Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kokią kainą mokėsime kovoje su suklastotomis naujienomis?

Rinkimų Europoje patirtis rodo, kad stiprinant tiriamąją žurnalistiką ir iš anksto perspėjant visuomenę apie galimas dezinformacijos kampanijas įmanoma išugdyti žmonių atsparumą melagingoms naujienoms. Bet kova tarp naujienų klastotojų ir bendrovių, kurių platformas šie išnaudoja, panašu, niekada nesibaigs, rašo Harvardo universiteto profesorius Josephas S. Nye „Project Syndicate“ publikuojamame straipsnyje.

„Suklastotos naujienos“ – tai analitinis terminas, apibūdinantis tyčinę dezinformaciją, pristatomą įprastų žinių reportažų formatu.

Straipsnio autorius primena, kad problema ne nauja. Dar 1925 m. žurnalas „Harper’s Magazine“ išspausdino straipsnį apie suklastotų naujienų pavojų. Bet šiandien du trečdaliai suaugusių (bent jau amerikiečių) bent dalį naujienų gauna iš socialinės žiniasklaidos, kurios verslo modelis itin palankus išorės jėgų manipuliacijoms – jo algoritmais galima lengvai pasinaudoti siekiant pelno ar piktų tikslų.

Daugybė vidaus ir užsienio organizacijų – nuo valdžios institucijų iki nusikaltėlių – ir net pavieniai saviveiklininkai geba nesunkiai perprasti, kaip technologijų platformos apdoroja informaciją. Rusijos valdžia, beje, viena pirmųjų perprato, kaip galima paversti socialinę žiniasklaidą ginklu ir panaudoti amerikiečių bendroves prieš juos pačius, primena J. S. Nye.

Melas plinta sparčiau

Kadangi šiais laikais internete informacijos yra nepaprastai daug, žmonėms sunku suvokti, į ką verta kreipti dėmesį. Tad vertingiausiu ištekliumi tampa ne pati informacija, o dėmesys, pabrėžia straipsnio autorius. Didieji duomenų masyvai ir dirbtinis intelektas leidžia atrinkti ir nukreipti komunikaciją taip, kad žmonės informaciją tegauna iš gerai išfiltruoto bendraminčių „burbulo“.

Socialinės žiniasklaidos siūlomos „nemokamos“ paslaugos grindžiamos pelno modeliu, kuriame tikrieji produktai yra vartotojų informacija ir dėmesys – būtent jie ir parduodami reklamos užsakovams. Pagrindinė algoritmų užduotis – išsiaiškinti, kas domina vartotojus, kad būtų galima jiems pasiūlyti dar daugiau reklamų ir gauti pelno, aiškina J. S. Nye.

Jis primena, kad emocijos, pvz., pasipiktinimas, sulaukia daugiausia dėmesio, todėl statistiškai suklastotos šokiruojančios naujienos patraukia daugiau skaitytojų, nei tikrosios žinios. Vienas tyrimas atskleidė, kad toks melas socialiniame tinkle Twitter platinamas 70 proc. dažniau nei tikros naujienos.

Panašiai ištyrus šiais metais Vokietijoje vykusių demonstracijų informacinį foną paaiškėjo, kad „YouTube“ algoritmai sistemingai siūlydavo vartotojams ekstremistinį turinį, nes būtent jis pritraukia daugiausia žiūrovų ir neša didžiausią pelną.

Tradicinė žiniasklaida dažnai tiesiog nespėja tikrinti faktų, o kartais tai darydama sukelia priešingą, nei tikimasi, efektą – tiesiog padeda pritraukti daugiau dėmesio melagingoms naujienoms, pastebi profesorius.

Šių laikų ginklavimosi varžybos

Socialinės žiniasklaidos verslo modelio savybės lemia, kad valstybiniai ir nevalstybiniai veikėjai gali jį paversti ginklu.

J. S. Nye primena, kad neseniai „Facebook“ sulaukė daug kritikos dėl prastos vartotojų privatumo apsaugos. Bendrovės generalinis direktorius Markas Zuckerbergas pripažino, kad 2016 m. įmonė „nebuvo pasirengusi koordinuotoms informacinėms operacijoms, su kuriomis nuolat susiduriame“. Tačiau bendrovė esą „nuo tada gerokai pasimokė ir sukūrė sudėtingas sistemas, kurios, vienydamos technologijas ir žmonių pastangas, nebeleidžia kištis į rinkimus per jos teikiamas paslaugas“.

„Facebook“ išties įdiegė automatizuotas programas, kurios ieško suklastotų paskyrų ir jas šalina, ne taip akivaizdžiai kaip iki tol reklamuoja dezinformaciją skleidžiančius puslapius, viešina skaidrumo ataskaitas apie pašalintų suklastotų paskyrų skaičių, tikrina politinės reklamos skleidėjų pilietybę. Rūpintis saugumu „Facebook“ pasamdė 10 tūkst. naujų darbuotojų, siekiant efektyvinti kovą su įtartina veikla, pradėta labiau koordinuoti veiksmus su teisėsauga bei kitomis bendrovėmis. Tačiau problema anaiptol neišspręsta, perspėja J. S. Nye.

Jo įsitikinimu, ginklavimosi varžybos tarp socialinės žiniasklaidos bendrovių ir valstybinių bei nevalstybinių veikėjų, ieškančių, kaip pasinaudoti jų sistemomis, tęsis. Technologiniai sprendimai, tokie kaip dirbtinis intelektas, stebuklų nedaro.

Kadangi suklastotos naujienos dažniausiai yra sensacingesnės ir labiau šokiruoja, jos plinta plačiau ir sparčiau nei tikros naujienos. Socialiniame tinkle „Twitter“ suklastota informacija dalijasi gerokai daugiau žmonių ir ji plinta gerokai greičiau nei tikra informacija. O kuo dažniau ji kartojama, net tikrinant faktus, tuo labiau tikėtina, kad skaitytojas ją priims kaip tiesą, primena straipsnio autorius.

Prieš 2016 m. JAV prezidento rinkimus Sankt Peterburge, esanti Rusijos Interneto tyrimų agentūra ilgiau nei metus kūrė dešimtis socialinės žiniasklaidos paskyrų, apsimetančių vietiniais amerikiečių naujienų šaltiniais. Kartais jų pranešimai atrodydavo palankūs vienam ar kitam kandidatui, bet dažniausiai tiesiog kurdavo chaoso įspūdį bei pasibjaurėjimą demokratine sistema ir siekdavo slopinti piliečių aktyvumą per rinkimus.

Kurią iš vertybių aukosime?

Kai 1996 m. JAV Kongresas priėmė Komunikacijos padorumo įstatymą, tuomet dar tik besikuriančios pirmosios socialinės žiniasklaidos bendrovės buvo laikomos neutraliomis telekomunikacijų paslaugų tiekėjomis, leidžiančiomis vartotojams bendrauti. Bet šis modelis akivaizdžiai pasenęs. Politikų spaudžiamos didžiosios bendrovės ėmė atidžiau prižiūrėti savo tinklus ir šalinti akivaizdžias klastotes, įskaitant tas, kurias platina robotų tinklai.

Tačiau žodžio laisvės, kurią saugo pirmoji JAV konstitucijos pataisa, ribojimas kelia sudėtingų praktinių problemų. Nors ši pataisa negalioja kompiuteriams bei išorės veikėjams ir nesaisto privačių bendrovių, ji galioja net atgrasiausioms amerikiečių organizacijoms bei asmenims, o šie gali veikti kaip išorės įtakos tarpininkai.

Bet kuriuo atveju išorės įtaka gali būti mažiau kenksminga nei žala, kurią darome sau patys, rašo J. S. Nye. Kovoti su suklastotomis naujienomis ir net rimta žiniasklaida apsimetančiais melagingų naujienų skleidėjais iš užsienio sunku dėl to, kad šioje kovoje tenka rinktis, kurią iš svarbių mūsų kultūros vertybių aukosime. Socialinės žiniasklaidos bendrovės nenori būti cenzūros taikiniu ir stengiasi išvengti įstatymų leidėjų primetamo reguliavimo – o šie vienu metu kritikuoja jas ir dėl aplaidumo, ir dėl aktyvumo.

Rinkimų Europoje patirtis rodo, kad stiprinant tiriamąją žurnalistiką ir iš anksto perspėjant visuomenę apie galimas dezinformacijos kampanijas įmanoma išugdyti žmonių atsparumą melagingoms naujienoms. Bet kova tarp naujienų klastotojų ir bendrovių, kurių platformas šie išnaudoja, panašu, niekada nesibaigs. Ji lydės rinkimus visame pasaulyje. Nuolat išlikti budriais – tokią kainą turėsime mokėti, kad apsaugotume savo demokratiją.

Rekomenduojami video