas vienybe ir daugiatautiškumu, o ne kietumu ir demokratijos taisyklių laužymu siekiant „išsaugoti demokratiją“. Demokratiją išsaugoti galima tik būnant demokratiškiems, leidžiant žmonėms balsuoti tada, kai jie nori tai daryti. Ispanijos vyriausybė turėtų būti aktyvi, dalyvauti debatuose, siūlyti sprendimus bei galimybes ir rodyti pagarbą savo piliečiams, nesvarbu, kur jie gyvena.

2017-ųjų spalio 1 dieną Ispanija ne tik prarado Kataloniją, ji prarado kur kas daugiau. Tai liūdna diena Europai.