Pavasaris Kinijoje pražydo ne tik vyšnių žiedais, bet jau ir žmonių šypsenomis. Kone mirtiną išgąstį prieš kinų Naujuosius metus visiems įvariusi naujo koronaviruso sukelta epidemija akivaizdžiai traukiasi – kaip iš kiemo pernelyg užsibuvusi rūsti žiema.

Pirmieji netipišką plaučių uždegimą sukeliančio užkrato, vėliau virusologų pavadinto COVID-19, atvejai buvo pradėti fiksuoti dar praėjusių metų lapkričio pabaigoje. Jau po kelių naujos ligos atvejų Uhano miesto Hubėjaus provincijoje medikai atkreipė dėmesį į pasikartojančius simptomus ir sunerimo. Kai iš pacientų mėginių buvo išskirtas dar nežinomas virusas, gydytojai ėmė skambinti pavojaus varpais, tačiau iškart buvo grubiai nutildyti valdžios atstovų: esą negalima kelti panikos.

Deja, visą gruodį Uhano mieste atsiradusi nauja itin užkrečiama liga plito kaip sausros išdžiovintame miške uraganinio vėjo genamos liepsnos. Supratusi, kad ilgiau dangstyti nesuvaldomo virusinės ligos protrūkio nebeįmanoma, Kinijos valdžia gruodžio 31 d. oficialiai paskelbė apie epidemiologinį židinį Uhane.

Jaudinantis kolegų atsisveikinimas su iš Uhano išvykstančiais medikais iš kitų Kinijos miestų.

Kova su COVID-19 buvo ilga ir sunki, Kinija mobilizavo visus įmanomus resursus, į izoliuotą nuo išorinio pasaulio Uhaną ir visą Hubėjaus provinciją siuntė tūkstančius medikų, kariškių, policininkų, vairuotojų, statybininkų. Kol pasaulis be žado stebėjo šiurpius vaizdus iš perpildytų Uhano ligoninių, kur ant grindų gulėjo karščiuojantys ir orą gaudantys pacientai, kinų statybininkai kas savaitę statė po naują infekcinę ligoninę.

Dar nematyto masto krizės žaizdre į ryžtą išlikti ir nugalėti lydėsi ir medikų pasiaukojimas, ir netektis išgyvenančių šeimų skausmas, ir dešimčių tūkstančių savanorių atjauta, ir eilinių gyventojų pareigingumas suvokiant atsakomybę už save ir kitus. Daugiau nei keturių mėnesių pasiaukojama kinų kova su epidemija baigėsi pergale. Taip, nusiraminti dar per anksti, gal laikas parodys, kad buvo laimėtas tik mūšis, o ne karas, tačiau kinai jau gali šypsotis.

Nuo balandžio 8 dienos Uhano mieste, iš kurio po pasaulį pasklido itin užkrečiamas virusas, atšaukiamas visiškos izoliacijos režimas, o sveiki Hubėjaus provincijos gyventojai jau dabar gali išvykti į kitus šalies miestus ir regionus. Šiuo metu Kinijoje beveik išimtinai fiksuojami tik įvežtiniai COVID-19 atvejai, o kadangi iš užsienio į tėvynę sugrįžę kinai priverstinai karantinuojami, ligos plitimą jau galima efektyviai kontroliuoti.

Šios savaitės pradžios duomenimis, nuo epidemijos Kinijoje pradžios virusu buvo užsikrėtę ir susirgo daugiau kaip 81 tūkst. žmonių, mirė daugiau kaip 3 200. Situacija pasikeitė: dabar jau kinai išsigandę stebi, kaip pandemijos liepsnos ryja Europos ir kitų žemynų šalis, nejuokais bando pargriauti Ameriką. Kinų patirtimi, kaip stabdyti liepsnas įvedant drakonišką karantino režimą, griežtai apribojant žmonių kontaktus, europiečiai ir amerikiečiai nenori ar nesugeba pasinaudoti. Akivaizdu, kad jiems tai kainuos žymiai brangiau.

Sušvelninus karantino priemones Kinija grįžta prie įprastinio darbo režimo. „Pasaulio dirbtuvė“ vėl įjungė konvejerius, atnaujino ir plečia apsauginių kaukių, respiratorių, biokostiumų, reagentų gamybą – viso to trūks plyš reikia COVID-19 pandemijos niokojamoms šalims. Kinijos lėktuvai gabena labdarą labiausiai pažeidžiamoms valstybėms.

Iš lauko pro langus besidairantis pavasaris tarsi primena, kad šventė ateis ir į mūsų kiemą – tik reikia susitelkimo, atsakomybės, kantrybės, pasiaukojimo, paprasčiausio žmogiškumo. Šiais laikais, deja, deficitinių savybių, kurias viso pasaulio akivaizdoje ką tik pademonstravo epidemiją įveikę kinai.