Rubrika

Kuo ypatinga E. Macrono kalba katalikams Bernardinų kolegijoje?

Tą pačią dieną, kai Orsė muziejuje drauge su Baltijos šalių vadovais atidarė simbolistų parodą, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas vyskupų konferencijos kvietimu dalyvavo susitikime su katalikų atstovais Bernardinų kolegijoje. Ten jis pasakė kalbą, dėl kurios diskusijos netyla jau kelias dienas. Valandos trukmės pasisakyme, po kurio apie 400 žmonių plojo atsistoję, pirmus metus pareigas einantis prezidentas kvietė kurti „dialogą tiesoje“ tarp valstybės ir Katalikų Bažnyčios.

Jauniausio visų laikų Prancūzijos prezidento, augusio nereligingoje šeimoje, tačiau pasiprašiusio krikšto sulaukus 12 metų, balandžio 9-osios kalbą tiek kritikai, tiek simpatikai narsto po kaulelį. Žymi ji ar ne kitokį nei prancūzai įpratę prezidento  požiūrį į religijos vaidmenį viešuose reikaluose? Pasak E. Macrono, katalikai smarkiai prisidėjo prie šalies klestėjimo ir turi ką pasakyti esminiais visuomenei klausimais – atrodytų, kokia čia naujiena. Tačiau Prancūzija Europoje ir pasaulyje išsiskiria savo griežtu laicizmu. 1905 metais priimtu įstatymu Bažnyčia visiškai atskirta nuo valstybės ir viešumoje negali būti jokių tikėjimo apraiškų. Nei kryžiaus ant sienos, nei hidžabo ant galvos mokykloje ar darbo vietoje.

Ar E. Macrono kalba – išpuolis prieš šį įstatymą? Praėjusių metų gegužę prezidento rinkimuose jam pralaimėjęs kairysis politikas Jeanas-Lucas Melenchon išsigando, kad taip. „Macronas paskendo metafiziniuose kliedesiuose. Nepakenčiama. Tikiesi prezidento, o gauni kleboną“, – rašė jis socialiniame tinkle „Twitter“. Ankstesnis prezidentas socialistas François Hollande'as kritikavo E. Macroną televizijos eteryje, nustebintas teiginio, kad ryšys tarp valstybės ir Bažnyčios turi būti atkurtas. Kaip tai daryti, kai ji kišasi į valstybės teisę nuspręsti dėl homoseksualų santuokų ar savanoriško nėštumo nutraukimo išlaidų padengimo, klausė jis. Neigiamai atsiliepė ne tik kairieji. Radijo eteryje nepritarė ir kraštutinės dešinės „Front National“ lyderė Marine Le Pen, pasak kurios, E. Macronas, nuskausmindamas katalikus, užsipuolė 1905 m. įstatymą. Nepabūgusieji E. Macrono žodžių reiškė susižavėjimą, nuostabą, gyrė už deramą dėmesį katalikams ir reikalingas įžvalgas. Vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Georges Pontier teigė, kad po prezidento kalbos radosi daugiau pasitikėjimo.

„Prezidentu filosofu“ vadinamas E. Macronas beprecedenčiame Bažnyčios ir valstybės santykių istorijoje pasisakyme daug citavo. Visi autoriai, kurių žodžiai skambėjo iš jo lūpų Bernardinų kolegijoje – susiję su krikščionybe. Skambėjo tiek gerai plačiajai publikai žinomi, tiek mažiau girdėti dabarties ir praeities vardai.Tai filosofai Blaise Pascalis, Simone Weil, Emmanuelis Mounier, kunigas ir teologas Henri de Lubacas, popiežiai Pranciškus ir Benediktas XVI, Bažnyčios istorikas Henri-Irénée Marrou, krikščionis poetas Jeanas Grosjean, nūdienos filosofas Jeanas-Lucas Marion, Bažnyčios daktaras šv. Grigalius Nazianzietis. Prestižines filosofijos studijas baigęs E. Macronas nepraleido progos pacituoti ir savo dėstytoją, žymų filosofą ir protestantą Paulą Ricœur, mandagiai pridurdamas: „jei leisite jį man cituoti šį vakarą.“

Atkurti ryšį tarp Bažnyčios ir valstybės

Bažnyčia, nesidominti einamaisiais klausimais, neišpildytų savo pašaukimo, o prezidentas, nesidomintis Bažnyčia ir katalikais, neatliktų savo pareigos. Taip subtiliai savo kalbą pradėjo Prancūzijos prezidentas, išsakęs teiginį, kad ryšys tarp Bažnyčios ir valstybės yra sugadintas, reikia jį atkurti, dialogas būtinas.

Jis išsyk priminė kovo pabaigoje teroristų išpuolio metu savo gyvybę už kitus žmones paaukojusį žandarmerijos pulkininką Arnaud Beltrame, kuris buvo pagerbtas valstybine ceremonija kaip didvyris. Šis vyras buvo tikras patriotas ir katalikas, kaip ir daugelis kitų Prancūzijos istorijoje. Konkretus pastarojo laiko pavyzdys leido E. Macronui kalbėti apie tvirtus prancūzų tautos ir katalikybės ryšius.

„Katalikai norėjo tarnauti Prancūzijai ir ją stiprinti, padėti už ją galvą ne tik dėl humanistinių idealų. Ne tik dėl sekuliarizuotos judėjo-krikščioniškos moralės. Juos vedė tikėjimas Dievu ir religinė praktika“, – kalbėjo jis. Kai kuriems tai atrodys kaip nusižengimas laicizmui, nuspėjo E. Macronas, tačiau tai pripažinti nereiškia sumenkinti kitokių įsitikinimų reikšmę: „Laicizmas neturi pareigos paneigti dvasinę tikrovę dėl pasaulietinės, nei išrauti sakralias visuomenių šaknis, maitinusias tiek daug mūsų bendrapiliečių.“ Toliau sakė: „Tyčia nematyti dvasinio matmens, kurį katalikai suteikia savo moraliniam, intelektualiniam, šeimyniniam, profesiniam, socialiniam gyvenimui, reikštų pasmerkti save tik daliniam Prancūzijos matymui. Tai reikštų nesuprasti šalies, jos istorijos, bendrapiliečių. Apsimetinėdamas abejingu nesilaikyčiau savo misijos.“

Anot E. Macrono, tarp Bažnyčios ir valstybės šiandien daug nesupratimo, nepasitikėjimo. Ir tokia situacija susidarė labiau dėl politikų, pastaruosius metus nevertinusių katalikų, nei dėl Bažnyčios. Jei tikintieji daliai politikų rūpėjo, tai tik kaip „katalikiškas elektoratas“. Kiti į juos nekreipė dėmesio, apskaičiavę, kad ši kovinga mažuma dažnai prieštarauja respublikoniškai daugumai.

Trys katalikų dovanos Respublikai

Respublika, kaip kalbėjo prezidentas E. Macronas, laukia iš katalikų trijų dovanų: išminties, įsipareigojimo ir laisvės.

Išminties dovana reiškia, kad, keldama klausimus apie žmogų ir gyvenimo prasmę, Bažnyčia kalba apie tai, kas vertinga ne tik katalikams. Valstybei reikalinga katalikų išmintis, net jei sudėtinga ir prieštaringa tikrovė susiduria su Bažnyčios mokymu. Pavyzdžiui, nors katalikai turi šeimos apibrėžimą, kiekvieną dieną tikinčiųjų organizacijos ir kunigai dirba su šeimomis, kurios jo neatitinka. Jos lydi iširusias, homoseksualų, kontracepciją naudojančias, turinčias mėgintuvėlyje pradėtų vaikų, šeimas. Tas, kuriose vaikus augina tik vienas iš tėvų, kuriose tiki tik vienas iš sutuoktinių. Bažnyčia, pasak E. Macrono, nenuilstamai lydi žmones tokiose delikačiose situacijose, mėgindama derinti savo principus ir tikrovę. Ir valstybės, ir Bažnyčia dirba su tikrove, nors yra dvi skirtingos institucijos. Prezidento buvo paprašyta kalbėti apie migraciją ir bioetiką, jis paaiškino, kodėl Bažnyčia turi ką šiais klausimais pasakyti ir svarbu jos poziciją išgirsti, tačiau pridūrė, kad iš Bažnyčios tikisi ne pamokymų, bet išmintingo nuolankumo keliant klausimus. Nors horizontas bendras, ieškant, kaip prie jo artėti, keliai gali išsiskirti.

E. Macronas gyrė katalikus už tai, kad jie rūpinasi ta visuomenės dalimi, kuri yra vieniša, serganti, pažeidžiama, nepaisant žmonių tautybės ar tikėjimo. Pasak jo, valstybėje daugiausia sunkumų kelia ne ekonomika, o nihilizmas, skatinantis poziciją, kad neverta mokytis, dirbti, įsipareigoti kitiems. Prezidentas dėkojo katalikams, tarp jų ir kunigams bei vienuoliams, kurie negailėdami savo laiko ir energijos dirba parapijose, dalindamiesi kitų žmonių džiaugsmais ir vargais. Paminėti ir kariuomenės bei kalėjimų kapelionai. „Ši įsipareigojimo dovana ne tik kad gyvybiškai reikalinga, ji pavyzdinė. Tačiau norėčiau jūsų paprašyti daryti dar daugiau, – kalbėjo E. Macronas. – Šį vakarą aš noriu jus pakviesti politiškai įsipareigoti mūsų nacionalinėms ir europinėms diskusijoms.“ Prancūzijos vadovas kvietė katalikus neatmesti Respublikos, kurią stipriai prisidėjo kurdami, Europos, kurios prasmę praturtino.

Trečioji – laisvės dovana. Cituodamas personalistą filosofą ir bendravardį Emmanuelį Mounier prezidentas kalbėjo, kad nors Bažnyčia ir valstybė eina tuo pačiu keliu, nereiškia, kad koja į koją. Bažnyčia visuomet pralenkia arba atsilieka. Vieni giria, kad ji pirmoji išdrįsta kalbėti tam tikromis temomis, kiti kritikuoja už reakcingumą. „Net jei kai kuriems ji atrodo nespėjanti su laiku, toks gyvenimas yra laisvės realizavimas. Bažnyčios laikas kitoks nei pasaulio ir juo labiau nei politikos.“ Bažnyčios balsas, čia revoliucingas, čia konservatyvus, o dažnai ir toks, ir toks vienu metu, yra svarbus visuomenei. Tai yra ir kalbos laisvės dovana, kurią E. Macronas, kvietė katalikus įgyvendinti ir kuriant dialogą su islamu – antrąja religija pagal tikinčiųjų skaičių Prancūzijoje. Religinis pliuralizmas yra esminė šių laikų sąlyga ir nieko nėra skubiau kaip didinti žmonių tarpusavio, kultūrų ir religijų pažinimą, sakė jis.

„Kadangi nesame skirti pasauliui, siekiančiam tik materialių tikslų, mūsų amžininkams, tiki jie ar ne, reikalinga girdėti kalbant apie žmogų ne tik iš materialistinės perspektyvos. Jiems reikalinga numalšinti kitokį troškulį, absoliuto troškulį. – baigdamas kalbą sakė Prancūzijos vadovas, prašydamas gerbti visus respublikos įstatymus. – Būtent tai ir yra laicizmas – nei daugiau, nei mažiau. Kieta mūsų sugyvenimo taisyklė, nepakenčianti jokių kompromisų. Absoliuti sąžinės laisvė ir ta dvasinė laisvė, apie kurią ką tik kalbėjau.“

Rosita Garškaitė