Scanpix nuotr.

Praėjusią savaitę Lietuvos socialiniuose tinkluose buvo prisiminta simbolinė sukaktis – 15 metų nuo dienos, kai antrajame ture Valdą Adamkų įveikė ir prezidentu tapo Rolandas Paksas, į istoriją įsirašęs kaip pirmasis ir vis dar vienintelis Europoje iš šių pareigų pašalintas apkaltos būdu. Po 15 metų šiuo keliu bent laikinai grėsė žengti ir dabartiniam Moldovos prezidentui Igoriui Dodonui, kuris per pastaruosius mėnesius, kaip konstatavo Konstitucinis teismas, ne kartą pažeidė pagrindinį šalies įstatymą, tačiau jo apkalta nebuvo pradėta tik dėl šalies vidaus politikos niuansų. Trumpai pasižvalgykime, kodėl. 

2016-aisiais, Moldovai išgyvenant vieną didžiausių šalies politinių krizių, vadinamąjį „milijardo“ skandalą, atskleidusį milžinišką politinę korupciją ir į gatves išvedusį dešimtis tūkstančių protestuotojų, politinė sistema pasikeitė itin ryškiai. Tiek kairėje, tiek dešinėje veikusios partijos prarado žmonių pasitikėjimą, o tai leido susikurti naujiems arba sustiprėti iki tol mažiau matomiems politiniams judėjimams. Dešiniąsias proeuropietiškas (arba tik jomis pasivadinusias) partijas palaipsniui beveik visiškai išstumia protestų lyderių vadovaujamos jėgos, o politinėje kairėje daugelį metų didžiausios komunistų partijos rinkėjus perėmė socialistai. Prezidentu tapo itin prorusiškas jų lyderis I. Dodonas.

Tačiau rinkiminiai pažadai, kurie daug susiję ir su šalies geopolitinio kurso nuo Vakarų link Rytų pakeitimu, sunkiai įgyvendinami todėl, kad prezidento postas Moldovoje turi gana ribotas galias. Todėl nuo prezidentavimo pradžios I. Dodonas daro viską, kad jo vadovaujama politinė jėga taptų valdančiąja po šių metų parlamento rinkimų. Paskutinių visuomenės nuomonės apklausų duomenys rodo, kad toks scenarijus tampa labai tikėtinu, mat socialistų populiarumas siekia net 35, o kai kuriose apklausose – ir 50 proc.

Parlamente ir vyriausybėje valdančioji dauguma išlaiko proeuropietišką kursą, todėl konfliktas tarp premjero ir prezidento Moldovoje – nuolatinė pastarųjų metų šalies būsena. O prezidento I. Dodono veiksmų, panašu, neriboja net Konstitucija.

Per pastaruosius porą mėnesių Moldovos Konstitucinis teismas priėmė kelis sprendimus, kuriais konstatavo, jog šalies prezidentas viršijo jam suteiktus įgaliojimus, arba sąmoningai nevykdė jam Konstitucijos pavestų pareigų. Tokį sprendimą teismas pirmą kartą priėmė dar praėjusių metų spalį, kai I. Dodonas atmetė jam teiktą gynybos ministro kandidatūrą du kartus, vėliau tą patį padarė su dar keliomis ministro pirmininko Pavelo Filipo teiktomis ministrų kandidatūromis. Jau šių metų sausio 2 d. teismas tokį patį nuosprendį paskelbė ir dar vienoje byloje. Dėl to, kad I. Dodonas du kartus vetavo įstatymą, kuriuo būtų uždraustas rusiškų žinių transliavimas Moldovos televizijose, nors pagal Konstituciją veto teise pasinaudoti galėjo tik vieną kartą.

Konstitucinis teismas, kuris bylas nagrinėjo parlamento prašymu, konstatavęs pažeidimo faktą, priėmė gana savotišką sprendimą: trumpam laikui suspenduoti I. Dodoną prezidento pareigose, o ministro prisaikdinimą arba įstatymo patvirtinimą įvykdyti laikinai prezidento pareigas einančiam pareigūnui – parlamento pirmininkui arba premjerui. Taigi, nors I. Dodonas ir toliau eina prezidento pareigas, sprendimus, kuriuos jis atmetė kelis kartus, galiausiai už jį patvirtina laikinai jo pareigas einantis pareigūnas.

Logiška tokio Konstitucinio teismo verdikto seka turėtų būti apkaltos procesas prezidentui, jau ne kartą pažeidusiam pagrindinį šalies įstatymą. Tačiau čia ir prasideda įdomybės, nes parlamentas nusprendė apkaltos proceso neinicijuoti.

Pagrindinė valdančiųjų įvardijama priežastis yra tai, kad apkaltos procesas yra ilgas ir brangus, nes reikia organizuoti referendumą dėl jo inicijavimo. O prezidentas procesą kaip tik išnaudos šiais metais vyksiančiuose parlamento rinkimuose, užimdamas „politinės aukos“ vaidmenį. Taip galėtų būti, tačiau įvardintina ir kita, mažiau akivaizdi, priežastis. Faktiškai valdančiajai partijai toks Konstitucinio teismo sprendimas leidžia pasiekti savo tikslų tose situacijose, kai įvyksta konfliktas su prezidentu, o jo pakartotinis klausimo blokavimas tampa antikonstituciniu veiksmu.

Štai čia reikia prisiminti, kad valdančiosios koalicijos ašis – Demokratų partija – yra vadovaujama didžiausio ir įtakingiausio šalies oligarcho Vladimiro Plahotniuco, kurio šešėlinė įtaka šalies institucijoms, įskaitant ir teismus, laikoma daug svarbesne nei jo faktiškai užimamos pareigos. Kadangi Demokratų partija, prieš kelerius metus buvusi populiarumo viršūnėse, šiandien yra ant patekimo į parlamentą ribos, V. Plahotniuco ir I. Dodono interesų ir įtakos kova vyksta gana aršiai. Todėl nors Konstitucinio teismo sprendimas grįstas realiais prezidento galių pažeidimais, jo potekstė – kur kas gilesnė.

 

V. Keršanskas

Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Keršansko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.