Jungtinių Valstijų mokslininkai kuria naujos rūšies kovinį branduolinį užtaisą „Trident“ balistinėms raketoms. Nuogąstaujama, kad nauji mažos galios branduoliniai ginklai gali pakeisti visą branduolinių konfliktų filosofiją.

Naujas posūkis

Užsienio spauda atkreipė dėmesį į žymaus branduolinių ginklų eksperto, buvusio JAV Nacionalinio saugumo tarybos nario, atsakingo už branduolinių ginklų neplatinimą, Jono Wolfsthalo žodžius, kad Jungtinėse Valstijose kuriamos naujos branduolinės galvutės „Trident“ tipo raketoms, kuriomis apginkluoti Amerikos povandeniniai laivai. Tai jau nebe pirmas pranešimas apie galimą JAV branduolinio arsenalo papildymą naujais mažo galingumo branduoliniais užtaisais. Jau kurį laiką sklando gandai, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija labai domisi kompaktinių mažos galios branduolinių ginklų kūrimu. Pasak anoniminių šaltinių, JAV prezidento nurodymu buvo suburta ekspertų grupė, turinti įvertinti, kaip šalies branduolinis arsenalas atitinka ateityje Amerikai galinčius kilti iššūkius. Didelis dėmesys esą skiriamas galimybei papildyti jį naujos rūšies mažo galingumo branduoliniais užtaisais, kurie galėtų veiksmingiau atgrasyti Rusiją, Šiaurės Korėją, Iraną ir kitas JAV atžvilgiu priešiškai nusiteikusias branduolines valstybes.

D.Trumpas jau rinkimų kampanijos metu neslėpė didelį dėmesį skirsiantis karinei Amerikos galiai, jis ne kartą pabrėžė, kad branduolinis jos potencialas turi neleisti niekam suabejoti, kad Jungtinės Valstijos šioje srityje pirmauja. Tačiau ką šiame kontekste galėtų reikšti mažos galios branduolinių užtaisų kūrimo idėja? Juk iki šiol branduolinio atgrasymo doktrina remiasi garantuoto priešininko sunaikinimo bet kuriomis aplinkybės principu. O tai užtikrinti gali didelės sprogstamosios galios branduoliniai užtaisai, pelenais paverčiantys ištisus priešo karinius, pramoninius rajonus bei miestus.

Sovietinės vandenilinės bombos AN-602, vadintos „Bomba-caru“, maketas. Jos galia siekė 50 megatonų.

Nereikalinga galia

XXI a. pradžios kariniai konfliktai atskleidė, kad net didelės sprogstamosios galios konvenciniai, tai yra nebranduoliniai, ginklai yra bejėgiai naudojant juos kai kuriuose karo veiksmų teatruose. Antai kovinių veiksmų praktika parodė, kad Irake ir Afganistane įprastinės bombos ir raketos, pritaikytos požeminiams bunkeriams bei kitiems įtvirtinimams griauti, buvo neefektyvios. Siekiant sunaikinti priešo įtvirtinimus, paslėptus kelių šimtų metrų gylyje (dažniausiai tai būdavo po kalnais iškasti tuneliai), net didžiausios griaunamosios galios aviacinių bombų nepakakdavo. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad 2001 m. JAV aviacinės bombos BLU-82/B, sveriančios maždaug po 7 tonas, nesugebėjo garantuotai sugriauti požeminių talibų įtvirtinimų Tara Boros rajone Afganistane, kuriame slapstėsi Osama bin Ladenas. Šį rajoną vis dėlto teko šturmuoti JAV sausumos pajėgoms. Po keliolikos metų amerikiečių generolai pabandė išrūkyti iš Tora Boros požemių „Islamo valstybės“ kovotojus beveik 10 tonų sveriančia „visų bombų motina“ GBU-43/B, pačiu galingiausiu konvenciniu aviaciniu sprogmeniu. Tačiau rezultatai parodė, kad buvo pasiektas tik propagandinis, o ne karinis efektas.

Dabar, kai pasaulis susidūrė su itin pavojinga Šiaurės Korėjos krize, kilusia dėl jos vykdomos branduolinių raketų programos, vėl svarstoma galimo JAV prevencinio smūgio jos branduoliniams ir kariniams objektams tikimybė. Visi šie objektai yra paslėpti kalnuose iškastuose požemiuose. Kadangi 7–10 tonų masės didelės griaunamosios galios bombas turi skraidinti specialūs lėktuvai, kuriems gali būti sunku įveikti priešlėktuvinę priešo gynybą, tokių sprogmenų panaudojimo galimybės yra ribotos. Sparnuotosios raketos „Tomahawk“ turi vos 450 kg masės konvencinius sprogstamuosius užtaisus, kurių potencialas yra aiškiai nepakankamas. Kita vertus, „Tomahawk“ raketoms tinkami branduoliniai užtaisai yra 5–150 kilotonų galios, tačiau ankstesnės tokios W80 tipo kovinės galvutės modifikacijos jau nebenaudojamos. Taigi, ekspertų teigimu, įprastinių konvencinių užtaisų galios nepakanka, o standartinių branduolinių – gerokai per daug.

„Švari“ bomba

Susidariusią nišą galėtų užpildyti mažos galios taktinės paskirties termobranduoliniais užtaisais apginkluotos sparnuotosios ar balistinės raketos. Tokių užtaisų sprogstamosios galios pakaktų įtvirtinimams sugriauti, tačiau vietovė po branduolinio smūgio išliktų palyginti „švari“: radiacinė tarša iki priimtino lygio sumažėtų jau po kelių parų nuo smūgio, teigia ekspertai.

Dar 2002 m. JAV Kongresui pateiktoje branduolinės ginkluotės apžvalgoje buvo įvardyta būtinybė sukurti iki 5 kilotonų (5 000 tonų trotilo sprogmenų ekvivalentas) galingumo kovinį užtaisą, galintį pasiekti dideliame gylyje esančius įtvirtinimus. Manyta, kad tokia kovinė galvutė leistų sunaikinti iki 300 metrų gylyje esančius objektus ir išvengti rimto radiacinio to rajono užteršimo. Prieš 16 metų Kongresas tokiai naujo kovinio užtaiso, sujungiančio konvencinių ir branduolinių sprogmenų galimybes, kūrimui nepritarė, tačiau ši idėja dabar vėl ištraukta iš „stalčiaus“.

Kad ji taptų realybe, reikia ne tik politinės valios, kurią naujoji JAV administracija, regis, yra noriai pasiruošusi pademonstruoti, bet ir technologinių sprendimų. Termobranduoliniuose užtaisuose vandenilio izotopų deuterio ir tričio branduolių sintezės reakciją „užkuria“ sunkiųjų plutonio-239 branduolių dalijimasis. Jei mokslininkams pavyktų sukurti „švarų“ termobranduolinį užtaisą, kuriam inicijuoti būtų naudojami kito tipo sprogmenys, stipraus ir ilgalaikio radioaktyviojo užterštumo pavyktų išvengti. Toks technologinis pasiekimas sudarytų sąlygas atsirasti naujai branduolinių ginklų naudojimo filosofijai. Kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad panaudojus naują termobranduolinį užtaisą vietovės radiacinė tarša išsisklaidytų jau po kelių parų. Taigi, atominio karo baisumai, siejami su genetinėmis mutacijomis, netinkama gyventi aplinka, tūkstantmečius užterštu vandeniu ir dirvožemiu, tarsi pasitrauktų į antrąjį planą.

Rusijos balistinė raketa OTR-21 „Točka“ gali 100 kilotonų branduolinę galvutę nuskraidinti 185 km atstumu.

Žemėjantis slenkstis

Suprantama, kad tokie svarstymai yra labai pavojingi, nes, bent jau teoriškai, leistų sumažinti branduolinių ginklų panaudojimo slenkstį. Tačiau ne ką mažiau pavojinga atrodo ir naujoji Rusijos karinė doktrina, kurioje aiškiai įvardyta galimybė smogti prevencinį branduolinį smūgį net tuo atveju, jeigu prieš ją nebuvo panaudotas branduolinis ginklas. Taigi, atominių užtaisų panaudojimo slenkstis jau dabar atrodo gana žemas, mat viešai ne kartą buvo svarstomi karo veiksmų scenarijai, kai Rusija pirmoji panaudoja taktinį branduolinį ginklą prieš NATO pajėgas Baltijos šalyse ar Lenkijoje. Tokiuose scenarijuose Maskva iškart bando deeskaluoti konfliktą atsiprašydama už „nesankcionuotą smūgį“ ar „klaidą“, tačiau kartu siekia perimti iniciatyvą ir įgyti strateginį pranašumą regione.

Ekspertų teigimu, JAV branduolinių centrų skaičiavimo galios pakaktų naujųjų termobranduolinių ginklų veikimui modeliuoti superkompiuteriais, tad būtų galima apsieiti ir be realių jų bandymų poligonuose, juolab kad JAV ir Rusija nuo 1992 m. požeminius branduolinius bandymus yra įšaldžiusios. Eksperimentai su superkondensatoriais, kompaktiškais lazeriais, elektromagnetinių bangų šaltiniais Amerikoje vykdomi jau keliolika metų, ir per tą laiką karinės technologijos pažengė toli į priekį. Pasak spaudos, jei bus skirtas reikiamas finansavimas, visai įmanoma, kad nauja termobranduolinių ginklų karta gali atsirasti jau D.Trumpo prezidentavimo laikais.