Iš susitikimų Hamburge ir Varšuvoje JAV prezidentas Donaldas Trumpas grįžo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur rimtų žurnalistų atakos prieš jį dar suintensyvėjo. Pradėsime nuo palankesnio atsiliepimo.

Apie D. Trumpo pasirodymą Hamburgo konferencijoje dienraščio „Los Angeles Times“ redaktoriai rašė: „Jeigu užmerktum akis ir tik jo Europoje ištartų žodžių klausytum ausimis, tai, ko gero, susidarytum įspūdį, kad staiga ir slaptai tikrai suaugę žmonės perėmė vadovavimą Amerikos užsienio politikai.

Juk per G-20 aukščiausiojo lygio susitikimą D. Trumpas į JAV politiką Rusijos atžvilgiu grąžino kažką panašaus į normalumą. Užsienio reikalų ministras R. Tillersonas pabrėžė, kaip svarbu, kad santykiai tarp dviejų didžiausiųjų atominius ginklus turinčių galybių funkcionuotų normaliai.

Kas gi galėtų tokiam pragmatizmui paprieštarauti? Žinoma, kai prezidentas kartais imasi žodžio pats, jis gali vienu elektroniniu leptelėjimu sugriauti visą taip rūpestingai ir apdairiai sukonstruotą strategiją.

Tačiau savo pirmąjį susitikimą su V. Putinu jis vis dėlto „išlaikė be klaidų“. Jo kritikai sakys, kad šis barjeras – labai žemas. Bet tai bent pradžia.“

Kita vertus, dauguma straipsnių pastarosiomis dienomis Amerikos prezidentui nebuvo palankūs.

Štai dar per rinkimus ir trumpai po jų D. Trumpą palaikiusio paleokonservatorių žurnalo „American Conservative“ redaktorius Robertas Merry prieš porą dienų apgailestavo „vėliausią poslinkį besirutuliojančioje sagoje dėl įtariamo Rusijos kišimosi į pernai vykusią prezidento rinkimų kampaniją ir dėl galimų įrodymų, kad pats D. Trumpas ar jo komandos nariai „susimokė“ su rusais, idant paveiktų rinkimų rezultatus.

Tik dabar paaiškėjo, kad prezidento sūnus, Donaldas jaunesnysis, raginamas pažinčių Rusijoje turinčio savo draugelio, pernai susitiko su viena rusų teisininke tikėdamasis, kad jinai gali pateikti „oficialius dokumentus ir duomenis, inkriminuojančius Hillary Clinton bei jos santykius su rusais, o tie dokumentai būtų labai naudingi Donaldui Trumpui vyresniajam.

Dėl visa ko D. Trumpo sūnus į susitikimą atsivedė dar ir savo svainį, vieną pagrindinių tėvo patarėjų Jaredą Kushnerį ir tuometinį jo rinkimų kampanijos vadovą, Paulą Manafortą.

Tai ne šnipštas, – tęsė R. Merry, – tai rimtai sujudins jau prasidėjusių ikiteisminių tyrimų vandenis, ne juokais sujauks politinę sceną, kuri jau ir taip Ameriką suskaldė į dvi nesutaikomas dalis.

Vienoje pusėje Baltųjų Rūmų pareigūnai ir D. Trumpo rėmėjai gina jo sūnų aiškindami, kad jis nieko blogo nepadarė, kiekviena politinė kampanija renka kompromituojančią medžiagą apie priešininkus, nenusižengta jokiems įstatymams, vaikiška žaisti „pričiupom!“,  nerimta leistis į politines raganų medžiokles ir t. t. ir t. t.

O kitoje pusėje D. Trumpo oponentai įžiūri negeras tendencijas, piktybiškas intencijas, moralinį supuvimą, sunkiai paneigiamą nelegalumą ir teigia, jog įstatymai tikrai pažeisti.

Tuo tarpu šalies žmonėms neaišku, ką visa ši sumaištis reiškia. Ką apie tai galvoti? Kuo tikėti?

Sakykime, kad žinome, ką matome. O kas tai būtų? Pvz., kaip įvertinti tą Donaldo Trumpo sūnaus susitikimą su rusų teisininke?

Taip, tai buvo etikos požiūriu neatsakinga. Bet dar blogiau – tai neįtikėtinai kvaila, – rašo R. Merry. – Čia prisimenu žodžius, priskiriamus Taleiranui, kuriuos jis pasakęs apie besivystantį skandalą Prancūzijos valdovo dvare: „tai blogiau negu nusikaltimas, tai tiesiog šovimas sau į koją.“

Donaldo Trumpo sūnaus likimas nereikšmingas palyginus su visos Amerikos padėtimi, bet to jauno vyro prieš metus parodytas kvailumas turės – ir jau turi – didžiulį neigiamą poveikį prezidento lyderystei.

Savo rinkimų kampanijoje jis žadėjo pagerinti Amerikos santykius su Rusija, duodamas suprasti, kad ne tik Maskva, bet ir Vakarai atsakingi už didėjančią tarp abiejų šalių įtampą.

Tada paaiškėjo Rusijos kišimasis į JAV prezidento rinkimus ir kaltinimai, kad D. Trumpo komanda čia bendradarbiavo su rusais, o tai  ir padarė galą prezidento bandymams gerinti santykius.

Tačiau D. Trumpas nepasidavė. Per G-20 konferenciją Hamburge jis ilgai trukusiame susitikime su Vladimiru Putinu siekė aptarti ir kitus abiejų šalių interesus liečiančius klausimus. Tai buvo svarbus postūmis Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikoje.

Bet dabar prezidentas vėl priverstas gintis, jis nugara remiasi siena, o jo priešininkai turi galimybę suparalyžiuoti jo politiką Rusijos atžvilgiu. Jėgos, kurios siekė sunaikinti prezidentą – ar bent jo gebėjimą pasiekti susitarimą su V. Putinu – vėl tvirtai sėdi balne.

Veiksmai, net labiau nei idėjos, turi pasekmes. Šią tiesą D. Trumpo sūnus, Jaredas Kushneris ir Paulas Manafortas ir ignoravo, kai jie priėmė kvietimą susitikti su  Rusijos atstove, turinčia „oficialių dokumentų“, galinčių pakenkti D. Trumpo konkurentei.

Tai gal ir nebuvo nusikaltimas, tačiau tikrai buvo apmaudi klaida.“

Priminsime, kad šį žurnalą leidžia vadinamieji paleokonservatoriai. Dauguma jų įsitikinę, kad ir Amerika, ir Rusija turi teisę ginti savo interesus, kad vienas iš Amerikos saugumo interesų nėra sakyti Rusijai, ką šioji gali ar negali daryti su Ukraina ar Krymu, kad Amerika pirmiausia turi rūpintis savo reikalais, o ne kištis į kitų valstybių reikalus, jeigu šie tiesiogiai nekliudo Amerikos interesų.

Mano nuomone, šie paleokonservatoriai dažnai neįvertina esminių skirtumų tarp Rusijos, kuri savo piliečių teisėmis ir gerove rūpinasi palyginti menkai, ir Amerikos, kuri kaip tik dėl pastangų savo piliečių bendruomenėje didinti laisvę ir gerovę tapo pasaulio skriaudžiamiesiems gerokai didesniu traukos objektu negu Rusija.

Adekvačiau Amerikos ir Rusijos bei D. Trumpo ir V. Putino santykius nei „American Conservative“ įvertina, mano nuomone, tradicinių konservatorių žurnalas „National Review“ ir kairiųjų liberalų žurnalas „New Republic“.

Pirmasis paskelbė straipsnį „Šuniui ant uodegos nuėjęs sąmokslas vis tiek yra sąmokslas“. Jame jo autorius Charles`as Krauthammeris, panašiai kaip ir leidinio „American Conservative“ redaktorius R. Merry, kaltina D. Trumpo sūnų ir su Rusijos atstove susitikusius du jo kompanionus padarius „kažką ne tik kvailo, bet ir giliai blogo, iš esmės pažeidžiančio bet kokį pilietinės garbės kodeksą“.

Kita „National Review“ bendradarbė Mona Charen išvardija „šešiolika nesąmonių, kuriomis turi patikėti, jei manai, kad Donaldas Trumpas yra jokio pagrindo neturinčios raganų medžioklės dėl santykių su rusais auka“.

Bent jau šiedu nuosaikaus konservatorių leidinio bendradarbiai neabejoja, kad V. Putino Rusija, nors jau nebe komunistinė,  bet vis tiek yra pavojinga Amerikos priešininkė.

Tuo įsitikinęs ir kairiųjų liberalų leidinio „New Republic“ vyresnysis redaktorius Brianas Beutleris, kuris savo aštriai šmaikščiame straipsnyje „D. Trumpas nori, kad Rusija jo labui įsikištų vėl“ argumentuoja, jog dabartinis Amerikos prezidentas sau pačiam padėtį įsivaizduoja maždaug taip: „Dauguma tikėjosi, kad 2016 m. prezidento rinkimus laimės Hillary Clinton. Tačiau aš, mano šalininkai ir Vladimiras Putinas manėme kitaip. Taip ir buvo – rinkimus laimėjau aš.

Išvada: jei laimėti reikia V. Putino pagalbos, tai man ji bus ne pro šalį ir 2020 m. Todėl ir būtina gerinti santykius su V. Putino Rusija.“

M. Drunga

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.